V. Vyšniūnas (slap. Gražvydas, Aušrelė) – mokytojas, statybininkas, rašytojas, partizanas, politinis kalinys SŽ-877. Buvo nuteistas 10 metų kalėti lageryje ir 5 metus tremties be teisių. Atbuvus bausmę įvairiuose lageriuose, ištremtas į Karagandą. 1961 m. grįžo į Lietuvą.
Bendradarbiavo partizanų spaudoje, parengė mašinraštinį almanachą „Žodžiai iš miško“ (3 numerius). Nepriklausomybės metais antologijoje „Tremtinio Lietuva“, almanachuose „Varpai“, „Baltija“, žurnale „Metai“, kai kuriuose laikraščiuose paskelbė poezijos, prozos partizanų kovų, lagerių tematika. 1995 m. JAV lietuvių Tautinės sąjungos organizuotame novelės konkurse laimėjo premiją už apsakymą „Mindaugas“. Išleido pirmąją Tremties archyvo knygą „Šiaurės eskizai“ (1990), išspausdino apysakų, filosofinių esė. 1997 m. V. Vyšniūnas apdovanotas „Varpų“ literatūrine premija.
Ši knyga iš esmės yra nebylus priekaištas visiems, kurie savo bailumą teisina pasakymu – „niekas nenorėjo mirti“. Pasaulėžiūrinio pasirinkimo psichologija pokario Lietuvoje parodė, kad tradicinės pasaulėžiūrinės sistemos yra bejėgės prieš tiesmukišką jėgą ir smurtą, jos tiesiog neveikia. Pasirodo, ištikimybės savo kraštui jausmą turi ne kiekvienas, o tik tie, kurie savo pasaulėžiūros susilietimo su kasdieninio gyvenimo reikalais ir moralinėmis problemomis taškuose geba susidoroti su grėsmę gyvybei keliančiais iššūkiais.
Taip buvo visur ir visada, todėl asmeninių apsisprendimų visuma ir organizuotos kovos mastas bei kokybė ir yra pagrindinis Laisvės kovų kokybės indikatorius. Partizano V. Vyšniūno-Aušrelės knyga yra būtent apie tai.
* * *
Apmaudu ir šlykštu buvo klausytis BBC radijo pranešimų. Korespondentai tarsi susitarę stengėsi nė vienu žodeliu neužsiminti apie tai, kas iš tikrųjų dedasi Pabaltijo kraštuose, Rytų Europoje ir pačioje Sovietų Sąjungoje. Mes niekaip negalėjome suprasti šitos niekšybės priežasčių. Atrodė, jog juos kažkas prigirdė ilgai veikiančių narkotikų, o ant akių uždėjo rožinius filtrus. O gal juos papirko Sovietų Sąjungos penktosios kolonos agentai? Ko gero, taip ir buvo, nes nepastebėti baisių nusikaltimų, kuriuos darė Stalino konkistadorai, buvo neįmanoma. Kartą, išklausęs eilinę rytinę laidą iš Londono, visiškai suglumęs pasakiau Strazdui:
– Tu būtinai pasiklausyk Bi-Bi-Si lenkų kalba. Tuo, ką pranešė vokiškai, aš negaliu patikėti.
Strazdas nusišaipė:
– Nejaugi ponas Eizenhaueris pagaliau išdrįso pareikšti Stalinui protestą dėl nekaltų žmonių žudymo?
Aš jam pasakiau:
– Didieji Vakarų politikai yra nužmogėję niekšai ir aš apie juos nekalbu. Mane tik stebina siaubingas Vakarų valstybių visuomenės nuosmukis. Atrodo, jog nebeliko pasaulyje teisybę mylinčių asmenybių, doro akademinio jaunimo, milijonus narių priskaičiuojančių katalikiškų organizacijų. Sunku patikėti, bet visa šita publika ploja bolševizmui ir piktai užsipuola sakančius teisybę. Kur dingo tūkstančius metų puoselėtas gailestingumas ir elementari žmoniška sąžinė?
Strazdas nelinksmai nusijuokė:
– Gailestingumas nedingo. Vakar Londono radijas pranešė, jog kažkokio kvartalo moterys suruošė didžiulį piketą prie teisėjo namų, protestuodamos dėl to, kad šis išteisino tūlą mėsininką, sumušusį savo šunį. Argi tai nejaudinantis gailestingumas?
Šitą karčią ironiją praleidau pro ausis ir paklausiau:
– Kaip manai, gal Vakaruose žmonės nežino apie tai, kas dedasi Sovietų Sąjungoje?
Strazdas nusijuokė:
– Jie visa tai žino geriau už mus. Ar žinai, kodėl veidmainiauja Vakarų politikai, visuomenės veikėjai ir organizacijų lyderiai?
– Nujaučiu. Ponai kapitalistai nori, kad rusai išnaikintų visus dorus žmones. Jie gerai žino, kad pasilikę klapčiukai ir galvažudžiai, išžudę produktyviausią visuomenės dalį, negalės sukurti ekonomiškai stiprios imperijos. Kuo mažiau konkurentų, tuo geriau Amerikos ir Anglijos biznieriams.
Strazdas pasakė kietai ir su kartėliu:
– Visa tai tėra išvestinė. Pagrindinė priežastis yra ta, kad Vakarų visuomenė baisiai nužmogėjo. Labai galimas dalykas, jog ji niekada nebuvo tikrai krikščioniška. Ji laikosi tik tokios moralės, kuri jiems naudinga. Dešimt Dievo įsakymų daugumai žmonių Vakaruose reikalingi tik tiek, kiek prostitutei lūpų dažai.
– Tai baisu. Norisi tikėti, kad pasaulyje yra ir vaistų nuo šios baisios ligos. Kitaip mūsų tautai lemta išnykti ne tik faktiškai, bet ir iš žemėlapio.
– To neatsitiks, nors teoriškai šiuo metu tokia galimybė yra. Pakaktų, jog pusė žmonių pasidarytų tokie kaip Sniečkus, Paleckis arba Gedvilas – ir, galima sakyti, Lietuvos nebėra. Jei komunistai įvestų „proletarinę diktatūrą“ visame pasaulyje, visos tautos degraduotų ir žmonija pati save sunaikintų. Laimei, to niekada neatsitinka. Visuomenei atsidūrus ant bedugnės krašto, suveikia objektyvūs gamtos dėsniai. Dėl to atsiranda eretikų, žmogiškosios moralės kanibalų vaikai pasmerkia savo tėvus ir ima skelbti renesansą. Blogio imperijos griūva pačios, o pavergtos tautos išsilaisvina. Savaime aišku, atgimsta tik tos, kurių piliečių dauguma nenužmogėja. Pirmasis nužmogėjimo laipsnis yra tautinės savimonės praradimas. Mano nuomone, mums neverta per daug liūdėti dėl blogų naujienų. Mūsų biuletenių svarbiausias uždavinys yra palaikyti žmonėse tautinę sąmonę. Ar ne taip?
Tikrai taip.
Nusprendžiau skirti daugiau laiko literatūriniam leidinėliui, nes literatūra yra balzamas tautinei sąmonei. Kartas nuo karto apnikdavo nelinksmos mintys, tačiau aš joms nebepasiduodavau. Ir su Strazdu daugiau apie tai nebekalbėjome. Mes neprieštaraudami paklusome pareigai – kovoti su Tėvynės priešais dėl būsimų kartų, dėl to, kad Lietuva išliktų tarp pasaulio tautų. Mums lemta žūti, bet toks yra baisus gyvenimo dėsnis: KAŽKAS PRIVALO ŽŪTI, KAD GYVENTŲ KITI.
Remarkas, tikriausiai neprieštaraus, jei aš šį savo prisiminimų skyrių pavadinsiu „MIŠKŲ FRONTE NIEKO NAUJO“. Grandiozinių miškų krėtimų enkavėdistai nebeorganizavo, bet pradėjo ruošti pasalas. Be to, į tas vietas, kur pasirodydavo partizanai, tuoj pat atskubėdavo stiprus NKVD kareivių dalinys. Išvykos į kaimus tapo nepaprastai pavojingos. Nuolatiniuose susišaudymuose tirpte tirpo šovinių atsargos, ypač abiejų BRNO kulkosvaidžių. Užuožerių kaimo apylinkėse turėjome jų atsargų, dar 1940 metais slapta išgabentų iš Linkaičių ginklų fabriko, kur jie buvo gaminami Nepriklausomybės laikais. Deja, suaktyvėjus NKVD kariuomenės veiklai, nusigauti į minėtą slėptuvę buvo rizikinga, o parsivežti į Radvilonių mišką rodėsi neįmanoma. Visuose keliuose budėjo kareiviai, tikrino dokumentus ir kratė vežimus. Seklių ir pasalų buvo pilna visame miške.
Mūsų laimei, šovinių rusiškiems automatams turėjome pakankamai. Labai padėjo lauko aerodromo viršininkas, aviacijos pulkininkas. Žmonės kalbėjo, jog jis esąs doras rusas, nes neleidžia savo kareiviams plėšikauti. Vieną kartą partizanai nutarė paprašyti jo poros dėžių šovinių automatams. Pulkininkui grįžtant iš miesto, vyrai sustabdė jo sunkvežimį ir pasiūlė sandėrį. Buvo pažadėta neliesti nė vieno aerodromo kareivio, jei sutarton vieton bus pristatytos dvi dėžės šovinių. Pulkininkas partizanų pasiūlymą priėmė. Apie sandėrį NKVD žvalgyba nesužinojo.
O iš Užuožerių dėžę šovinių BRNO kulkosvaidžiams atvežė Karilė. Tai buvo nepaprastai drąsus žygis. Apie šitą merginą reikėtų papasakoti plačiau, tačiau šį kartą pasitenkinsiu vos keliais žodžiais. Tai buvo nuostabi mergaitė, vidutinio ūgio, liekna ir gražiai nuaugusi brunetė kerinčiu šypsniu. Malonių bruožų veidas, paryškintas juodais antakiais ir natūraliomis ilgomis blakstienomis pakerėdavo kiekvieną iš pirmo žvilgsnio. Karilė buvo tokia graži, jog vyrai elgėsi su ja lyg su šventąja. Ši mergina atėjo į mišką pabėgusi nuo arešto, truputį vėliau už mane. Rinktinėje buvo jos tėvas Bosas ir brolis Lydys. Tai buvo vieninteliai partizanai, kurių tikrąsias pavardes žinojo visi be išimties. Tai todėl, jog šitą šeimą pažinojo tikriausiai pusė Radviliškio ir Šeduvos valsčiaus ūkininkų.
Aš ir Knaras parinkome gražuolei studentei Karilės slapyvardį. Tai „lietuviško Hamsuno“ Kazio Jankausko romano veikėja. Pavadinome ją Karile dėl jos grožio ir būdo, bet jei būtume žinoję, ko verta šita mergina, tikriausiai būtume radę jai prasmingesnį slapyvardį. Karilė pasižymėjo nutrūktgalviška drąsa ir orientacija sudėtingose situacijose. Pabėgusią iš Vilniaus, ją sulaikė Šeduvos milicija, tačiau drąsi mergina nė kiek neišsigando. Užliūliavo milicininkus pokštais ir, vos tik budėtoją kažkokiu reikalu pašaukė į kitą kabinetą, ji tuoj pat išėjo į koridorių ir neskubėdama pasuko išėjimo link.
Šypsodamasi pamojavo prie paradinių durų stovinčiam sargybiniui ir dingo už posūkio. Enkavėdistų suruoštoje pasaloje, kai rinktinės vado adjutantas Algis krito ant žemės peršauta krūtine, ji nepabėgo. Skraidant kulkoms, Karilė nubėgo prie pastotėn išvaryto ūkininko, rekvizavo jo vežimą, grįžo prie sužeistojo, įkėlė jį į vežimą, pliaukštelėjo arkliui botagu ir nudardėjo miško keliuku. Tiesiog stebėtina, kad jos nekliudė nė viena kulka, nors jos rikošetais zvimbė po mišką ir kapojo medžių šakas. Algis laimingai pasveiko ir tęsė kovą už Lietuvos Laisvę ir garbę.
Rinktinei pritrūkus šovinių, Karilė prasibrovė pro enkavėdistų sargybą, nusigavo į Užuožerius, rado vežimą, įdėjo į jį šovinių dėžę, atsisėdo ant jos ir laimingai grįžo Radvilonių mišką. Likusios dvi merginos taip pat niekuo nesiskyrė nuo vyrų, ir aš visada stebėjausi jų pasiaukojimu. Genutę vadinome seserimi, nors su medicina ji neturėjo nieko bendro. Rinktinei apsistojus netoli upelio, ji išskalbdavo ne tik savo brolio, bet ir visų tarnyboje esančių vyrų baltinius. Ji prižiūrėjo, kad netrūktų nė vienos sagos uniformoje, o kulkos peršautą mano pilotę taip suadė, kad skylės neliko nė žymės. Laisvu laiku merginos padėdavo Bosui ruošti maistą. Tik Voveraitė neužsiiminėjo moteriškais darbais. Ji nė minutę nesiskyrė su automatu, nuolat blizgino jį tepaluotu skudurėliu, valė po kiekvieno lietaus, žodžiu, prižiūrėjo kaip savo vaiką.
