Profesorius, geografas Kazys Pakštas (1893–1960) tarpukariu išgarsėjo kaip nuoseklus ir aistringas jūrų idėjos įvairiuose valstybių geopolitinės raidos kontekstuose skleidėjas. Jo teiginys, kad plėtojant ekonomiką, kultūrą, ryšius su pasauliu, būtent jūra yra „didysis tautų vieškelis, praleidžiąs žmonijos turtus ir keleivius, žodį ir mintį“, nepraranda reikšmės ir šiais laikais.
Paskata jaunimo tyrimams
„Šiemet, minėdami Klaipėdos krašto su uostu prijungimo prie Lietuvos 100-metį, prisimename, kad esame jūrų valstybė. Būtina stiprinti su šia tema susijusius tyrimus, kurių stokojama. K.Pakštas, dar tarpukariu raginęs lietuvius suvokti jūros reikšmę, veidu gręžtis į ją, išdėstė pagrindines gaires ir uždavinius šioje srityje. Jo vardo premija galėtų tapti tokių mokslinių tyrimų katalizatoriumi“, – pristatydama idėją kalbėjo LJM direktorė Olga Žaliene.
Profesoriaus K.Pakšto premija bus skiriama už tiriamuosius marinistinės tematikos darbus: istorijos, geopolitikos, tarptautinių santykių, socialinės geografijos, kitų socialinių bei humanitarinių mokslų srityse. Darbai bus vertinami pagal temų originalumą, naujoviškumą, aktualumą mokslui ir visuomenei, išvadų pagrįstumą ir savarankiškumą.
Pagrindiniai pretendentai į K.Pakšto premiją – akademinis jaunimas, einamaisiais arba praėjusiais kalendoriniais metais pateikęs savo originalius, savarankiškus, apgintus, publikuotus veikalus. Informacija apie mokslinių darbų pateikimo pradžią bus skelbiama kasmet gegužę.
Per K.Pakšto gimtadienį birželio 29-ąją vertinimo komisija atrinks ir viešins pristatytus darbus. Laureatams premija (numatomas dydis – 1500 eurų) bus įteikiama kasmet, iškilmingoje aplinkoje mokslininko mirties metinių dieną – rugsėjo 11-ąją.
Dausuvoje – saugiau ir sočiau
„Galingą Baltijos alsavimą jaučia ne vien tiktai klaipėdiškiai. Todėl stengsimės visas Lietuvos aukštąsias mokyklas sudominti santykiais su jūra, juos aktualizuoti. K.Pakšto asmenybė imponuoja idealizmu, romantišku polėkiu, o tai dar labiau jį sužmogina, artina prie mūsų, padeda geriau suprasti mokslininko mintis“, – pažymėjo O.Žalienė.
Nuo to laiko, kai K.Pakštas ėmėsi plėtoti ir propaguoti jūrinės valstybės idėją, praslinko šimtmetis, tačiau abejojančių Lietuvos jūriškumu vis dar atsiranda. Plačioji visuomenė apie K.Pakšto gyvenimą ir veiklą daugiau sužinojo prieš kelerius metus, kino teatruose pristačius režisieriaus Karolio Kaupinio vaidybinį filmą „Nova Lituania“.
Šioje juostoje atgijo tarpukariu prieštaringų vertinimų, netgi pašaipos sulaukusio mokslininko geopolitinė idėja: nuo seno grėsmingoje aplinkoje gyvenančius lietuvius jis siūlė perkelti į saugesnius, palankesnio klimato kraštus, kad šitaip būtų išsaugos tautos jėgos. Net sugalvojo vardą pažadėtajai žemei – Dausuva.
„K.Pakštas filme pristatomas kaip idealistas, vizionierius, o mes jį prisimename kaip mokslo šviesulį, tyrinėtoją, studijavusį JAV, Šveicarijos universitetuose. Jis lietuviams nubrėžė dešimt siektinų jūrų ideologijos ugdymo uždavinių, kad tauta neužtrokštų kontinento dulkėse“, – pasakojo LJM direktorės pavaduotojas, istorikas Romualdas Adomavičius.
Ne visi K.Pakšto priesakai įgyvendinti: mokyklų programose mažai žinių apie lietuvių ir jūros santykius, Šventojoje iki šio nėra krantinių, prie kurių galėtų švartuotis burinės jachtos, ką jau kalbėti apie prekybos laivus, neįsteigta Jūrų ministerija. Tačiau kai kurios geografo įžvalgos pasitvirtino – Klaipėdos jūrų uostas tapo lyderiu rytinėje Baltijos pakrantėje.
Ne keistuolis, o mąstytojas
Muziejininkų iniciatyvą įsteigti K.Pakšto premiją palankiai vertina Klaipėdos universiteto profesorius, istorikas Vasilijus Safronovas: „Išties labai trūksta akademinių darbų marinistine tematika, reikia rimtesnio postūmio, kuris ir akademinę bendruomenę, studentus jau bakalauro pakopoje skatintų domėtis jūra. Jeigu tokių darbų padaugėtų, atsirastų įvairovės, sumanytas apdovanojimas bus pasiekęs savo tikslą“ .
V.Safronovas skeptiškai žvelgia į literatūroje, dramos kūriniuose ironiškai piešiamą K.Pakšto paveikslą: „Tariamas keistuolis, siūlęs kurti „atsarginę Lietuvą“, perkelti lietuvius į Pietų Ameriką arba Madagaskarą, iš tikrųjų buvo intelektualus aukšto lygio mokslininkas, dėstęs prestižiniuose JAV universitetuose. Nerasime kito tokio akademiko, kuris tarpukariu būtų šitaip prisidėjęs prie Lietuvos ir jūros santykių aktualizavimo.
Karo laive-muziejuje „Sūduvis“ eksponuojami K.Pakšto užrašytų atvirukai iš jo kelionių po pasaulį, fotografijos. Vienoje jis sėdi prie plačiausio pasaulyje Viktorijos krioklio Zimbabvės ir Zambijos pasienyje su Lietuvos trispalve. Jūrų muziejus šias vertybes įsigijo aukcione.
Gyvenimo aistra – geografija
K.Pakštas gimė Utenos apskrityje, ūkininkų šeimoje. Baigęs Užpalių pradžios mokyklą, 1908 m. išvyko į Kauną, dirbo Saliamono Banaičio spaustuvėje. 1912 m. Sankt Peterbuge, Šv. Kotrynos bažnyčioje, eksternu išlaikė šešių gimnazijos klasių egzaminus. 1912–1913 m. studijavo Kauno kunigų seminarijoje, trumpai padirbėjo vaistininku Birštone, o po to nusprendė ieškoti laimės anapus Atlanto.
Atvykęs į JAV neilgai krimto mokslus Valparaiso universitete (Indianos valstija), 1915 m. rudenį istojo į jėzuitų išlikoma Lojolos universitetą – studijavo sociologiją ir politiką. Vėliau peršoko į Fordhamo universiteto Sociologijos fakultetą Niujorke, kurį baigė 1918 m. Grįžęs į Lietuvą 1919 m. dirbo ryšių karininku Prancūzijos, JAV, Didžiosios Britanijos karinėse misijoje.
1919–1923 m. K.Pakštas Friburgo universitete (Šveicarija) studijavo gamtos mokslus, ten apsigynė daktaro disertaciją „Lietuvos klimatas“. Paskui vėl patraukė į JAV – dirbo lietuviškuose laikraščiuose – „Darbininko“ Bostone redaktoriumi (1923), „Draugo“ Čikagoje vyriausiuoju redaktoriumi (1924–1925).
Lietuvos universiteto kvietimu K.Pakštas 1925 m. sugrįžo į Lietuvą. Teologijos-filosofijos fakultete iki 1939 m. dėstė įvairias geografijos mokslo disciplinas. Nuo 1925 m. – docentas, nuo 1929 – profesorius. 1931 m. perėjo į Matematikos-gamtos fakultetą, vadovavo geografijos katedrai. Jis dar trejus metus dėstė geografiją ir Latvijos universitete.
Prezidento laurai nesuviliojo
K.Pakštas buvo aktyvus visuomenininkas: nuo 1926 m. – Lietuvos katalikų mokslų akademijos narys, 1939 m. išrinktas nariu akademiku, 1930–1940 m. – Ateitininkų federacijos vyriausiasis vadas, 1934 m. organizavo Lietuvos geografų draugiją, iki 1940 m. buvo jos pirmininkas. Ateitininkai 1938 m., ko gero, ne juokais jį ragino kandidatuoti į Lietuvos prezidento postą.
Mokslininkas 1933–1939 m. vadovavo Lietuvių-švedų draugijai, 1934–1939 m. buvo renkamas Lietuvių-amerikiečių draugijos vicepirmininku, priklausė Lietuvių-prancūzų bei Lietuvių-šveicarų draugijoms, dalyvavo steigiant Politinį klubą, Lietuvos vakarų sąjungą, Lietuvos katalikų universiteto komitetą, „Romuvos“ draugiją, priklausė Kauno Rotary klubui.
Prieš Lietuvos okupaciją pasitraukęs į JAV K.Pakštas 1939–1941 m. darbavosi Kalifornijos universitete, 1943–1944 m. – Karletono kolegijoje, 1947–1948 m. Armijos kalbų mokykloje, 1949–1955 m. – Duguesno, Merilendo universitetuose. Nuo 1957 m. Stiubenvilio kolegijoje, įvairiose JAV aukštosiose mokyklose dėstė geografiją, geopolitiką, įvadą į socialinius mokslus. 1954–1957 m. dirbo Kongreso bibliotekoje Vašingtone.
K.Pakšto pėdsakas ryškus ir išeivijos gyvenime. Čikagoje 1941 m. įkūrė Lietuvių kultūros institutą, iki 1943 m. vidurio jam vadovavo, 1951 m. įsteigė Centrinės Europos federalinį klubą, kuriam pirmininkavo iki 1955 m. Išrinktas Centrinės Europos krikščionių demokratų unijos vicepirmininku, ėjo šias pareigas 1950–1959 m,, dalyvaudavo įvairiuose tarptautiniuose moksliniuose ir politiniuose kongresuose.
Teoretikas ir modelių kūrėjas
K.Pakšto vardas Lietuvos politinės minties istorijoje įrašytas kaip mokslininko, galbūt geriau nei kiti suvokusio geopolitikos svarbą, strateginio mąstymo kryptis, prioritetus tarpukariu sudėtingoje Europos ir pasaulio situacijoje, gebėjusio pajusti tuometės visuomenės nuotaikas, į jas įsiklausyti. Jis buvo ne tik teoretikas, vizionierius, bet ir praktinių projektų, pažangių modelių kūrėjas, bandęs juos realizuoti.
Svarbiausias ir didžiausias K.Pakšto darbas politinės geografijos srityje – knyga „Baltijos respublikų politinė geografija“ (1929). Šia tema jis buvo paskelbęs solidžių straipsnių spaudoje: „Iš praėjusio dešimtmečio į ateinantį“, „Lietuvos ribų problema“, „Baltoskandijos konfederacija“, „Kodėl Lietuva turi būti nepriklausoma?“
Į valstybių likimą K.Pakštas žvelgė per geografijos prizmę. Teigė, kad „ painiuosius žmogiškosios būties klausimus dera spręsti ne tik laiko, bet ir erdvės atžvilgiu“. Pasak jo, šita erdvė – geografinė aplinka, kurioje „gyvenimo reiškiniai susipina į tamprią virtinę, vystosi nuolatinėje savitarpio įtakoje“.
Mokslininkas nebuvo maksimalistas, neskleidė rasizmo teorijų, nemanė, kad „žmonijos margumą“ įtakoja vien tik gamtinė aplinka. Išskyrė keletą geopolitikos problemų, siejamų su valstybių talpumu – kiek žmonių jos galėtų išlaikyti ir išmaitinti esant tam tikriems gyvenimo standartams.
Ši problema tuomet buvo aktuali ir Lietuvai. K.Pakštas prognozavo, jog greitai ir čia atsiras populiacijos perteklius, todėl lietuviai ieškosiantys pačių lengviausių būdų savo gyvenimo standartui pakelti, t. y. – emigruoti.
Tautos vadui nepatiko veikla
Veikiausiai K.Pakštas ir buvo vienas iš pirmųjų iš lietuvių, pareiškęs, jog tautos emigracija neišvengiama – šis procesas nesustabdomas, tačiau galima reguliuoti jo kryptis ir tempus. Anot jo, teisingai tvarkant valstybės reikalus, į kitus kraštus išvykstančių tautiečių emigracija gali netgi pasitarnauti metropolijai, ją stiprinti.
Mokslininkas manė, jog vienas iš būdų mažosioms valstybėms atsispirti didžiųjų ekspansijai – jungtis į sąjungas, glaudžiau bendradarbiauti. Jis pasisakydavo už Baltoskandijos konfederaciją – dydžiu, geografine aplinka, panašiu tikėjimu, pagarbą ir toleranciją viena kitai jaučiančių mažųjų valstybių darinį.
K.Pakšto idėjos anais laikais, aišku, ne visiems buvo priimtinos ir suprantamos. Tautos vadu paskelbtas ar pats pasiskelbęs prezidentas Antanas Smetona, jo autoritarinis režimas ignoravo Kauno studentų itin mėgiamą, akademinėje visuomenėje populiarų mokslininką. Galiausiai tautininkai uždraudė ateitininkų veiklą Lietuvoje.
K.Pakštas aplankė Braziliją (1927), Egiptą, Palestiną, Sovietų Sąjungą (1933), keleiviniu laivu plaukdamas aplink Afriką (1930–1931) pabuvojo beveik visose juodojo kontinento valstybėse. Tuo pat metu jis neapleisdavo ir mokslinio darbo – nustatė Lietuvos klimatines juostas, pradėjo sistemingus ežerų tyrimus.
Ryškus mokslininkas, pedagogas, visuomenės veikėjas mirė Čikagoje 1960 metais, palaidotas Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse. Juozo Ereto šmaikščiai parašytą monografiją apie jo bičiulio ir kolegos gyvenimo kelią, darbus, visuomeninę veiklą „Kazys Pakštas. Tautinio šauklio odisėja“ (1970) Romoje išleido Lietuvių katalikų mokslo akademija
Atkurta Lietuvos geografų draugija iškart įsteigė K.Pakšto vardo medalį, kuriuo apdovanojami geografijos mokslui labiausiai nusipelnę asmenys. Garsųjį kraštietį Užpaliuose primena paminklas, buvusio Alinaukos viensėdžio vietoje – koplystulpis.
