Šalia kelio Vilnius–Trakai įsikūrusi beveik prieš 30 metų prie sostinės prijungta Trakų Vokės gyvenvietė pastaraisiais metais sulaukia daug lankytojų.
Juos traukia šios vietovės įžymybė – puošnūs grafų Tiškevičių giminės rūmai ir juos supantis, kaip manoma, garsaus prancūzų kraštovaizdžio architekto Edouard’o François Andre suprojektuotas parkas.
Užsimota sukurti išskirtinį turistinį maršrutą – E. F. Andre parkų kelią, jungiantį Trakų Vokę, Lentvarį, Užutrakį ir Palangą, kur Tiškevičių dvaruose dirbo šis prancūzas.
Gėlės sugeria drėgmę
Dar vasarišką rudenį apsilankius Trakų Vokės dvarvietėje spalvomis džiugino originalus gėlynas priešais rūmus, prie dvaro koplyčios-mauzoliejaus vešančios hortenzijos, bet netoli rezidencijos įrengtas rožynas jau nerodė gyvybės ženklų.
Vaikštinėjant parko keliukais akis badė dilgėlių masyvai pakelėse (parką prižiūri viešoji įstaiga „Vilniaus miesto parkai“), stebino ūkinių serbentų gausa. Negi didikai prie savo rezidencijų ūkininkaudavo? Argi ūkis nebūdavo atskirtas nuo poilsio zonos?
Pasak Tiškevičių paveldo tyrinėtojos istorikės Lilianos Narkowicz, didikai nesodindavo serbentų ir vaismedžių parko zonoje ar greta savo rezidencijų, juolab reprezentacinių, tokių kaip Trakų Vokės rūmai. Tam buvo palivarkai.
Prie dvaro koplyčios-mauzoliejaus sutikta jos raktininkė Jadvyga išsikalbėjo, kad hortenzijos prie šio istorinio pastato atsirado ne tik dėl grožio. Jos sugeria drėgmės perteklių.
Mat atnaujinant centrinę parko dalį nebuvo pagalvota apie lietaus vandens surinkimo šulinėlius ir visas lietaus vanduo suteka į žemumą, kurioje stovi koplyčia. Praėjusią vasarą per liūtį buvo apsemta net kripta su restauruotais Tiškevičių šeimos sarkofagais.
Švč.Mergelės Marijos koplyčia pastatyta seniau už Trakų Vokės dvaro rūmus – spaudoje ji paminėta jau 1845 metais.
Šis istorinis paminklas kelia daug rūpesčių pastatą prižiūrinčiai Lentvario parapijos religinei bendruomenei. Jį restauruojant paaiškėjo, kad koplyčios pamatai – iš byrančių lauko riedulių.
Restauruotojai juos sutvirtino, bet paskubomis verčiant parke senus medžius – buvo iškirsta keli šimtai brandžių liepų – nuo smūginės vibracijos sutrūkinėjo koplyčios sienos.
Gavus lėšų statinio avarinei būklei likviduoti sienos buvo „susiūtos“ metaliniais lynais. Ar tokie sutvirtinimai pasiteisins, parodys laikas.
Regi sunaikintą palikimą
„Sunku suvokti, kaip, atliekant darbus už europines lėšas, galėjo susiklostyti tokia situacija. Tiškevičių palikimas neva išsaugotas, bet iš tikrųjų sunaikintas, neprisiimant už jį atsakomybės, užkraunant problemas bažnyčiai ir parapijiečiams.
Šis pastatas jau niekada nebus toks, koks buvo, o juk tai istorinės reikšmės objektas“, – apie koplyčią kalbėjo L. Narkowicz.
Tuo bėdos nesibaigė. Greta koplyčios atsirado takas iš aštrių granito akmenukų, kuriuos lankytojai užneša į veikiančius maldos namus gadindami autentiškas grindis.
Dėl takų pertvarkymo klebonas kreipėsi į Kultūros paveldo departamentą, bet atsakymo nesulaukė.
„To buvo galima išvengti, jei rengiant projektą būtų buvę bendraujama su vietos žmonėmis, gyvenančiais ir dirbančiais dvarvietėje. Bet viskas daryta slapta, paskubomis – tik dėl pinigų.
Darbų kokybė tiesiog stebina. Tiems, kurie nejaučia sentimentų Vokei, viskas tinka – svarbu, kad kažkas daroma. Mums, vietiniams, skaudu matyti susvetimėjusią aplinką. Bet pinigų įsisavintojų volas rieda toliau“, – liejo nuoskaudą Trakų Vokėje gimusi koplyčios prižiūrėtoja Jadvyga.
Pakraščiai – su kliūtimis
Parko pakraščiuose laukia naujos staigmenos. Jau senokai tiesiamas dviračių takas palei didžiuosius parko tvenkinius nusėtas statybinėmis atliekomis.
Nepaisydami kelyje pasitaikančių kliūčių, nesaugių laiptelių ir tiltelių žmonės traukia prie tvenkinio, kur riogso yrančios vandens malūno liekanos.
Pasak tvenkinių sistemos renovacijos projekto rengėjų, didieji parko tvenkiniai greta istorinių ūkinių atsirado sovietmečiu. Bet, istorikės L. Narkowicz manymu, jų būta dar Tiškevičių laikais.
„Išlikusiame 1877 metų aprašyme yra minimas tvenkinys kaip naujos Tiškevičių rezidencijos parko akcentas.
Praeityje neįmanoma įsivaizduoti dvaro be tvenkinio, upės ar ežero vien dėl ekonominio aspekto, o prasidėjus madai statyti rezidencijas tvenkiniai įgijo ir rekreacinę reikšmę. Tokie trys tvenkiniai buvo ir Tiškevičių parke – jie aiškiai pažymėti tarpukario žemėlapyje.
Karo ir pokario metais užteršti ir apleisti, sovietmečiu jie buvo tik išvalyti ir rekonstruoti. Malūnas irgi stovėjo Tiškevičių laikais, o gal net anksčiau“, – teigė L. Narkowicz.
Dabar malūno tvenkinys tapęs vešlia pieva. Tačiau jo pakrantėje esantis stendas informavo, kad tvenkinių sistemos tvarkybos darbai baigti dar pernai pavasarį.
Už projekto techninę priežiūrą atsakingos Vilniaus vystymo kompanijos atstovė paaiškino, kad darbai buvo sustabdyti 2021-ųjų rugsėjo pradžioje, trys mėnesiai nuo jų pradžios, dėl pralaidų avarinės būklės.
Tačiau jau spėta atlikti per 159 tūkst. eurų vertės darbų. Ilgai taisius ir derinus projektą, neseniai pasirašyta nauja sutartis dėl darbų atnaujinimo kitą pavasarį.
Sąmata – 12 milijonų eurų
Pasak viešosios įstaigos Trakų Vokės dvaro sodybos direktorės Ievos Šiušaitės, paveldo objektuose ilgos derinimo procedūros yra įprastas dalykas: patikslinus projektą, skiriami papildomi pinigai, vėl vyksta viešųjų pirkimų procedūros.
„Džiaugiamės, kad darbai apskritai juda. 12 milijonų eurų niekas vienu mostu neskiria – tokia yra dvaro restauravimo sąmata 2017 metų kainomis, o kainos išaugo. Dalyvaujame įvairiose finansavimo programose: kiek gauname lėšų, tiek padarome darbų“, – pasakojo dvarvietę valdančios įstaigos vadovė.
Ji sakė, kad didžiuosius statybos darbus pavyko atlikti prieš porą metų.
Pernai finansavimas buvo beveik nutrūkęs, o šiemet investicijos vėl leido judėti į priekį: bus restauruojamos gipsinės rūmų salių lubos, tęsiami didieji infrastruktūros projektai – tiesiamas dviračių takas, tvarkomos tvenkinių pralaidos. I. Šiušaitė neabejojo ir tuo, kad dar teks tikslinti programas.
„Palyginti su tuo, kas buvo prieš penkerius metus, viskas kunkuliuoja – keičiamės labai intensyviai. Stengiamės, kad viskas vyktų kuo greičiau. Reikėtų tuo pasidžiaugti“, – teigė I. Šiušaitė.
Pasigendama autentikos
Tačiau Tiškevičių paveldo tyrinėtoja L. Narkowicz entuziazmu netryško.
„Trakų Vokės dvaras yra puikus rezidencinės architektūros pavyzdys su išskirtinėmis kraštovaizdžio ir architektūrinėmis vertybėmis: rūmais, oficina, koplyčia, arklidėmis, vargonininko namu, sargo nameliu, kapeliono mediniu dvareliu, virtuvės ir skalbyklos pastatais, ledaine, svirnu, kalve, vandens bokštu.
Šis istorinis paveldas turi būti prižiūrėtas ir saugomas. Tačiau gražų rūmų pastatą tiesiog niokoja nebūdingos to meto neoklasikinei architektūrai spalvos, tamsiai rudi, sunkūs atspalviai.
Dėl jų prarandamos rūmų proporcijos, lengvumas ir elegancija. Visiškas nesusipratimas, kad rūmai nudažyti sintetiniais dažais. Jie gadina faktūrą ir kuria nenatūralų įspūdį.
Neaišku, kodėl po rūmų renovacijos nuo fasado dingo didelė atika, praeityje labai svarbi architektūroje kaip vizualinis elementas ir apsauga nuo ugnies plitimo.
Norėtųsi, kad angelų apsuptas grafo Lelivos herbas pagrindiniame fasade neatrodytų kaip zefyrinė puošmena ant gimtadienio torto, o Tarnybos vartai atgautų buvusį siluetą.
Rūmų įspūdį gadina ir šalia pagrindinio kelio, kuris kadaise buvo garbės alėja, vedanti nuo Raudonųjų vartų į grafo rezidenciją, stūksančios transformatorių dėžės.
Raudonieji vartai nudažyti spalva, kokia iš viso nebuvo naudojama XIX a. architektūroje. Atkuriamų spalvų pojūtis labai svarbus išryškinant architektūros detales.
Atkurtoji parko baliustrada yra kreiva. Jei norime pristatyti istorinę Tiškevičių Vokę tarptautiniame kontekste kaip vertą dėmesio architektūros ir kraštotyros ansamblį, tai įpareigoja“, – dėstė knygų apie Tiškevičius autorė, humanitarinių mokslų daktarė L. Narkowicz.
Pasak Trakų Vokės dvaro sodybos direktorės I. Šiušaitės, į dvaro atnaujinimą jau investuota 3,7 mln. eurų, šiemet skirta dar 4 mln., bet darbų dar ir pusės nepadaryta.
Tiškevičių šeimos paveldas Trakų Vokėje
Pirmą kartą Trakų Vokė istorijos puslapiuose paminėta 1375 m., kai čia vyko didelis mūšis tarp kryžiuočių ir lietuvių. 1396 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Trakų Vokėje apgyvendino mūšiuose belaisviais paimtus totorius. Nuo tada valdų savininkai ne kartą keitėsi.
XVII–XVIII a. Trakų Vokę valdė Sapiegų giminė, vėliau šios žemės priklausė didikams Dombrovskiams, o XIX a. viduryje valdas iš Trakų maršalkos Liudviko Dombrovskio įsigijo grafas Juozapas Tiškevičius (1805–1844).
Po jo mirties dvarą paveldėjo sūnus Jonas Vitoldas (1831–1892). Jis pasamdė garsų italų kilmės architektą iš Varšuvos Leandro Marconi ir pagal jo projektą 1880 m.pastatė išlikusius iki šių dienų rūmus.
Tiškevičiai buvo tolimi paskutinio Lenkijos ir Lietuvos valdovo Stanislovo Poniatovskio giminaičiai, tad rūmai savo architektūra primena karaliaus vasaros rezidenciją Varšuvos Lazienkų parke.
1892-aisiais dvarą paveldėjo J. V. Tiškevičiaus jaunėlis sūnus Jonas Juozapas (1867–1903). Jo kvietimu garsus kraštovaizdžio architektas iš Prancūzijos Edouard’as François Andre su sūnumi 1898–1900 m. rekonstravo seną apleistą dvaro parką – išplėtė jį į Vokės upės slėnį, pertvarkė centrinį parterį, erdvę už rūmų, įrengė dirbtinių uolų kompozicijų prie parko šaltinio. Iki šiol yra išlikęs vienas tašytų akmenų šaltinio statinys su baseinėliu.
Tiškevičių giminė dvarą valdė beveik 100 metų. Staiga mirus Jonui Juozapui dvaras atiteko jo vyriausiajam sūnui Jonui Mykolui (1896–1939), kuris taip pat dar jaunas žuvo, o jo žmona po kelių mėnesių su trimis vaikais pasitraukė į Vakarus.
1932 m. dvarvietė užėmė net 412 ha plotą. 1939 m. jos teritorijoje buvo 37 gyvenamieji ir ūkiniai pastatai. Be šeimininkų likęs dvaras sunyko.
Per Antrąjį pasaulinį karą jame įsikūrė vokiečių kariuomenė ir vokiečių atkelti olandų kolonistai. Vertingi daiktai buvo išgrobstyti, puošyba sunaikinta.
1945 m. dvaras tapo Ministrų Tarybos vila, o 1956 m. – Lietuvos žemdirbystės mokslinio tyrimo instituto filialu. Instituto pastatai drastiškai įsibrovė į paveldo kompleksą, kai kurie nepriklausomybės metais buvo nugriauti.
Buvusioje ūkinėje dvarvietės dalyje yra išlikusi ir sėkmingai jau 138 metus gyvuoja lašišinių žuvų veisykla – Lietuvos žuvininkystės pradininko Mykolo Girdvainio palikimas.
Garsusis ichtiologas pagal savo projektą įrengtuose tvenkiniuose augino upėtakius grafų stalui ir vykdė įvairius žuvų tyrimus bei eksperimentus. Šiandien šie tvenkiniai priklauso Žuvininkystės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos.
Dėl dešiniau tyvuliuojančių trijų didžiausių, grandine išsidėsčiusių parko tvenkinių kilmės vienos nuomonės nėra. Juos prižiūri Vilniaus miesto savivaldybė.
Nuo 2002 m. dvarą globojusi Lietuvos bajorų karališkoji sąjunga nepateisino lūkesčių, tad 2014 m. dvaro rūmų ir dalies objektų valdymas perduotas viešajai įstaigai Trakų Vokės dvaro sodybai. Kiti komplekso objektai priklauso privatiems savininkams.
Šiandien dvaro ansamblis užima apie 22 ha. Rūmuose rengiamos ekskursijos, parodos, koncertai, spektakliai, vyksta vestuvių ceremonijos, fotosesijos, kuriami filmai.
