Rekonstruotoje Kopgalio tvirtovėje įkurto Jūrų muziejaus lankytojai pirmą kartą išvydo bene didžiausią Rytų Baltijos šalyse šaltųjų jūrinių ginklų arsenalą – daugiau kaip 40 eksponatų, kuriuos muziejininkai įsigijo iš privataus kolekcininko.
Rodomi unikalūs eksponatai
Parodą papildė ir du skolinti lietuviški eksponatai: Lietuvos jūrų karinių pajėgų ceremonijų kardas ir paskutiniam tarpukario karo laivo „Prezidentas Smetona“ vadui Povilui Juliui Labanauskui dedikuotas kardas iš Lietuvos nacionalinio istorijos muziejaus rinkinio.
„Kai Lietuva 1923 metais įsitvirtino pajūryje, įgijo uostą, atsirado prielaidų formuoti savas jūrines tradicijas, atsirado ir karinės jūrų pajėgos. Ši paroda užbaigia Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos sukakties šimtmečio minėjimo renginių ciklą“, – pažymėjo LJM direktorė Olga Žalienė.
Kardai laivyno karininkams
Pirmieji lietuviški jūriniai ginklai atsirado prie šimtmetį – 1920 metais Lietuvos kariūnams leista prie uniformų prisisegti jūreivišką kardą. Tiesa, profesionalioji karo laivyno su šauktiniais tarnyba atsirado vėliau, kai pulkininko Jono Polovinsko-Budrio vadovaujama Ypatingosios paskirties karių rinktinė, įžengusi į tuo metu Prancūzijos legionierių administruojamą Klaipėdos kraštą, nuginklavo svetimšalius.
„Lietuvos pasienio policijos jūrų apsaugos karininkai 1924–1940 m. jau turėjo kardus, o Lietuvos karo laivyne juos imta teikti 1935–1940 m. Karininkai naudojo ne tik lietuviškus sausumos pajėgų, bet ir anksčiau iš Prancūzijos, Italijos, Rusijos, Vokietijos gautus ginklus“, – pasakojo LJM parodos kuratorius, istorikas mokslų daktaras Dainius Elertas.
Lietuviško jūrų karininko, laivūno tiesiojo kardo projektas parengtas 1936 metais. Iki Sovietų Sąjungos okupacijos spėta juos įteikti vos keliems kariškiams. Šiuo metu jūrų karininkams teikiami kardai tęsia prieškario tradiciją – jų istorinis pavidalas nepakitęs.
Kapojo galvas ir burlaivių lynus
Parodoje netikėtai nušvinta menkai žinomos, sėkmingos ir tragiškos lietuvių tarnybos kitų valstybių karo laivynuose, jų dalyvavimo jūrų žygiuose ir mūšiuose XIX–XX a. aplinkybės, kviečiama sekti jų pėdsakais iki Haičio, Japonijos, Namibijos. Lietuviai tarnavo Vokietijos, Rusijos imperijos laivuose, buvo šaukiami atlikti prievolę Sovietų Sąjungos karo laivyne.
Ekspozicija atskleidžia 1923 metų įvykių Klaipėdos krašte sąsajas su didžiųjų Europos valstybių politika, jų karo laivais.
Jūreiviškus ginklus puošia simboliai, ornamentika, bet labiausiai paplitę trys: liūtas, siejamas su narsa, kriauklė – su kelionėmis ir vandenynais, inkaras su – viltimi, pastovumu ir laivais. Ženklai įvairių valstybių karo laivynų kardų, kortikų puošyboje, pasak D.Elerto, rodo bendras tradicijas kuriant ginklų dizainą ir tuo pat metu atspindi šalies savitumą.
Pirmieji šaltieji jūriniai ginklai radosi dar burlaivių epochoje. Priešus atviroje jūroje buvo bandoma nugalėti priplaukus labai arti, prisišliejus prie laivų bortų – vadinamuoju abordažu. Vyrams su ginklais rankose tekdavo pulti ir gintis ankštoje erdvėje – ne tik denyje, bet ir lipant ant stiebų, tarp virvių. Tai vertė sausumoje įprastus ginklus pritaikyti išpuoliams ir gynybai jūroje: juos trumpinti, lengvinti, keisti formas.
Kardai su dantytomis geležtėmis jūrų mūšiuose padėdavo lengviau nurėžti atakuojamų burlaivių takelažo lynus. XVIII–XIX a. išplito abordažo kardai ir kardeliai, jūrų špagos. Pirmieji du skyrėsi nuo sausumos pirmtakų lenkta geležte, labiau apsaugota rankena. Tačiau pagrindinė šaltųjų jūreiviškų ginklų paskirtis nepakito – durti, kirsti, pjauti, atmušti.
Įvairovė – nuo kalavijų iki durklų
Vėliau tik jūrų ir oro karo laivynų karininkų paradines uniformas puošdavo išskirtiniai ginklai – durtuvai makštyse (kortikai aba kordelasai). Paradinių ginklų pavadinimas kildinamas ir įvairių kalbų samplaikos: italų cortelo, coltello – peilis, lenkų kord, kordzik – ilgesnis peilis arba kardokšlis, olandų korte, ispanų corta – trumpas, lotynų cordus – ašis, smaigas.
LJM patalpose vyko seminaras-diskusija besidomintiems karybos istorija – savo įžvalgomis dalijosi muziejininkai, mokslininkai, paveldosaugininkai, kariškiai, kolekcininkai, rekonstruktoriai, gaminantys ir naudojantys šaltuosius ginklus.
Apie Kernavėje rastų X–XIII a. kalavijus, jų tyrimus, šaltuosius ginklus, terminiją, XVIII-XIX a. sukilėlių naudotą ginkluotę, jos eksponavimo ypatybes, apie Lietuvos karinių jūrų pajėgų reprezentacinius kardus seminaro dalyviams pasakojo karybos istorikai Andrius Janionis ir Vidmantas Airini, Tadas Škėma.
Profesionalus kalvis Adomas Sviklas paskaitoje „Kalavijų rekonstravimo ypatybės“ atskleidė savo ir kitų įvairių laikotarpių senovinius ginklus rekonstruojančių meistrų patirtį.
Įsimintiną parodos „Liūtas. Inkaras. Kriauklė. Jūrinių ginklų istorijos lietuviškieji puslapiai“ dizainą sukūrė Juozapas Švelnys, architektai Rasa Butiškytė, Saulius Valius, projektą įgyvendino įmonė „Ekspobalta“.
Ginklų ekspozicija Lietuvos jūrų muziejaus parodų salėje bus rodoma iki 2024 metų rugsėjo.
