Šios knygos autoriaus gyvenimo vingiai – itin dramatiški. Gimęs 1906 m. Belgijoje, prancūzakalbių valonų šeimoje, Leonas Degrellė dar jaunystėje susižavėjo tada Europoje madingomis kraštutinėmis dešiniosiomis „tvirtos rankos“ idėjomis, jose matydamas atsvarą Europai grasinančiam komunizmui.
Nors iš pradžių jaunojo politiko Degrellės pažiūros nebuvo nei totalitarinės, nei pronacistinės, kilus Antrajam pasauliniam karui jis suartėjo su vokiečiais, tikėdamasis gimtosios Valonijos atgimimo Adolfo Hitlerio pranašaujamoje „Naujojoje Europoje“. Netrukus Belgiją okupavusiems vokiečiams pasiūloma leisti suburti antikomunistiškai nusiteikusių valonų savanorių legioną, kartu su Vermachto pajėgomis kariausiantį prieš Raudonąją armiją.
1941 m. rudens pabaigoje Vermachto vadovybei priskirtas Valonų legionas, oficialiai besivadinęs 373-iuoju pėstininkų batalionu, atvyko į Rytų frontą. Nepaisant to, kad į legioną Degrellė stojo kaip eilinis, tarp karių turėjo didžiulį autoritetą ir veržliai kopė kariškos karjeros laiptais.
Per kelerius metus įvairiuose Rytų fronto ruožuose kovojęs Valonų batalionas išaugo iki brigados, kuriai 1944 m. suteiktas divizijos statusas, nors karių skaičiumi ir aprūpinimu nesiekė divizijos. 1943 m. Vermachto dalimi buvusios valonų pajėgos priskirtos „Waffen-SS“, 1944 m. rugsėjį Degrellė tapo legiono vadu.
1945 m. kovą Valonų legiono likučiai – apie 700 karių – pasidavė britams Liubeke. Pats Degrellė pasitraukė į Pietų Ameriką, paskui persikėlė į Ispaniją, kur gyveno iki mirties. Belgijos vyriausybė daug kartų reikalavo išduoti Degrellę, tačiau Ispanijoje įsitvirtinęs Franco režimas atmesdavo visus reikalavimus.
Šioje knygoje Degrellė pasakoja savo ir Valonų legiono nueitą kovos kelią. Čia aprašyti valonų savanorių veiksmai ne tik Rytų fronte – Ukrainoje, Kaukaze, Estijoje, bet ir Vakaruose – Ardėnuose, kur Trečiasis reichas nesėkmingai mėgino atgauti iniciatyvą prieš Vakarų sąjungininkus.
Kai kurie Degrellės politiniai pareiškimai ir asmeniniai vertinimai, išdėstyti šioje knygoje, negali ir neturi būti pateisinami nei iš istorinės, nei iš moralinės pusės. Kita vertus, didžiąją dalį knygos sudaro ne ideologiniai postringavimai, bet Rytų fronte kovojusio kario prisiminimai, kuriuose vaizdingai atspindėti mūšių aprašymai, smulkiai nušviečiama kariška buitis. Būtent todėl ši knyga vertinga karo istorijos tyrinėtojams ir mėgėjams.
* * *
Užsieniečių dalinių Sovietų Sąjungos fronte buvo daug. Pietuose kovojo ekspediciniai korpusai iš Vidurio Europos ir Balkanų. Tai buvo savotiški daliniai, kurie vieni su kitais visaip lenktyniavo. Vengrai ir rumunai visada buvo pasirengę vieni kitiems akis išdraskyti dėl kokio bukų miškelio ar dešimties metrų pločio liucernos lauko Puštoje.
Kroatai, didesni slavai nei ukrainiečiai, vieni buvo musulmonai, kiti – katalikai. 1941 metais visame Rytų fronte iš užsieniečių daugiausia buvo italų. Jų atvyko 60 tūkstančių, buvo suskirstyti į tris divizijas ir daugybę karinių specialistų dalinių. Italų galėjai matyti nuo Dniepro iki Donbaso. Neaukšti, juodbruviai, su juokingai atrodančiomis dvikampėmis pilotėmis ar į rojaus paukščius panašūs dėl savotiškos formos šalmų, kurie buvo papuošti įspūdingais gaidžio plunksnų kuokštais! Jų šautuvai buvo panašūs į žaislus, kuriais tie vyrukai naudojosi labai sumaniai, medžiodami apylinkėje ir šaudydami visas vištas. Susipažinome su jais per mūsų išsilaipinimą Dniepropetrovske. Iškart pastebėjome italų iniciatyvumą ir miklumą.
Jie apstojo didžiulę ant geležinkelio platformos riogsančią statinę. Joje buvo kjančio (sauso raudonojo vyno rūšis – vert. past.). Gudruoliai prakrapštė šone vos pastebimą skylutę, įkišo šiaudelį, ir skystis tekėjo tiesiog nuostabiai. Tas išradimas nepaprastai patiko ir mūsiškiams mėgėjams. Jie vis ėjo prie to stebuklingo fontano kaip per kokias Karolio Drąsiojo ar Filipo Gerojo burgundiškąsias vestuves.
Italai buvo apsukrūs – tai juk 2 tūkstančių litrų talpos cisterna, – ir labai maloniai užleido mums vietą prie jos. Nuo tos akimirkos Valonijos savanoriai pajuto didelę meilę Italijai ir džiaugėsi, kad turi Rytų fronte tokių pagalbininkų!
* * *
Frontas nebuvo vientisa linija, bet sudarytas iš atskirų įtvirtintųjų taškų. Prie mūsų postų Ščerbinovkoje, kairiajame ir dešiniajame sparnuose, nebuvo nieko, išskyrus sniegą. Norint nusigauti pas italus, kurių ruožas tęsėsi į pietus nuo Stalino, reikėjo dvi valandas kulniuoti per stepę. Įsivyravus ramybei, eidavome pas juos paplepėti. Aišku, kad ne be dėmesio citrinoms ir kjančiui. Bet mus masino ir italų žavesys.
Sudėtingiausia buvo tai, kad jie nekentė vokiečių. O šie negalėjo pakęsti italų plėšikavimo, nederamo ištvirkavimo sugriautose pirkiose, jų šaunuoliškų uniformų ir laikysenos įmantrumo, lotyniško atsainumo, puikybės ir išdidumo, nerūpestingumo, paslaugumo ir smagaus, džiaugsmingo plepėjimo, taip nesiderinančio su prūsišku griežtumu.
Kita vertus, italas pajusdavo skausmą kakle ir spazmus gerklėje, kai tik pamatydavo kokį vokietį, stovintį išsitempusį ir šūkaliojantį kažkokias komandas. Tai niekaip nesiderino su jų laikysena kėpsoti susigrūdus rankas į kišenes, su jų spalvingais pliumažais ir padaužiškais poelgiais.
Italų požiūris į nacionalizmą taip pat buvo kitoks. Italai mėgo Musolinį ir bet kokia proga šūkavo jį šlovindami: „Dučė! Dučė! Dučė!“ Bet šio pobūdžio jausmų proveržiai buvo tik sentimentalumo išraiška. Musolinio imperinės svajonės jų nejaudino. Italai buvo išdidūs kaip gaidžiai, bet be ambicijų.
Kartą, kai jie reikalavo taikos bet kokia kaina, paprieštaravau:
– Bet jei jūs nekariausite iki galo, neteksite savo kolonijų!
– Ba–a! – atsakė jie man. – Kam kariauti dėl kolonijų? Mes laimingi savo namuose. Mums nieko nereikia. Mes turime saulės. Turime vaisių. Pas mus viešpatauja meilė...
Tai buvo filosofija, primenanti kitą tokią. Horacijus sakė tą patį, bet ne taip atvirai.
Jie taip pat manė, kad visiškai nereikia, nenaudinga pernelyg daug dirbti. Mūsų supratimas, mūsų darbo koncepcija jiems nė kiek neatrodė patraukli. Kam tiek dirbti? Ir vėl imdavo vangiai, gundomai ir dainingai minėti: saulė, vaisiai, meilė...
– Galiausiai, – stebėdamasis tęsiau aš, – darbas – tai džiaugsmas! Jūs nemėgstate dirbti?
Tada vienas italas iš šalies pietinės dalies su kunigaikštišku elegantiškumu, natūraliai ir didingai man atsakė:
– Bet, pone, darbas sekina žmogų. Tai jį alina!
Vokiečiai, girdėdami tokius atsakymus, tiesiog duso iš pykčio ir ištisą savaitę balansavo ant apopleksijos ribos.
Iliustracijų aprašymai:
001 Leonas Degrellė cigaretėmis vaišina savo karius.
002 Italų kariai Rytų fronte.
003 Vokiečių sąjungininkai rumunai kovos pozicijose.
