Grakštaus silueto bažnyčia grąžintų senamiesčiui sakralinės erdvės pojūtį bei taptų svarbiu kultūrinio turizmo traukos centru. Mintimis apie svarbią jos misiją pasidalijo Šv. Jono atminimo bažnyčios labdaros ir paramos fondo direktorė Lilija Petraitienė.
– Klaipėdos Šv. Jono bažnyčia, XVI-XVII amžiais Klaipėdos senamiestyje buvusi Šv. Jono vardo neogotikinio stiliaus bažnyčia, pirmą kartą buvo pastatyta 1258 m. Du sykius sunaikinta ir vėl atstatyta, trečią kartą apgriauta karo metu 1944-aisiais, ji visiškai nugriauta buvo 1945 metais. Kuo jūsų bendruomenei svarbus šios bažnyčios atstatymas?
– Klaipėdos Šv. Jono bažnyčios atstatymas klaipėdiečiams, Klaipėdos miestui ir, savaime suprantama, Klaipėdos evangelikų liuteronų bendruomenei – labai svarbus. Tai lyg Mėmelyje gyvenusių, šį miestą kūrusių, po gaisrų ir visų bėdų ne kartą iš pelenų atstačiusių, jį mylėjusių ir puoselėjusių ištisų žmonių kartų istorinės-kultūrinės atminties atstatymas.
Klaipėda nesenai minėjo 770 metų jubiliejų (Vilnius – tik 700 metų), beveik keturis šimtmečius ji buvo karališkasis miestas. Mėmelyje, kaip uostamiestyje, iki pat Antrojo pasaulinio karo klestėjo prekyba, verslai, kultūros gyvenimas, kol 1944-aisiais visas miestas buvo praktiškai sugriautas. Esame labai vertingos istorijos simbolinė saugykla!
Mums, evangelikams liuteronams, ypač svarbu, kad būtų išsaugotas ir ateities kartoms perduotas Mažosios (Prūsų) Lietuvos kultūros paveldas ir, žinoma, norisi turėti bažnyčią, nes dabar renkamės maldos namuose. Pokariu išgyvenome ir ilgą benamystę.
Šis laikotarpis Klaipėdos miesto evangelikams liuteronams tapo sunkiu išbandymu. Mieste buvo išlikę tik nedideli parapijų likučiai, prie kurių būrėsi atvykę evangelikai iš kitų Lietuvos vietovių. Žmonės rinkosi melstis nelegaliai, privačiuose tikinčiųjų butuose, namuose.
Tik 1955 metais parapija buvo teisiškai įregistruota, ir liuteronams leista nuomininkų teisėmis melstis Liepų gatvėje, buvusioje miesto laidojimo koplyčioje, kuri istoriškai buvo išlikusi vienintelė evangelikų liuteronų nuosavybė. Tačiau ji buvo atiduota stačiatikių bendruomenei, kur jie įsirengė cerkvę, o mes buvome jų nuomininkai.
1990 m. birželio 15 d., keičiantis politiniam klimatui, parapijai buvo grąžinti Šv. Jono bažnyčios parapijos namai (Pylimo g. 2), kur ir šiandien meldžiasi bendruomenė. 2001 m. spalio 11 d. Klaipėdos miesto savivaldybės sprendimu parapijai panaudos teise buvo perduotas žemės sklypas Turgaus g. 24, kur stovėjo istorinė Šv. Jono bažnyčia.
Ir Parapija ėmėsi konkrečių žingsnių, kad šiame istoriniame sklype būtų atstatoma bažnyčia. 2003–2005 metais organizuoti architektūriniai konkursai bažnyčios techniniam projektui parengti. Komisija atrinko Elenos Nijolės Bučiūtės autorinį kūrinį, o 2006 m. spalio mėn. parapija pasirašė sutartį su projekto autore.
Parapijiečiai, atgavę viltį atstatyti Šv. Jono bažnyčią, nuoširdžiai aukojo kas po litą, kas po dešimt... Tai parodė, kad bažnyčios atstatymas svarbus kiekvienam parapijiečiui. Parapija į šio projekto įgyvendinimą investavo 82 540 Eur (284 683 Lt), kurie, galima sakyti, „pražuvo“, liko tik dėžėse parengto projekto dokumentacija.
Atsakingos tarnybos projektą atmetė, nors buvo suprojektuota kompaktiška šiuolaikinė bažnyčia, pritaikyta parapijos reikmėms. Statinio tūris ir bokšto aukštis buvo suprojektuoti mažesni nei istorinės Šv. Jono bažnyčios, bet išlaikytas jos istorinis siluetas.
2011 m. kovo 4 d. pagal E. N. Bučiūtės parengtą projektą buvo išduotas „kompromisinis“ statybos leidimas – atstatyti bažnyčią pagal projektą sumažintu tūriu, o bokštą – istorinį.
Visuomenėje kilo aktyvus judėjimas dėl istorinės bažnyčios atkūrimo. Parapijos bendruomenė po diskusijų, pasitarimų su to meto miesto Savivaldybės administracija, Tarybos nariais, susibūrusiais aktyviais miesto paveldo puoselėtojais sutiko.
– Kokia šiuo metu bažnyčios atstatymo situacija?
– Džiugina ir maloniai stebina tai, kad klaipėdiečiai ir jų savimonė keičiasi: jie vis labiau suvokia savo, kaip šio miesto gyventojų, tapatybę, jos savitumą, domisi miesto istorija, tampa solidaresni, atsiranda aukojimo-paramos tradicija.
Mūsų „Jono Pono“, kaip Klaipėdos Šv. Jono bažnyčią vadina jos aistruolė archeologė dr. Raimonda Nabažaitė, palaikytojų ir rėmėjų būrys auga. Šiandien jau esame projektavimo darbų etape, į juos visa siela panirę darbuojasi architektai Aurimas Širvys ir Ramūnas Buitkus.
Aišku, tokio atsakingo ir išskirtinio savo apimtimi bei verte projekto be Klaipėdos miesto savivaldybės pagalbos įgyvendinti būtų neįmanoma. 2021 m. liepos 2 d. parapija ir UAB „Senamiesčio projektai“ pasirašė Šv. Jono bažnyčios projektavimo sutartį, išskaidę ją į tris etapus: Šv. Jono bažnyčios bokšto, bažnyčios ir bažnyčios interjero suprojektavimo.
Su Klaipėdos miesto savivaldybe pasirašytos jungtinės veiklos ir bendradarbiavimo sutartys. 2022 m. lapkričio 24 d. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimu sudaryta sutartis, padėjusi pamatą pirmojo etapo įgyvendinimui – Šv. Jono bažnyčios bokšto techninio projekto parengimui. Klaipėdos miesto savivaldybės investicija – 170 000 eurų. Projektas turi būti parengtas 2024 m. rugpjūčio mėn., o tai jau atvertų kelią bokšto įveiklinimo projektui ir statybai.
Glaudžiai bendradarbiaujame su meno ir kultūros žmonėmis, su Klaipėdos universiteto mokslininkais. Jaunosios mokslininkės dr. R. Nabažaitės suburta archeologų komanda trejus metus vykdė privalomus archeologinius tyrinėjimus, kuriuos finansavo bendruomenė, Klaipėdos savivaldybė ir LR Kultūros paveldo departamentas.
Neginčytina, kad tai didžiulė investicija, o pinigų dažnai trūksta net kasdieniams miesto poreikiams. Bet ne vien duona žmogus sotus – ir sielai peno reikia. Juk tautos, šalys ir net miestai didžiuojasi savo istorinės atminties ženklais – šventyklomis ir kitokiais didingais istorinio paveldo objektais. Šimtmečiai bėga, o žmonės keliauja į svečias šalis pamatyti to paveldo. Klaipėdos senamiestis yra vienas iš kukliausių miestų mūsų šalyje architektūrine, vizualine prasme. Gelbsti mus tik jūra.
– Ką atsakote teigiantiems, kad tikinčiųjų visose konfesijose, greičiausiai ir praktikuojančių liuteronų, mažėja?
– Istorija juda spirale, tobulėjančios technologijos veikia tradicijas, žmonių įpročius ir vertybes. Bet viskuo persisotinę žmonės lieka kaip tušti indai, ir jie sugrįš į bažnyčias, prie tikėjimo, kaip Šv. Rašte hebrajams parašyta: „Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome.“ Nepamokslauju, tai – mano gyvenimo patirtis.
– Įsivaizduokime, kad Šv. Jono bažnyčia atstatyta. Ką tai duos miestui, Lietuvai?
– Grakštaus silueto bažnyčia grąžintų senamiesčiui sakralinės erdvės pojūtį ir taptų svarbiu kultūrinio turizmo traukos centru.
Pirmiausia tai – „Genius Loci“ sugrąžinimas, kuris rodytų šios kartos pastangas tęsti ir plėtoti savo miesto tradicijas. Šv. Jono bažnyčios atkūrimas pabrėžtų priklausymą Vakarų krikščioniškajam pasauliui, evangelikų liuteronų tradicijos svarbą šio miesto ir krašto tapatybei ir bent iš dalies kompensuotų vietovaizdžio praradimus po 1945 m.
Šv. Jono bažnyčios bokšto atstatymo projekte yra numatyta, kad jame įsikurs turizmo informacijos centras, apžvalgos aikštelė, kripta palaikų perlaidojimui. Jame turėtų atsirasti ir muziejinė erdvė su paroda apie bažnyčios istoriją.
Šv. Jono bažnyčia vėl būtų nekropolis ir mūsų krašto istorijos bei kultūros saugykla. Čia amžinojo poilsio vietą galėtų rasti palaikai iš senosios Šv. Jono bažnyčios ir kitų suardytų senųjų palaidojimo vietų. Bažnyčioje taip pat būtų kaupiama informacija apie Klaipėdos gyventojus praeityje, Klaipėdos senąją išeiviją (lietuvininkus, vokiečius, klaipėdiškius ir kt.) ir naująją klaipėdiečių išeiviją. Tiesiamas tiltas tarp tolstančios praeities, besikeičiančios dabarties ir ateities miesto bendruomenių.
Šv. Jono bažnyčia vėl sugrąžintų miesto branduoliui centrą formavusias dvi urbanistines senamiesčio ašis: vertikalę ir horizontalią. Padėtų išryškinti jos, kaip jūrinio kultūros ir mokslo istorijos paveldo vertę. Grąžintų vizualų Klaipėdos ir Kretingos ryšį, sąsają su UNESCO saugojamu pasaulio paveldu – Struvės geodeziniu lanku.
Atkuriamoje Šv. Jono bažnyčioje įvairias veiklas galėtų plėtoti ir evangelikų liuteronų bažnyčia, ir kitų konfesijų bažnyčių bendruomenės, – tai būtų labai naudinga visų miestiečių dvasiniam ir kultūriniam gyvenimui.
