Antrojoje fronte rašyto dienoraščio dalyje Arūnas Kumpis išsamiai pristato dar penkias misijas, kuriose jis dalyvavo nuo 2023 m. sausio iki rugsėjo pabaigos. Jau antrus metus už Ukrainos laisvę kovojantis savanoris iš Lietuvos atskleidžia šio brutalaus karo kasdienybę, kur vis didesnę reikšmę įgyja šiuolaikinės technologijos. Tokiame kare niekada negali prarasti budrumo, kad pats netaptum priešo taikiniu...
Putinas rusams žadėjo lengvą pergalę per tris dienas, tačiau, susidūręs su įnirtingu Ukrainos gynėjų pasipriešinimu, turėjo atitraukti savo ordas iš pradžių nuo Kyjivo, vėliau nuo Charkivo, o galiausiai ir nuo Chersono. Ukrainiečiai, po beveik dešimt mėnesių trukusių įnirtingų gynybinių mūšių užleidę okupantams Bachmutą, pradėjo kaupti jėgas būsimam kontrpuolimui. Laukė žiauri ir ilga egzistencinė kova.
Knygoje pasakojama apie įvykius Donbaso fronte – Bachmute ir Donecko apylinkėse, kur autoriui daugiausia ir teko kovoti. Daug dėmesio skiriama prieštankinių raketų kompleksų, FPV dronų savižudžių, taip pat žvalgybos ir diversijų misijų aprašymams. Neįtikėtina tai, kad dauguma aprašomų kovos scenų iliustruotos autentiškais vaizdo įrašais. Jų nuorodos pateikiamos konkrečios dienos įrašo pabaigoje.
Perskaityti šią knygą rekomenduoja ir žurnalistas Edmundas Jakilaitis: „Arūno karo dienoraštis yra nepaprastai įtraukiantis – vieną dieną keičia kita, vienas užduotis kitos. Rydamas puslapius, taip įsitrauki, kad pamiršti, jog tai ne įtaigus pramanytas pasakojimas, o tikras gyvenimas. Drąsaus lietuvio savanorio užrašai svarbūs daugeliu prasmių – naudingi siekiant suprasti, pajausti ir, žinoma, pasiruošti.“
Siūlome knygos ištrauką.
* * *
Chlorpikrino dujų ataka (kovo 26 d.)
Šiąnakt laikas pasukamas vieną valandą į priekį. Tai supratome tik atsikėlę ryte. Taigi į pozicijas dviem ekipažais po tris žmones išvykome penktą valandą ryto. Praėjusią parą priešais mus stūksantį pastatą su ten budėjusiais kariais apėjo ir atakavo priešo šturmo grupė. Žuvo jiems į pagalbą atskubėjęs kuopos vadas. Be to, buvo informacijos, jog rusai gyvenvietę apšaudė raketomis „Uragan“ su chlorpikrino užtaisais. Prieš kelias dienas buvome perspėti, kad orkai ketina panaudoti zarino ir chlorpikrino dujas.
Nepaisant visko, mūsų diena pozicijose prasidėjo įprastai: iškrovėme atsivežtą amuniciją, sumontavome įrangą ir netrukus pradėjome priešo pozicijų kryptimi skraidinti dronus. Netoliese retkarčiais nukrisdavo ir sprogdavo vienas kitas priešo artilerijos sviedinys, tolumoje vis sukalendavo 30 mm kalibro patrankėlė.
Apie vienuoliktą valandą į patalpą, kurioje buvome keturiese, užėjęs Francūzas paklausė:
– Ar niekam negraužia gerklės?
Skinas pajuokavo:
– Užgerk vandeniu, jei pririjai dulkių.
Po akimirkos visi, įskaitant ir mane, pajutome gerklės perštėjimą ir saldumą burnoje.
– Dujos! – sušuko kažkas.
Dalis mūsų komandos buvo susidūrę su dujų ataka 2015-aisiais, kai gynė Donecko oro uostą, todėl iškart suprato, kas vyksta. Visi bėgte pasileidome į rūsį, kur buvome palikę kuprines su dujokaukėmis. Stengiausi kuo rečiau kvėpuoti, tačiau kol nusigavau iki savo kuprinės, gerklę jau graužė gana stipriai. Kvėpuoti darėsi vis sunkiau. Visi desperatiškai blaškėsi: kas mėgindamas surasti savo kuprinę, kas tvirtindamas filtrą prie dujokaukės.
Francūzas kvėpavo apžiojęs iš Zeneko gautą atsarginį filtrą, Severas spaudė prie veido ir nosies drėgnas servetėles. Jie dujokaukių neturėjo. Užsidėjęs dujokaukę ir kiek nusiraminęs, su ginklu rankose atsistojau sergėti įėjimo į rūsį. Nenorėjau būti netikėtai užkluptas priešo. Su dujokaukėmis išbuvome dar porą valandų. Likusią dienos dalį darbavomės įprastai, nors gerklę ir gomurį vis dar tebegraužė.
Truputį po pirmos drono valdymo pulto ekrane pastebėjome porą priešo karių, išėjusių iš apgriauto pastato. Zenekas bėgte pasileido prie gretimame pastate paliktos sistemos „Fagot“, Somas koregavo ugnį. Pasigirdo išlekiančios raketos griausmas. Po keliasdešimties sekundžių monitoriaus ekrane pamatėme, kaip ji rėžėsi tiksliai į taikinį.
Netrukus iš pastato, į kurį ką tik buvo pataikyta, išlėkė du priešo kariai. Vienas iš jų atrodė akivaizdžiai sužeistas. Jie įbėgo į gretimą pastatą. Pasigirdo dar vienos paleistos raketos gausmas. Ji pataikė į statinį, kuriame pasislėpė rusai. Kur tik jie mėgindavo slėptis, ten iškart atskriedavo mūsų raketa.
Baigę su jais, toliau žvalgėme rajoną ir ieškojome taikinių. Netrukus pastebėjome priešo judėjimą priešakiniuose apkasuose. Severas link jų nuskraidino droną ir numetė porą granatų, bet greičiausiai apčiuopiamos žalos nepadarė. Pradėjus temti, ėmėme pakuotis daiktus ir ruoštis į bazę. Kai grįžome, jau buvo aštuonios vakaro.
