Antrasis pasaulinis karas daugelyje Vakarų šalių iki šiol vertinamas kaip viso civilizuoto pasaulio kova su absoliučiu blogiu, kurį įkūnijo Adolfas Hitleris ir Vokietiją užvaldęs nacių režimas. Dažnai būtent Trečiojo reicho fiureris laikomas vieninteliu karo sukėlėju, pelnytai sulaukusiu niūraus ir teisingo galo Berlyno bunkeryje. O štai sovietų diktatoriaus Josifo Stalino vaidmuo įžiebiant dešimtis milijonų gyvybių pražudžiusias skerdynes Vakaruose dažnai ignoruojamas arba įvertinamas nepakankamai.
Knygos autorius S. McMeekinas nušviečia mažiau žinomą istorijos pusę. Jis pateikia daugybę faktų, iškalbingai rodančių, kad Kremliaus šeimininko politika nuosekliai siekė išprovokuoti pasaulinį karą tarp „imperialistinių valstybių“, o išsekus visoms kariaujančioms pusėms, Sovietų Sąjunga žengtų į pasaulinę sceną kaip vienintelė nugalėtoja. Būtent Stalino intrigos, agresyvi politika Europoje ir Azijoje, paktas su Hitleriu ir Rytų Europos dalybos sudarė prielaidas kilti pasauliniam konfliktui. S. McMeekinas laikosi nuomonės, kad būtent Stalinas, o ne Hitleris buvo pagrindinis Antrojo pasaulinio karo architektas, pradėjęs ruošti sovietų pramonę ir kariuomenę didžiuliam pasauliniam susirėmimui, naciams dar nė nebuvus valdžioje.
Kitas ne mažiau svarbus knygoje iškeliamas klausimas – didžiulė sovietų įtaka Vakarų valstybėse. Jungtinėse Valstijose ir Didžiojoje Britanijoje Kremliui pavyko suburti platų agentų tinklą, pasinaudojus valdžiai artimais, komunizmui simpatizuojančiais tenykščiais politikais bei diplomatais, išsikovoti didelių investicijų modernizuojant pramonę. Sovietai ne tik aktyviai šnipinėjo, gavo visiškai legalų priėjimą prie Vakarų valstybių naujų technologijų, net karinių paslapčių. Į SSRS darbuotis vyko geriausi amerikiečių specialistai. Hitleriui tiesmukiškai gąsdinant Europą, klastingas tironas Stalinas tarsi nuslinko į antrąjį planą. Kremliui pavyko pasiekti, kad net po Rytų Lenkijos dalybų, Baltijos bei kitų kraštų okupacijos ir Suomijos užpuolimo Vakarų politikų akyse didžiausias agresorius buvo Hitleris.
Kai 1941 m. birželio 22 d. vokiečių Vermachtas kirto SSRS sienas, Sovietų Sąjunga, pati nuolat šmeižusi, siekusi sugriauti Vakarų valstybes ir rezgusi planus smogti pirma, staiga virto „nekaltai užpulta auka“. Pasinaudojus įtakingais simpatikais Vakaruose, Stalinui pavyko užsitikrinti didžiulę JAV ir Britanijos paramą, gauti neribotą lendlizą, nieko už tai nežadant mainais. S. McMeekinas vaizdžiai parodo, kaip nuolankiai, netgi nusižeminusiai JAV prezidentas F. Rooseveltas vykdė daugelį pačių įžūliausių Stalino reikalavimų, su kuriais dažnai sutikdavo ir nepalenkiamu vadinamas britų premjeras W. Churchillis.
Raudonajai armijai žygiuojant į Vakarus, abu demokratinių šalių lyderiai nesiliovė nuolaidžiavę Kremliui. Stalino „malonei“ palikti ne tik prieškariu okupuoti kraštai, bet visa likusi rytinė Europos dalis, išskyrus Graikiją. Didžiulę naudą Stalinas išpešė ir iš JAV sutriuškintos Japonijos pralaimėjimo. Tokiu būdu, nepaisant pralietų marių kraujo, savąjį karą Stalinas laimėjo. Jis įgijo įtaką teritorijose, apie kurias anksčiau galėjo tik miglotai pasvajoti. Deja, tai nutiko ne be didžiulės Vakarų šalių pagalbos. Šios šalys nesiryžo palikti abiejų tironų vienas prieš vieną, o pasirinko remti Staliną.
Ši knyga kaip niekad aktuali ir šiandien, nes istorija linkusi kartotis. Po 2008 m. Rusijos agresijos Sakartvele ir 2014 m. įvykių Ukrainai priklausančiuose Kryme bei Donbase daugybė demokratinių valstybių toliau nuolaidžiavo Putino režimui, nenorėjo matyti vis augančios grėsmės, toliau vykdė ir stiprino prekybą su Rusija, dalijosi technologijomis, šitaip artindamos naują grobikišką karą.
Pateikiame knygos ištrauką.
* * *
Įtampa dėl Lenkijos dar labiau įkaito, kai 1943 m. pradžioje pasirodė pirmieji fragmentiški liudijimai apie Stalino įvykdytas Katynės žudynes. 1943 m. vasario pabaigoje grupelė sovietų belaisvių, dirbusių Vermachto pulkininkui Friedrichui Ahrensui (iš 537-ojo ryšių pulko), miške netoli Smolensko aptiko vilkų išraustus kaulus. Ahrensas kreipėsi į armijų grupės „Centras“ vadovybę ir paprašė tyrimui atsiųsti teismo medicinos ekspertą daktarą Gerhardą Buhtzą. Tačiau kol atvyko Buhtzas, žemė įšalo ir jis buvo priverstas laukti iki kovo pabaigos, kol galės imtis nuodugnesnio tyrimo.
Siaubingas radinys buvo vertas laukimo. Iki 1943 m. balandžio pradžios Buhtzas su darbininkais atkasė vienuolika masinių kapaviečių. Didžiausioje duobėje buvo dvylika eilių vienas ant kito suverstų kūnų, kiekvienoje po 250. Tad masinėje kapavietėje gulėjo beveik trys tūkstančiai palaikų. Patvirtinti pavyko tik šimtą tapatybių, tačiau žymės aiškiai rodė, jog aukos buvo Lenkijos karininkai. Tai, ką numanė vietos gyventojai, ir tai, ko bijojo Lenkijos egzilinė vyriausybė Londone, dabar visiškai pasitvirtino.
Tūkstančiai Lenkijos kariškių ir valstybės tarnautojų, be žinios dingusių nuo 1939 m. rudens, buvo nužudyti. Lenkijos egzilinė vyriausybė, taip pat ir vis dar veikę Lenkijos užsienio konsulatai Jungtinėse Valstijose bei kitose šalyse, jau kurį laiką gaudavo kariškių giminaičių užklausų dėl nežinia kur esančių artimųjų. 1942 m. kovą, kai SSRS ir Lenkijos egzilinė vyriausybė tapo šiokiais tokiais sąjungininkais, lenkų premjeras generolas Władysławas Sikorskis ir generolas Władysławas Andersas (iš sovietų teritorijoje kalintų lenkų sudarytų divizijų vadas) paprašė Maskvos suteikti informacijos apie „Starobelsko, Kozelsko ir Ostaškovo stovyklose kalintų“ 8 700 lenkų karininkų, iš viso apie 15 000 dingusių kariškių, likimą. Stalinas, Molotovas ir Berija, nors ir puikiai žinojo, kad lenkai sušaudyti, atsakyti nesiteikė. O dabar daugelio dingusių lenkų kūnus vokiečiai rado masinėse duobėse.
Numatydamas didžiulę propagandinę naudą, Josephas Goebbelsas pakvietė lenkų atstovus paliudyti kraupias radybas. 1943 m. balandžio 13 d. Berlyno radijas paskelbė pribloškiamą žinią, kad vokiečiai rado masines kapavietes su „tūkstančiais Lenkijos kariškių kūnų. Šiuos kariškius kalino ir 1940 m. žvėriškai nužudė bolševikai“. Po dviejų dienų Maskvos radijas atkirto, kad lenkų kariškius „1941 m. vasarą žiauriai išžudė vokiečių fašistų budeliai“.
Balandžio 17 d. 16.30 val. egzilinės Lenkijos vyriausybės Londone atstovai Ženevoje pateikė prašymą, kad tyrimą atliktų Tarptautinis Raudonasis Kryžius, tačiau sužinojo, kad panašią paraišką jau pateikė vokiečiai. Nenorėdami pasirodyti šališki, Raudonojo Kryžiaus atstovai sutiko atlikti tyrimą, jei tam pritars visos suinteresuotos pusės (Vokietija, Lenkija ir Sovietų Sąjunga). Tarsi išsiduodama, Maskva Raudonojo Kryžiaus planuojamą tyrimą apšaukė „piktadariška klasta“. Bet kuriam nešališkam stebėtojui sovietų laikysena leido suprasti, kad ir kokius siaubingus karo nusikaltimus vykdė vokiečiai, šiuo atveju kaltas Stalinas.
Vakarų sąjungininkai atsidūrė gana keblioje padėtyje. Pripažinus, kad dėl Katynės žudynių kaltas Stalinas, tektų priminti, kad užpuolant Lenkiją sovietų diktatorius buvo Hitlerio sąjungininkas. O juk Britanija ir Prancūzija 1939 m. stojo į karą dėl Lenkijos. Viešas Stalino piktadarybių Katynėje pripažinimas būtų pasityčiojimas iš Atlanto chartijos, pasityčiojimas iš visų Roosevelto ir Churchillio kalbų apie vertybes, dėl kurių esą jie kovoja. Be to, šis pripažinimas galėjo iškelti nepatogų klausimą dėl Roosevelto ir Churchillio sprendimo gausiai apdovanoti Staliną parama. Susirūpinę politiniai oponentai tokius klausimus kėlė dar 1941 m., bet buvo nutildyti.
Churchilliui ir Rooseveltui reikėjo greitai apsispręsti. Ar šie Atlanto chartijos signatarai patikės Stalino šmeižtu? Kieno pusę palaikant apskritai kariaujamas šis karas? Churchillis atsakė pirmas, balandžio 24 d. patikindamas sovietų diktatorių, kad Britanija „ryžtingai prieštaraus bet kokiam tyrimui vokiečių okupuotoje teritorijoje, kurį vykdytų Tarptautinis Raudonasis Kryžius ar kokia kita organizacija“, taip pat pažadėjo atsiųsti savo užsienio reikalų ministrą susitikti su Sikorskiu ir „kuo ryžtingiau jį paspausti atsisakyti bet kokio vokiečių reikalaujamo tyrimo“.
Kitoje telegramoje, siųstoje balandžio 25 d., Churchillis Stalinui atsargiai priminė, kad Sikorskis „kelis kartus kėlė klausimą dėl dingusių be žinios lenkų karininkų“, taip duodamas suprasti, kad įtarė Staliną žinant daugiau, nei sako. Tačiau vėliau, kai Britanijos premjeras pasižadėjo paspausti Sikorskį „prilaikyti lenkų spaudą nuo polemikos“, prarado bet kokią iniciatyvą Katynės klausimu.
Rooseveltas savo atsakyme Stalinui pareiškė, kad Raudonojo Kryžiaus tyrimo prašantis Sikorskis „suklydo“ ir kad Churchillis ras būdą „pastatyti į vietą“ Londono lenkus, kad šie „ateityje labiau vadovautųsi sveiku protu“.
