Lietuvos ypatingasis archyvas parengė pasakojimą apie spalvingą kunigaikščio K. Radvilos gyvenimą ir tragišką jo likimą, kuris iliustruojamas Lietuvos ypatingojo archyvo, Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Lietuvos valstybės istorijos archyvo, Kėdainių krašto muziejaus ir Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus saugomais dokumentais ir nuotraukomis.
Jaunasis kunigaikštis mokėsi Rygos realinėje mokykloje, ten pat baigė ir politechnikos institutą, vėliau Vokietijoje studijavo miškininkystę. 1904 m. mirus tėvui – kunigaikščiui Karoliui Vilhelmui Radvilai – grįžo į Taujėnus. 1912 m. susituokė su Jadvyga Holinska (1888–1925), su ja susilaukė trijų vaikų: Konstantino (1913–1989), Sofijos (1915–2003) ir Marijos (g. 1921 m.).
K. Radvila buvo aistringas medžiotojas, Taujėnų dvare laikė apie 70 medžioklinių šunų pulką, turėjo brangių medžioklės ginklų ir trofėjų kolekciją. Kunigaikštis garsėjo didele fizine jėga, todėl vietos gyventojų buvo pramintas „geležiniu“.
Pasak amžininkų, K. Radvila laikėsi senųjų aristokratų tradicijų, jo dvaro rūmų slenkstį galėjo peržengti tik kilmingi ir gerbiami asmenys. Jis dažnai sulaukdavo garbingų svečių iš Lenkijos, Prancūzijos, Anglijos, kitų šalių, rūmuose vykdavo prašmatnios puotos. Dvare dažnai lankydavosi Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona, kuris netoliese, už 15 km esančiame Užugiryje turėjo dvarą.
Taujėnų dvare buvo įrengtas gėrimų sandėlis, kurio daugelis gėrimų, buvusio liokajaus liudijimu, buvo atvežti iš Prancūzijos bei kitų užsienio šalių ir vienas butelis neretai kainavo „beveik tiek, kiek karvė“. Pats kunigaikštis dažnai vykdavo puotauti į Lenkiją, iš kur sugrįždavo, praūžęs visus pinigus.
Kunigaikštis K. Radvila garsėjo ekscentrišku, kartais griežtu ir net žiauriu elgesiu. Jis pats prižiūrėdavo savo valdose dirbusius darbininkus, supykdavo dėl menkniekių, ir jeigu darbininkas neįtikdavo – nevengdavo pasityčioti, o kartais ir sumušdavo.
Sovietų saugumo tardytojų apklaustas Taujėnų dvaro ekonomas Vladas Trušlys tvirtino, kad kunigaikštis samdytiems darbininkams dažnai nesumokėdavo sutarto atlyginimo, o šie bijodavo kreiptis į teismą, nes matydavo, kad dvaro šeimininkas artimai bendrauja net su Lietuvos Prezidentu.
Vietos gyventojams buvo griežtai draudžiama be leidimo vaikščioti dvaro teritorijoje, kunigaikščiui priklausiusiose žemėse ir miškuose pjauti medžius, grybauti, uogauti ar net tiesiog be leidimo vaikščioti.
Ypatingai griežtas jis buvo brakonieriams. Pagautas brakonierius pats turėdavo išsirinkti bizūną, kuriuo vėliau būdavo nuplakamas. Ilgamečio Taujėnų dvaro tarnautojo Vytauto Pūko liudijimu, kartą viena kaimiečių šeima išvažiavo rogėmis pasirinkti į mišką žabų ir sutiko kunigaikštį. Jis nieko jiems nedarė, tačiau pamatęs, kad žmonės po rogėmis slepia šunį, išsitraukė pistoletą ir jį nušovė.
Nekentė K. Radvila ir svetimų kačių, jei tik pamatydavo į dvarą atklydusią, iškart griebdavo pistoletą. Neva katės pjaudavo parko paukščius.
Pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais vykdyta Žemės reforma skaudžiai palietė 7854 dešimtines (daugiau kaip 8 tūkst. ha) žemės valdžiusį K. Radvilą. 1918–1922 m. valstybė nusavino didelę dalį jam priklausiusių žemių.
Kunigaikščiui buvo paliktas tik Taujėnų dvaras ir 80 ha žemės. Tačiau pasikeitusios sąlygos ir sumažėjusios pajamos neprivertė K. Radvilos atsisakyti jam įprasto prabangaus gyvenimo ir su tuo susijusių didelių išlaidų. Nesugebėdamas tinkamai vesti ūkio, išlaidusis kunigaikštis pamažu Žemės ūkio bankui įsiskolino didelę pinigų sumą. Nors K. Radvila labai stengėsi rasti kreditorius ir bankui grąžinti skolą, tačiau 1940 m. Taujėnų dvaras buvo parduotas iš varžytinių.
Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, kunigaikštis K. Radvila sovietų saugumo buvo suimtas ir įkalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Sovietų valdžiai „socialiai svetimas“ ir net „socialiai pavojingas“ garbingos didikų giminės atstovas buvo apkaltintas dalyvavimu kuriant Lietuvos kariuomenę, materialinės pagalbos teikimu besikuriančios Lietuvos Vyriausybei, „darbininkų ir neturtingų valstiečių eksploatavimu“.
Enkavedistams pro akis nepraslydo faktas, kad 1928 m. švenčiant Lietuvos kariuomenės įsikūrimo dešimtmetį, kunigaikštis K. Radvila „už nuopelnus Lietuvos kariuomenei jos kūrimosi pradžioje“ buvo apdovanotas 2-ojo laipsnio Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordinu.
Ypatingojo pasitarimo prie SSRS NKVD 1941 m. kovo 1 d. nutarimu K. Radvila „kaip socialiai pavojingas elementas“ 5 metams buvo ištremtas į Uzbekijos SSR. Tremtis tapo nepakeliama našta garbaus amžiaus, nusilpusios sveikatos kunigaikščiui. Jis mirė apie 1945 m. Tiksli mirties data ir mirties aplinkybės nežinomos.
Kunigaikštis K. Radvila, Nesvyžiaus-Olykos linijos Šidloveco-Polonečkos šakos palikuonis, buvo paskutinis Radvilų vyriškos giminės atstovas gyvenęs Lietuvoje. Jo sūnus Konstantinas, duktė Sofija ir sesuo Taida išvažiavo į užsienį. Sovietų okupuotoje Lietuvoje liko tik jauniausioji duktė Marija Radvilaitė, tačiau duomenų apie jos gyvenimą beveik nėra. Sovietų saugumo gniaužtus pajuto ir Nesvyžiuje gyvenę Radvilos, tačiau įtakingų užtarėjų iš užsienio dėka, jiems pavyko išsilaisvinti ir pasitraukti į užsienį.
Pasakojimą apie kunigaikštį K. Radvilą perskaityti, pristatomus dokumentus ir nuotraukas pažiūrėti galima Lietuvos archyvų virtualių parodų svetainėje: https://virtualios-parodos.archyvai.lt/lt/virtualios-parodos/34/liudnas-kunigaikscio-konstantino-radvilos-likimas-lya/exh-363/liudnas-kunigaikscio-konstantino-radvilos-likimas-lya/case-2008.
Parengė Lietuvos ypatingojo archyvo VRM dokumentų skyriaus vedėjas Povilas Girdenis.
