Norėdamas nušviesti Kremliaus invazijos į Ukrainą priežastis, autorius nukelia skaitytoją ne į Vladimiro Putino valdymo pradžią, o į XVII amžių. Būtent tada vokiečių kilmės Kyjivo stačiatikių dvasininkas Inokentijus Gyzelis parašė ir išpopuliarino savo veikalą „Synopsis“, kuriame padėjo pagrindus dabartinių rusų ir ukrainiečių protėvių vienybės mitologijai, šlovindamas „nedalomą stačiatikių tautą“.
Gyzelio vizijose Maskva tapo tiesiogine Kyjivo Rusios polinės bei religinės tradicijos paveldėtoja ir vienintele jos gynėja. Nors dar prieš tai visa virtinė Moskovijos valdovų laikėsi panašaus požiūrio, Gyzelio darbai gana neapibrėžtoms teorijoms suteikė ideologijos pavidalą. Pamažu gimė ir vystėsi „didžiarusių“ (t. y. rusų) kalbos bei kultūros pranašumo mitas, lyginant su „jaunesniųjų brolių“ (ukrainiečių ir baltarusių) kalba bei kultūra. Šis mitas kartu su ypatingo „didžiarusiško mesianizmo“ teorija nuolat atkartotas, tvirtintas vėlesnių Rusijos istorikų darbuose.
Visi Zygario knygos skyriai – nuo minėto Gyzelio laikų iki pat Kremliaus invazijos į nepriklausomą Ukrainą 2022 m. vasarį – nušviečia įvykius, tiesiogiai ar netiesiogiai sąlygotus didžiarusiškos imperinės istoriografijos naratyvo. Kad ir kokia būtų Rusija – carinė, komunistinė ar tariamai demokratinė, – ji nuolat reiškė išskirtines nuosavybės teises į Ukrainą ir nieku gyvu nenorėjo, kad „jaunesnieji broliai“ išsprūstų iš „vyresniųjų“ akiračio. Prisidengiant kalbomis apie „vienybę“ ir „brolybę“, daugelį amžių vykdytas ukrainiečių nutautinimas, o galiausiai ir pats tikriausias genocidas stalininio Holodomoro pavidalu.
Knygoje pasakojama, kaip Rusija, siekdama išlaikyti ar „susigrąžinti“ Ukrainą, daugelį amžių taikė platų pačių įvairiausių „poveikio priemonių“ arsenalą. Subyrėjus Sovietų Sąjungai ir Ukrainai tapus nepriklausoma, Maskva toliau kišosi į savo kaimynės vidaus bei užsienio politiką, gilino susiskaldymą tarp provakarietiškų vakarinių regionų ir sąlyginai prorusiškų rytinių, veikė per savo statytinius, šantažavo, baugino, naudojo politinio bei ekonominio spaudimo svertus.
2013 m. Euromaidanui sužlugdžius prokremliško prezidento Janukovyčiaus mėginimus paversti Ukrainą vasaline valstybe, Putinas, prisidengęs „žaliaisiais žmogeliukais“, „atostogaujančiais savanoriais“ ir vietos separatistais, atplėšė Krymą, krauju užliejo Donbasą, o po aštuonerių metų ryžosi atviram karui turint tikslą sunaikinti ukrainiečių valstybingumą. Savo veiksmams pateisinti jis pasitelkė tuos pačius beprotiškus mitus ir tas pačias kruvinas priemones. Tačiau Ukraina atsilaikė.
Knygoje nemažai vietos skiriama dabartiniam Ukrainos prezidentui Volodymyrui Zelenskiui. Zygaris aprašo, kaip paprastas rusakalbis studentas iš Kryvyj Riho, – KVN („Linksmųjų ir išradingųjų klubo“) komandos dalyvis, pats anksčiau kalbėjęs apie rusų ir ukrainiečių tautų brolybę, tapo politiku, paskui – prezidentu, o galiausiai – ukrainiečių ginkluoto pasipriešinimo Rusijai simboliu.
„Karas ir bausmė“ – taip pat savotiška autoriaus išpažintis ir atgaila. Kaip Rusijos pilietis, jis teigia jaučiantis asmeninę kaltę ne tik už agresyvią Kremliaus politiką, bet ir už jo šalies visuomenę apsėdusį imperinį kvaitulį. Pasak autoriaus, pragaištingas didžiarusiškos puikybės, agresyvaus „mesianizmo“, nepakantumo visam likusiam pasauliui narkotikas smarkiai pažeidęs nemažos dalies jo bendrapiliečių smegenis. Apsivalymas įmanomas tik pripažinus bendrą kaltę.
Autorius viliasi, kad kada nors tai nutiks: „Ateities rusų kartos su siaubu ir gėda prisimins karą, kurį sukėlė Putinas. Jos stebėsis, kaip primityvi puikybė užvaldė XXI a. žmonių protus. Ir jie neis tuo pačiu keliu, jei šiandien mes, jų būsimieji protėviai, prisiimsime bausmę.“
Siūlome perskaityti knygos ištrauką.
* * *
Babin Jaras
2021 m. Kyjive ruoštasi atidengti Babin Jaro memorialą. Toje pačioje vietoje, kur 1941 m. buvo nužudyta dešimtys tūkstančių žydų, dabar stovės didžiausias Europoje Holokausto atminimo muziejus. Žydų tautybės Zelenskiui šis projektas – be galo svarbus. Jis sako, kad pastatyti tokį memorialą, jo – prezidento – pareiga.
Ukrainos visuomenėje užverda ginčai. Kritikai atkreipia dėmesį į tai, kad memorialo projekto meno vadovas garsus režisierius Ilja Chržanovskis – Rusijos pilietis. Karo Rytų Ukrainoje kontekste daugelį tai piktina. Tačiau Zelenskis projektą aktyviai remia.
Aplinkybė, kad Babin Jare (rus. Babij Jaras) iki šiol nėra muziejaus, kelia daug aistrų. Šios aistros virė dar sovietmečiu. 1961 m., praėjus dvidešimčiai metų, kai čia buvo sušaudyta apie 35 tūkstančiai žydų, Sovietų Sąjungoje populiarus poetas Jevgenijus Jevtušenka apsilankė žudynių vietoje, kur vietoj paminklo žuvusiesiems aptiko pramoninių atliekų sąvartyną. Sukrėstas Jevtušenka parašė poemą „Babij Jaras“, sukėlusią didžiulį politinį skandalą, mat antisemitizmo tema Sovietų Sąjungoje buvo tabu.
Sovietų valdžia tvirtino, kad Babin Jare buvo nužudyti ne tik žydai, bet ir kitų tautybių žmonės. Jevtušenkos poema nedelsiant buvo uždrausta, o ją išspausdinęs savaitraščio „Literaturnaja gazeta“ vyriausiasis redaktorius atleistas iš darbo. Vis dėlto Jevtušenka turėjo daug šalininkų. 1962 m. vienas garsiausių sovietų kompozitorių Dmitrijus Šostakovičius Jevtušenkos poemą panaudojo savo simfonijoje.
2021 m. spalį Ukrainos, Vokietijos ir Izraelio prezidentai Kyjive dalyvavo paminklo atidengimo ceremonijoje. Renginio metu atlikta Šostakovičiaus simfonija. Tačiau praėjus šešiasdešimčiai metų, kai 1961 m. Jevtušenka parašė savo poemą, karo Rytų Ukrainoje kontekste kai kurie poeto žodžiai skamba prieštaringai. Pavyzdžiui:
Manoji rusų tauta,
žinau, kad tu esi internacionali,
Bet dažnai tie, kurių rankos nešvarios,
piktnaudžiauja tavo tyru vardu.
Ukrainiečių choras atsisako giedoti šias eiles, tačiau randamas kompromisas: simfoniją atliks orkestras iš Vokietijos su vokiečių choru. Babin Jare esantis memorialas greitai tampa vienu iš svarbiausių Kyjivo objektų. Menininkė Marina Abramovič memorialui sukuria „Krištolinę raudų sieną“, režisierius Sergejus Loznica – kelis dokumentinius filmus.
Zelenskis patenkintas, tačiau negali numanyti, kad Babin Jaro memorialas netaps svarbiausia jo politinio palikimo dalimi. Po kelių mėnesių Rusijos raketa sprogs memorialinio komplekso teritorijoje ir nužudys kelis žmones. „Dabar mums svarbu, kad Babin Jaras taptų memorialu ne tik Antrojo pasaulinio karo, bet ir dabartinės tragedijos aukoms“, – 2023 m. man sakė Ukrainos prezidento administracijos vadovas Andrijus Jermakas.
Prieš oligarchus nukreiptas įstatymas
Atviras konfliktas su Putinu nėra vienintelė Volodymyro Zelenskio problema. 2021 m. lapkritį jis įvykdo savo ilgalaikį pažadą ir pasirašo vadinamąjį „antioligarchinį įstatymą“. Sudaromas specialus oligarchų registras, į kurį įtraukiami visi, kurie atitinka tris iš keturių kriterijų: pirma, jų turtas didesnis nei 1 milijonas pragyvenimo minimumų; antra, jie aktyviai dalyvauja šalies politiniame gyvenime; trečia, jie turi įtakos žiniasklaidai; ketvirta, valdo bendrovę-monopolininkę. Registre esantys asmenys nebegali remti politinių partijų ar dalyvauti privatizavime. Valstybės tarnautojai privalo deklaruoti visus ryšius su oligarchais.
Tai buvo mėginimas pagaliau atsisakyti oligarchinės ekonomikos, susiformavusios Kravčuko ir Kučmos laikais, pereinant prie atviros, užsienio investuotojams palankios rinkos. Tačiau įstatymas tampa smūgiu stambiajam Ukrainos verslui.
Netrukus visi susivienija prieš prezidentą: pagrindiniai politikai, tarp jų Petro Porošenka ir Julija Tymošenko, taip pat stambūs verslo žaidėjai, tarp kurių Rinatas Achmetovas ir Ihoris Kolomoiskis, buvę Zelenskio sąjungininkai. Pavyzdžiui, neseniai Rados pirmininku tapęs Dmytro Razumkovas ir buvęs vidaus reikalų ministras Arsenas Avakovas.
TV kanalai, žurnalistai bei tinklaraštininkai, kurie šį įstatymą laiko užmaskuotu mėginimu stiprinti valdžią, taip pat susitelkia prieš Zelenskį. Apklausų duomenimis, Ukrainos prezidento palankumo reitingas smuko iki 23 proc.
Visa Ukraina kaupia popkornų atsargas ir laukia, ar prezidento ir jo antioligarchinio įstatymo priešininkai surengs naują Maidaną. „Žinoma, Putinas nusprendė pasinaudoti akimirka“, – įsitikinęs Andrijus Jermakas. Būtent tada, 2021 m. lapkričio pabaigoje, JAV žvalgybos pranešimuose nurodoma, kad palei Ukrainos sieną sutelkta Rusijos kariuomenė: iš viso apie devyniasdešimt du tūkstančius karių. Invazijos, sako JAV žvalgyba, galima tikėtis kitų metų sausį arba vasarį.
Po šios žinios Zelenskis pareiškia turįs informacijos apie Maskvos planuojamą perversmą, į kurį ketinama įtraukti oligarchą Rinatą Achmetovą. Tiesa, Zelenskis teigia nemanantis, kad Achmetovas sutiks dalyvauti perversme, ir priduria: „Tai būtų didelė klaida. Aš nesu Janukovyčius, aš nepabėgsiu.“
Kremlius iš tiesų rengia sąmokslą nuversti Zelenskį. Maskvoje manoma, kad dabar tam tinkamas metas, nes Ukrainos vyriausybė neturi jokios gyventojų paramos. CŽV atskleista informacija apie Rusijos kariuomenės telkimą Ukrainos pasienyje piktina Putiną. Kaip perspėjo Medvedevas, Kremlius iškelia ultimatumą „siuzerenui“.
Gruodžio pradžioje Rusijos užsienio reikalų ministerija Jungtinėms Valstijoms ir NATO išsiunčia dviejų siūlomų naujų sutarčių projektus. Juose išsamiai išdėstyti visi Maskvos reikalavimai: nutraukti NATO plėtrą ir sugrįžti prie karinio aljanso sienų, buvusių iki 1997 m., t. y. iki Rytų Europos šalių priėmimo; suteikti Ukrainai neutralų statusą; išgabenti iš Europos visus JAV branduolinius ginklus. Ultimatumas visiškai neįgyvendinamas. Sunku įsivaizduoti, kad NATO paliktų Lenkiją ir Baltijos šalis.
Puikiai žinodama, kokie nerealūs iškelti reikalavimai, Maskva ultimatumą skelbia viešai. Kremliui artimų šaltinių teigimu, daugelis tenykščių veikėjų įsitikinę, kad amerikiečiai sutiks surengti derybas, per kurias bus pažadėta neplėsti NATO. Vašingtonas tyli ir niekaip nereaguoja į Maskvos ultimatumus.
Iš esmės tai beveik karas, nes Kremlius nusimetė kaukę. Tačiau 2022 m. pradžioje vis dar mėginama derėtis. Abiejų pusių derybininkai, Dmitrijus Kozakas ir Andrijus Jermakas, Prancūzijoje bei Vokietijoje susitinka dar du kartus, bet derybos baigiasi be jokių rezultatų.
Po derybų Berlyne nebėra jokių iliuzijų. Regis, karas neišvengiamas. Tačiau niekas nenutuokė, kokio masto bus Rusijos invazija. Jermakas prisimena įvairių šalių politikų ir diplomatų prognozes: „Jie mano, kad Rusijos puolimo atveju gintis pajėgsime nuo trijų iki dešimties dienų.“
Vasario 4 d. V. Putinas išskrenda į Pekiną, kur vyks žiemos olimpinių žaidynių atidarymas. Jau tapo tradicija, kad karą jis pradeda po žaidynių. Kremliui artimas šaltinis teigia, kad šios kelionės metu Rusijos prezidentas įspėjo Kinijos vadovą Si Dzinpingą apie savo ketinimus pulti Ukrainą. Pastarasis paprašė jo palaukti iki žaidynių pabaigos.
Vasario 7 d. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas atvyksta į Maskvą ir iki vėlyvos nakties kalbasi su Putinu. O jei tiksliau, klausosi šešių valandų trukmės „istorijos paskaitos“.
Bendroje spaudos konferencijoje Putinas praranda savitvardą ir iškeikia Zelenskio nenorą įgyvendinti Minsko susitarimų: „Dabartinis Ukrainos prezidentas neseniai pareiškė, kad jam nepatinka nė vienas Minsko susitarimų punktas. Patinka ar ne, kęsk, mano gražuole. Kito kelio nėra!“
Rusijos žurnalistai šokiruoti. Daugelis įvardija šios frazės šaltinį. Tai pankroko grupė „Krasnaja plesen“ („Raudonasis pelėsis“), kuri Rusijoje buvo populiari XX a. dešimtajame dešimtmetyje. Minėtoje dainoje kalbama apie nekrofiliją. Visas priedainis, kurį citavo Putinas, skamba taip:
Miega gražuolė karste,
Aš prisėlinu ir ją p..su
Patinka tau, ar ne,
Kęsk, mano gražuole!
Jurgis III
Vasario pradžioje JAV žvalgybos ataskaitos labai niūrios. Aukščiausi diplomatai ir Baltųjų rūmų atstovai privačiuose pokalbiuose prisipažįsta manantys, kad karas bus greitas, Zelenskį nužudys, o Rusijos kariuomenė užims Kyjivą ir pasodins marionetinę vyriausybę.
Toks Kremliaus planas ir jis atrodo nepriekaištingas. Vasario 22 d. Macronui ir Scholzui paskambinęs Putinas praneša apie savo sprendimą pripažinti vadinamųjų Donecko Liaudies Respublikos ir Luhansko Liaudies Respublikos nepriklausomybę. Po pusvalandžio jis sušaukia Rusijos saugumo tarybos posėdį. Tai keista institucija, kuri neminima konstitucijoje, bet primenanti sovietų politinį biurą. Skirtumas tik tas, kad sovietmečiu politbiuras priimdavo kolektyvinius sprendimus (pavyzdžiui, karui Afganistane pritarė dauguma, nors sovietų vyriausybės galva buvo prieš). Putino Rusijoje taip nėra: Saugumo taryba susirenka viešai prisiekti ištikimybę ir pritarti prezidento sprendimams.
Tai primena mokykloje vykstančią pamoką. Aukščiausi Rusijos valdininkai eina prie lentos ir mėgina atspėti, ką Putinas nori iš jų išgirsti. Visi stengiasi būti tikslūs, bet kalba aptakiai, kad nepasakytų ko nors ne taip. Vasario 22 d. visi, taip pat ir buvęs prezidentas Medvedevas, Dūmos pirmininkas Volodinas ir užsienio reikalų ministras Lavrovas žino, ką turi pasakyti. Jie reikalauja neatidėliotinų veiksmų.
Sutrinka tik Užsienio žvalgybos tarnybos vadovas Sergejus Naryškinas, buvęs Dūmos pirmininkas ir prezidento administracijos viršininkas. Jo pokalbis su Putinu transliuojamas per visus valstybinius TV kanalus ir aiškiai liudija, kaip Putino dvare priimami sprendimai.
Naryškinas (nervingai): „Pritarčiau siūlymui, kad Vakarų partneriams, taip sakant, būtų suteikta paskutinė galimybė priversti Kyjivą rinktis taiką ir kuo greičiau įgyvendinti Minsko susitarimus. Priešingu atveju turime priimti sprendimą, apie kurį šiandien diskutuojame.“
Putinas (pašaipiai): „Ką jūs turite omenyje, sakydamas „priešingu atveju“? Ar siūlote pradėti derybas?“
Naryškinas (pasibaisėjęs): „Ne, aš...“
Putinas (pašaipiai): „Ar pripažinti respublikų [DLR ir LLR] nepriklausomybę?“
Naryškinas (mikčiodamas): „Aš... aš...“
Putinas (tvirtai): „Kalbėkite tiesiai.“
Naryškinas (su viltimi): „Aš pritarčiau pasiūlymui dėl pripažinimo.“
Putinas (susierzinęs): „Pritarčiau“ ar „pritariu“? Sergejau Jevgenjevičiau, kalbėkite tiesiai.“
Naryškinas (nusižeminęs): „Pritariu pasiūlymui...“
Putinas (rūsčiai): „Sakykite, „taip“ ar „ne“.“
Naryškinas (bandydamas įsiteikti): „Aš pritariu siūlymui priimti Donecko ir Luhansko Liaudies Respublikas į Rusijos Federacijos sudėtį.“
Putinas (juokiasi): „Mes kalbame ne apie tai. Kalbame apie tai, ar pripažinti jų nepriklausomybę.“
Naryškinas (beveik alpdamas): „Aš pritariu siūlymui pripažinti jų nepriklausomybę.“
Tačiau iš tiesų Putino artimiausia aplinka nėra vieninga. Pavyzdžiui, iš Ukrainos kilęs vyriausiasis derybininkas Dmitrijus Kozakas nepritaria karui ir iki paskutiniųjų nesiliauja mėgindamas susitarti su Kyjivu. Už tai jis netrukus neteks prieigos prie Putino.
Vasario 23 d. prezidentas Zelenskis sukviečia visus politikus ir stambaus verslo atstovus. Tuos, kuriuos vadino oligarchais ir su kuriais pastaraisiais mėnesiais kovojo. Visi susitinka vakare prezidento kabinete Bankovos gatvėje. Zelenskis bando nuteikti optimistiškai, sakydamas, kad karo nebus.
Tomis akimirkomis iš Maskvos į Minską jau skrenda Rusijos lėktuvas su Viktoru Janukovyčiumi. Jis prisimintas, kad užimtų nuversto Zelenskio kėdę.
Panašiai buvo 1979 m. Afganistane, kai sovietų kareiviai nužudė prezidentą Hafizulą Aminą ir iškart lėktuvu į šalį pristatė jo įpėdinį. Paskui, nepavykus pirmajam mėginimui įvykdyti perversmo, išskraidino jį atgal.
2022 m. Kremliaus planas atrodo nepriekaištingas: rusų desanto nusileidimas Hostomelio kariniame aerodrome netoli Kyjivo; smūgis iš Baltarusijos teritorijos Ukrainos sostinei; greitas perversmas. Viskas baigsis anksčiau, nei Vakarų lyderiai baigs pusryčiauti. Vis dėlto daugelis Putino artimiausios aplinkos žmonių, tarp kurių ir užsienio reikalų ministras Lavrovas, apie šiuos planus nežino. Jie vis dar mano, kad karas neperžengs Donbaso ribų.
Zelenskio kabinetą Ukrainos verslo elitas palieka vakare. Kai kurie iškart išskrenda iš šalies. Tai paskutiniai skrydžiai iš Ukrainos prieš plataus masto invaziją. Kiti lieka Kyjive. Nedidelė grupė verslininkų ir politikų surengia vakarėlį, nesuvokdami, kad atsisveikina su taikiu gyvenimu. Visą vakarą jie kalba apie karą, taip pat žiūri amerikiečių miuziklą „Hamiltonas“ ir sutartinai dainuoja Didžiosios Britanijos karaliaus Jurgio III ariją: „Aš nužudysiu jūsų draugus ir šeimą, kad priminčiau apie savo meilę.“
Vasario 24 d. 4.00 val. ryto prasideda plataus masto invazija. Rusija pradeda oro antskrydžius prieš Kyjivą, Lvivą, Rivnę, kitus Ukrainos miestus. Vienoje garsiausių sovietinių dainų apie Antrąjį pasaulinį karą yra toks posmas:
Birželio dvidešimt antrąją
Lygiai ketvirtą ryto
Kyjivą bombardavo, mums paskelbė,
Kad prasidėjo karas.
Stebėtina, o gal sąmoningai Antrojo pasaulinio karo istorijos mėgėjas Putinas iki smulkmenų laikosi to paties scenarijaus.
Jermakas prisimena, kad apie 5 val. ryto atvyko į prezidento administracijos pastatą Bankovos gatvėje, kur jau buvo Zelenskis. Daugelis pasaulio lyderių siūlo padėti jam evakuotis. JAV prezidentas Joe Bidenas skambina Zelenskiui ir tariasi, kaip jį nugabenti į Lvivą. Iškart gimė legenda, kad Zelenskis atsakęs: „Man reikia amunicijos, o ne pavėžėti.“ Jermakas tokios frazės neprisimena. Bet tai nėra svarbu. Zelenskis jau tapo legenda. Šiam vaidmeniui jis ruošėsi visą gyvenimą ir puikiai žino, kaip jį atlikti.
