Knygoje „Žlugimas“ geografas ir istorikas J. Diamondas ieško atsakymo, kodėl vienos civilizacijos žlunga, o kitos – išlieka. Tyrinėdamas šį klausimą, autorius aprėpia stulbinančią įvairių tautų ir kultūrų panoramą – nuo Grenlandijos ir Islandijos iki Naujosios Gvinėjos ir Ruandos, nuo senovės majų iki šių dienų JAV ir Kinijos.
Daugiausia dėmesio skiriama Velykų salai, pasak autoriaus, „aiškiausiam visuomenės, kuri susinaikino beatodairiškai naudodama savo išteklius, pavyzdžiui“. J. Diamondas į Velykų salos atvejį siūlo žiūrėti kaip į „blogiausio ateities scenarijaus metaforą“.
Autorius prisipažįsta, jog pradėjęs šią knygą darė prielaidą, kad civilizacijos išnykimą lems gamtos resursų išeikvojimas. Kitaip tariant, ekocidas. Visgi rengiant veikalą paaiškėjo, kad krizių, vedančių prie žlugimo, priežastys yra daug sudėtingesnės, sudarytos iš daugybės veiksnių, tokių kaip klimato kaita, priešiškai nusiteikę kaimynai, įsitraukimo į prekybą mastas ir kiti. Kiekvieną kartą civilizacija žlunga – arba priartėja prie to – dėl skirtingos tai nulemiančių veiksnių pusiausvyros, vienu atveju nulemia vienos priežastys, kitu – kitos.
Atsigręždamas į kiekvieną praeities kultūrą – visas, pasirinktas aptarti šioje knygoje, jis tyrinėja išties nuodugniai – J. Diamondas ieško sąsajų su šiandieniniu mūsų gyvenimu. Dažnai senovės kultūrų žlugimo priežastis galime atpažinti šiuolaikybėje.
Pavyzdžiui, nesugebėjimas numatyti, kokios pasekmės laukia dabarties veiksmų; nesugebėjimas atpažinti ar pripažinti tendencijų ir „iš lėto slenkančio normalumo“ reiškinio, kai kasmet viskas šiek tiek blogiau nei prieš metus, bet nėra taip blogai, kad kas nors kreiptų dėmesį; neproporcinga elito galia, ypač pavojinga, kai jis toleruoja arba netgi skatina netinkamą elgesį su gamtos ištekliais.
Nors knygoje gausu įspėjimų ir pesimistiškai skambančių įžvalgų, J. Diamondas pateikia ir pozityvių istorinių pavyzdžių, pasiteisinusių problemų sprendimo variantų. Jis apžvelgia intriguojančią Nyderlandų istoriją. Penktadalis visos Nyderlandų sausumos yra žemiau jūros lygio, per šimtmečius perimta iš jūros ir saugoma sudėtingos užtvankų sistemos.
Šios iš jūros atkovotos žemės vadinamos polderiais, o olandų tapatybei būdinga tokia nuostata: „visi kartu polderiuose – per visą istoriją supratome, kad visi gyvename tame pačiame polderyje ir kad kiekvieno iš mūsų išlikimas priklauso nuo kaimyno išlikimo“. Tai šalis, kuri nusprendė išvengti žlugimo išmaniąją inžineriją derindama su tarpusavio solidarumu. Paskutinis knygos skyrius dedikuotas galimoms išeitims, kad mūsų civilizacija atsilaikytų prieš kylančius iššūkius.
J. Diamondas (gim. 1937) – amerikiečių antropologas, fiziologas, biologas, ekologas, Kalifornijos universiteto Los Andžele (UCLA) medicinos mokyklos geografijos profesorius, žymus mokslo populiarinimo knygų „Ginklai, mikrobai ir plienas“, „Žlugimas“ ir „Sumaištis“ autorius.
Mokslininko karjerą jis pradėjo fiziologijos srityje, o vėliau perėjo į evoliucinę biologiją ir biogeografiją, yra žinomas kaip labai plataus profilio tyrinėtojas. Buvo išrinktas į Amerikos menų ir mokslų akademiją (American Academy of Arts & Sciences), Nacionalinę mokslų akademiją (National Academy of Sciences) ir į Amerikos filosofų draugiją (American Philosophical Society).
J. Diamondas yra gavęs MacArthuro fondo mokslininko stipendiją, prestižinį „Phi Beta Kappos“ apdovanojimą ir Pulitzerio premiją, Nacionalinį mokslo ordiną ir kt. Yra parašęs daugiau kaip 200 straipsnių leidiniams „Discover“, „Natural History“, „Nature“. 2005 m. J. Diamondas išrinktas į leidinių „Prospect“ ir „Foreign Policy“ inicijuotą įtakingiausių pasaulio intelektualų šimtuką, užėmė 9-ą vietą.
