Parodoje atsiskleidžia pirmasis Europos dailės ir architektūros stilius, palikęs ryškius pėdsakus Lietuvos kultūros ir meno pavelde.
Įdomu, kad iki Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos tyrimų apie Gotikos epochos interjerus Lietuvoje žinota labai mažai, o pradėjus archeologinius kasinėjimus aptikta daugybė Gotikai būdingų radinių – ornamentuotų grindų ir sienų apdailos plytelių, profilinių plytų, kitų architektūrinių detalių, puodyninių ir plokštinių koklių, dažyto tinko fragmentų bei kitų dirbinių. Jie atskleidė daug platesnį Gotikos epochos Lietuvoje paveikslą.
„Kokliai atspindi valdovo dvaro ir jo aplinkos prabangą. Kazimiero Jogailaičio valdymo metais pagaliau buvo atsisakyta keliaujančio dvaro tradicijos. Įsitvirtino nuolatinių sostinių – Vilniaus ir Krokuvos – statusas, – teigė kultūros istorikė dr. Toma Zarankaitė-Margienė. – Šį faktą liudija valdovo kelionių po Lietuvą maršrutai ir ilgas rezidavimas Vilniuje, čia išduoti dokumentai, privilegijos, dovanojimai, korespondencija, ypatingi ryšiai su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorija. Kazimieras Jogailaitis rūpinosi Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų Vilniuje puoselėjimu. Tai liudija archeologiniai radiniai, „pasakojantys“ apie valdovo dvaro prabangą.“
Laikotarpis, kuriam priskiriama dauguma parodoje pristatomų koklių, siejamas su Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio (1440/1447–1492) valdymu, 52 metus trukusiu Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir 45 metus – Lenkijos Karalystėje.
„Po Horodlės unijos lenkų kilmingieji suteikė savo herbus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorams, todėl nenuostabu, kad valdovo rezidencijoje Vilniuje rasta ir Lenkijos didikų giminių heraldikos motyvų, – pasakojo T. Zarankaitė-Margienė. – Galime didžiuotis, nes kaip tik šiuo metu, XV a. antroje pusėje, Vidurio Rytų Europoje ima stiprėti Jogailaičių dinastija, kuri per trumpą laiką savo įtaka prilygo Habsburgams, o Kazimiero Jogailaičio vaikai įsitvirtino Lenkijos, Vengrijos ir Čekijos karalysčių sostuose, nutekėjo į daugelį Vokietijos kunigaikštysčių.“
Parodoje eksponuojami gražiausi ir įdomiausius siužetus vaizduojantys Valdovų rūmų muziejaus kolekcijos egzemplioriai – gotikiniai plokštiniai kokliai. XV a. viduriu datuojamą koklių kolekciją sudaro apie 650 koklių ir jų fragmentų, puoštų mažiausiai šešiasdešimčia skirtingų siužetų. Visi šie kokliai dekoruoti heraldiniais ženklais, biblinėmis bei šventųjų gyvenimo scenomis, mitologiniais ir kasdienio gyvenimo siužetais.
„Per tyrimus atrastų koklių pagrindu, rekonstruojant Valdovų rūmų Gotikos laikotarpio salę, buvo atkurta ir XV a. vidurio krosnis. Parodoje ji atgimsta pasitelkus kompiuterinę grafiką – galima išvysti, kaip surasti koklių fragmentai buvo atkurti ir kaip jais buvo dekoruojama krosnis, – pasakojo vienas iš parodos kuratorių archeologas Gintautas Striška. – Gotikos epochai priskiriamų radinių stilius rodo, kad šiuo laikotarpiu Lietuva galutinai įsitvirtina Europoje kaip lotyniškosios civilizacijos dalis, o ženklai kokliuose leidžia pažinti to meto valdovų, diduomenės, dvasininkų valdžios simbolius, tikėjimo ženklus, mitologinius ir kasdienybės siužetus.“
Ši paroda – dar viena proga, pristatant beveik 600 metų menančius unikalius archeologinius radinius, juose vaizduojamus siužetus ir simbolius, priminti ne tik svarbų Vilniaus, švenčiančio 700 metų jubiliejų, klestėjimo laikotarpį, bet ir daugelį kitų su Lietuvos ir Europos istorija susijusių aspektų: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės integraciją į Vakarų lotyniškosios civilizacijos erdvę, Lietuvos krikštą, Horodlės unijos reikšmę, heraldinių ženklų susiformavimą, Trakų ir Vilniaus vaivadijų įkūrimą, Jogailaičių įsitvirtinimą Europoje.
