„Jau kurį laiką svajojome apie dvarvietę, o kai įsigijome, pažįstami į mus žiūrėjo visiškai nesuprasdami, kodėl tai darome ir kam to reikia“, – sakė 2019 m. Kamariškių dvarvietę įsigiję „Inovatorių slėnio“ atstovai Arūnas Survila ir Monika Stankevičiūtė.
Iškuopė dešimtis tonų šiukšlių
Kamariškių dvarvietė naujuosius savininkus sužavėjo nuo pat pirmojo jų apsilankymo. Kamariškių dvaro istorija siekia XVI a. Kuršo hercogystės laikus, o dvaras buvo ne kartą parduotas, paveldimas, taip pat praloštas ir prarastas dėl įsiskolinimų.
Dvare veikė ir saldainių fabrikas. Kamariškių istorikas Šarūnas Subatavičius net atrado senąją Kamariškių šeimininkės receptų knygą, kurioje įrašytas ir garsiųjų karamelinių „Karvutės“ saldainių receptas. Būtent čia jie buvo gaminami.
Visgi prisimindami pradžią pašnekovai neslėpė, kad susidūrė su virtine iššūkių. Kokia tuo metu buvo dvarvietės būklė, anot jų, sunku apsakyti. Kamariškės buvo vadinamos nebe dvarviete, o dvaro griuvėsiais.
„Prikrovėme daugiau nei keturiasdešimt tonų buitinių šiukšlių. Atkasėme po karo likusių sprogmenų. Visuose devyniuose dvarvietės pastatuose radome sukritusias perdangas, stogus. Atsisėdus paukščiui, tiesiog krito plytos. Pusantro kilometro spinduliu nieko nebuvo, turėjome iš nieko sukurti veikiančią infrastruktūrą“, – apie pradžią pasakojo A. Survila.
Didelį postūmį projektui suteikė EEE finansinio mechanizmo programa „Kultūra“. Projektui įgyvendinti iš šios programos skirta daugiau nei 600 tūkst. eurų.
„Patikėjome Kamariškių dvarvietės avantiūra. Europos ekonominės erdvės finansinio mechanizmo programa „Kultūra“ siekiame mažinti Lietuvos didmiesčių ir nutolusių šalies vietovių kultūrinę atskirtį, įtraukti vietos bendruomenes bei padaryti kultūros vietas gyvas.
Kultūra yra svarbi žmogaus ugdymui, todėl kiek įmanoma turime sudaryti sąlygas ją pasiekti visiems. Kamariškės jau dabar vykdo veiklas, kurios tampa ne tik regiono traukos objektu. Gera prisidėti prie tokių prasmingų projektų įgyvendinimo“, – kalbėjo Centrinės projektų valdymo agentūros Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos programų skyriaus vadovė Sandra Remeikienė.
Svečiai – iš viso pasaulio
„Inovatorių slėnio“ astovai atskleidė, kad regi šį projektą pirmiausia kaip bendro gyvenimo (co-living) kompleksą. Jame trumpesniam ar ilgesniam laikui reziduos kūrėjai, daug dėmesio bus skiriama kultūros patirtims, kūrybingumo ugdymui. A. Survila pastebėjo, kad kūrybingumas jau yra išskiriamas kaip bendrasis gebėjimas, todėl ugdydami kūrybingumą, galime spręsti atskirties problemas.
„Dabar pas mus į Kamariškes atvyksta profesionalai iš viso pasaulio. Jaunas vietos gyventojas čia gali pamatyti, kaip yra kuriama elektroninė muzika su dvidešimčia garso takelių, suprasti, koks didelis ir spalvingas yra pasaulis. Jeigu jaunas žmogus neturi galimybių išvykti svetur, mes galime atverti jam pasaulį per kultūrą“, – dėstė M. Stankevičiūtė.
Dvarvietėje kartu norima pasiūlyti lėto gyvenimo patirtį, galimybę atitrūkti, atsiriboti, pabūti gamtoje, todėl daug dėmesio skiriama ne tik istoriniams, bet ir gamtos tyrinėjimams. Vos įsigiję dvarvietę, jos šeimininkai atliko parko bioįvairovės tyrimą.
„Iš tyrimo sužinojome, kas gyvena mūsų parke ir kaip tais gyventojais tinkamai pasirūpinti, juos saugoti. Pavyzdžiui, sužinojome, kad varliagyviams reikalinga žiemavietė, tvenkinys, taip pat – kurių medžių neliesti, nes juose gyvena šikšnosparniai.
Bandėme gaudyti įspūdingo dydžio vabalą – niūraspalvį auksavabalį. Žinojome, kad jam čia tinkamos sąlygos – jiems reikalinga senovinė mediena, daug saulės. Paieškos užtruko, bet galiausiai radome gražuolį. Labai džiaugėmės, nes jų pasaulyje labai nedaug“, – pasakojo A. Survila.
Buria vietos bendruomenę
Dvarvietėje svarbios išliks ir autentiškos Lietuvos istorijos patirtys. „Inovatorių slėnio“ iniciatyva, į dvarvietės istorinius tyrinėjimus įsitraukė per šešiasdešimt apylinkėse gyvenančių lietuvių ir latvių.
„Vos tik įsigiję dvarvietę, ten šventėme Jonines. O paskui paaiškėjo, kad kai dvarą valdė Richterių giminė, Joninės buvo pagrindinė dvaro gyventojų šventė. Dabar jau žinome, kur, ją švenčiant, stovėjo stalai. Gražūs sutapimai. Tikiu, kad visos šios pamirštos istorinės detalės įkvepia ne tik mus, bet ir vietos gyventojus. Tai jaučiame“, – dalijosi mintimis M. Stankevičiūtė.
Pasak pašnekovų, tam tikras lūžis bendruomenėje įvyko, kai buvo uždėta pirmoji rūmų stogo danga. Anksčiau skeptiškai į dvaro restauraciją žiūrėję apylinkių gyventojai pagaliau ja patikėjo, įsitraukė į darbus ir šiandien aktyviai dalyvauja organizuojamose talkose, renginiuose.
„Mums tai labai svarbu. Norime burti bendruomenę. Norime, kad žmonės vertintų savo istoriją, atrastų Kamariškes. Kartais sunku suprasti, kodėl Lietuvoje tiek investuojame į naujos statybos pastatus, o savo šaknims leidžiame nykti. Mano įsitikinimu, kultūros paveldas – ne tik plytų atstatymas. Čia netgi procesas yra rezultatas“, – svarstė A. Survila.
Kamariškės, pasak pašnekovų, niekada nebus tipinis muziejus. Norima, kad kultūros paveldą žmogus galėtų tiesiogiai čiuopti, liesti, ragauti, išbandyti. Istorija gyva, ir ji čia pat, šalia mūsų.
Apie Kultūros programą
Europos ekonominės erdvės finansinio mechanizmo programos „Kultūra“ dėka atgimsta ir daugiau apleistų Lietuvos paveldo objektų: Merkinės dvarvietė – buvęs muilo fabrikas, vienas iš Šv. Stanislavo bažnyčios statinių Kuliuose, Pragiedrulių sodyba Panevėžyje, daržinė Kintuose ir kiti.
Projektais siekiama stiprinti kultūrinį švietimą, ypač šalies regionuose, gerinti aukštos kokybės kultūros produktų ir paslaugų prieinamumą, skatinti vietos kultūrinį verslumą.
Iš viso EEE finansinio mechanizmo finansuojamai „Kultūros“ programai skirta 8,23 mln. eurų, iš kurių 7 mln. – Islandijos, Lichtenšteino ir Norvegijos investicijos, likusios lėšos – iš nacionalinio biudžeto. Projektų įgyvendinimą prižiūri Centrinė projektų valdymo agentūra.
