2023 m. rugsėjo 10-ąją lenkų šeima, kurią sudarė vyras, žmona ir septyni maži vaikai, bus beatifikuota, paskelbta palaimintąja. Tai Jozefas ir Wiktoria Ulmos, kurie 1944 m. kovą kartu su vaikais buvo sušaudyti savo namų kieme Markovos kaime, dabar esančiame Lenkijos ir Ukrainos pasienyje.
Jų vienintelė kaltė buvo ta, kad pusantrų metų savo namuose slėpė ir maitino dvi žydų šeimas, šitaip pažeisdami vokiečių įstatymą, kuris Vokietijos okupuotoje Lenkijoje reikalavo kiekvieną žydą atiduoti į vokiečių valdžios rankas, kad ši galėtų nedelsiant iš jo atimti gyvybę.
Nenustatyta, kas vokiečių valdžiai išdavė, jog Ulmų šeima pažeidė šį įstatymą. Šiaip ar taip, į Markovą atvykę žandarai konstatavo aštuonių žydų buvimo lenkų namuose faktą, tad abi žydų šeimas nužudė vietoje, kadangi jos buvo beteisės.
Paskui nušovė Jozefą ir Wiktorią Ulmas, tada (anot vieno liudininko) minutėlę dvejojo, ką daryti su būriu jų vaikų. Vis dėlto nusprendė, jog geriau ir juos nužudyti, „kad kaimeliui nereikėtų su jais vargti“.
Pagrindinis budelis – egzekucijai vadovavęs vokiečių leitenantas Eilertas Diekenas – net nebuvo Hitlerio nacionalsocialistų partijos narys, todėl po Antrojo pasaulinio karo kaip „paprastas vokietis“ tarnavo demokratinės Vakarų Vokietijos policijoje ir mirė po daugelio metų apsuptas šeimos ir gerbiamas savo kaimynų vokiečių.
Istorinės šio įvykio aplinkybės dažnai pamirštamos arba interpretuojamos savaip. 1941 m. vasarą, po Hitlerio invazijos į Sovietų Sąjungą, vokiečiai nusprendė pirmiausia išnaikinti okupuotos Lenkijos platybėse nuo senų senovės gyvenančius žydus.
Masinės ištisų žydų miestelių ir kaimų egzekucijos pradėtos nuo rytinių šalies pakraščių, o netrukus Belžece, Sobibore ir Treblinkoje atsirado naikinimo stovyklos, įsikūrusios anuometiniame okupuotos Lenkijos centre. Vis dėlto greitai okupantai pastebėjo, kad nukariautos tautos pradėjo suvokti naujos vokiečių politikos grėsmę ir kad padedant lenkams, baltarusiams ir ukrainiečiams, kurie buvo okupuotos Lenkijos piliečiai, vis daugiau žydų pavyko išsigelbėti.
Tuomet vokiečių valdžia pripažino, kad 1942 m. sausį (per liūdnai pagarsėjusią vokiečių valdžios konferenciją Vanzėje) suplanuotas visų Europos žydų sunaikinimas Lenkijos teritorijoje nepavyks, jei nebus terorizuojami ir okupuotos teritorijos gyventojai nežydai.
Todėl dar 1941 m. spalį vokiečių gubernatorius Hansas Frankas paskelbė išskirtinį įstatymą, reikalaujantį bausti mirtimi kiekvieną, kuris suteiks bet kokią pagalbą beteisiams žydams. Tačiau ir tokio lygio teroras pasirodė esąs nepakankamai veiksmingas, nes kitais metais, 1942-aisiais, įstatymas papildytas bausme kiekvienam, kuris tik nepraneš valdžiai apie jam žinomą pagalbos žydams atvejį.
Turbūt daugiau niekas niekada nepriėmė tokio įstatymo, kuris baustų mirtimi už elementarų žmogišką gerumą: už duonos davimą ar prieglobsčio suteikimą. Net patys vokiečiai neprimetė tokio įstatymo niekur kitur, išskyrus Lenkijos teritoriją.
Tačiau okupuota Lenkija vis dar turėjo su vokiečiai kariaujančią Armiją krajovą ir savo besislapstančią pogrindinę valdžią. O šios taip pat kreipėsi į gyventojus, kad jie nepasiduotų kraštutiniam terorui ir nesilaikytų vokiečių potvarkių, stumiančių žydus į beviltišką padėtį ir verčiančių visus piliečius tam tikru būdu prisidėti prie genocido.
Pogrindinė Lenkijos valdžia net įsteigė specialią instituciją – Pagalbos žydams tarybą, kuri tūkstančiams žydų suteikė galimybę gauti gyvenamąjį plotą, padirbtus dokumentus ir pinigų, kurie buvo būtini, kad išgyventum.
Uolus šios istorijos tyrinėtojas profesorius Grzegorzas Berendtas iš Gdansko su liūdesiu konstatuoja, kad, veikiant tokiems vokiečių priimtiems įstatymams, buvo „sąlyginai nedaug“ žmonių, kurie pasiryžo padėti žydams.
Anot G.Berendto, jų skaičius (daugiau kaip trisdešimt milijonų gyventojų turinčioje šalyje) siekė keliolika tūkstančių, daugiausia lenkų, bet tarp jų buvo ukrainiečių ir baltarusių tautybės Lenkijos piliečių. Dabar dešimties tūkstančių iš jų yra žinomi vardai ir pavardės, juos daugiausia savo pasakojimuose atskleidė šių nepaprastų žmonių išgelbėti žydai.
Septyni tūkstančiai pagerbti medeliais, pasodintais Jeruzalėje įsikūrusiame Jad Vašemo centre. Tarp išgyvenusiųjų yra tokių kaip Stella Zylbersztaj, kuri sugebėjo likti gyva, nes anuomet jai pagalbą suteikė bene šešiasdešimt lenkų.
Krikščionių supratimu, paskelbti ką nors palaimintuoju reiškia pripažinti jo šventumą. Todėl dabar krikščionys gali melstis Jozefui, Wiktoriai ir kiekvienam iš jų septynių vaikų arba taip pat jiems dvasiškai tarpininkaujant kreiptis į Dievą.
Netrukus jų paveikslai ir statulėlės stovės ant daugelio šventovių altorių, tikriausiai ne vien Lenkijoje. Be to, reikia prisiminti, kad kankiniai yra ypatingi šventieji, ir anaiptol ne tik krikščioniškoje tradicijoje. Nes nuo neatmenamų laikų visose pasaulio civilizacijose giliai įsišaknijusi mintis, pasak kurios, kankiniška mirtis yra motyvas gyventi, o per radikalų meilės kitam žmogui praktikavimą gyvybę atiduodantis žmogus – didvyris, nugalėtojas, šventasis.
Sokratas (toks, kokį mums jį Platonas parodė Feidone) atskleidė tiesą, kad būti pasirengusiam mirti vardan teisingumo yra tvirčiausias ir neginčijamas mūsų gyvenimo vertės įrodymas. O krikščionybės Pradininkas tai papildė mokymu, anot kurio, „nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“.
Beatifikacijos proceso metu surinkti liudijimai akivaizdžiai parodo, kad Ulmos buvo uolių krikščionių šeima, kad jie buvo sąžiningi, darbštūs ir pamaldūs. Tikriausiai gerai žinojo vokiečių įstatymus, pagal kuriuos už pagalbą žydui grėsė mirtis, juolab kad okupacinė valdžia įžūliai juos skelbdavo kiekvieną dieną, kartu paviešindama sąrašus lenkų, kuriems bausmė už šį nusikaltimą jau įvykdyta.
Vis dėlto sąmoningai, ilgus pusantrų metų, kasdien rizikavo gyvybe vardan įsakymo mylėti savo artimą. Jų kankinystė padarė juos šio įsakymo teisingumo liudininkais, o jiems patiems atvėrė vartus į nemirtingumą.
* * *
Straipsnio autorius Janas Rokita – politikos filosofas, Jogailaičių universiteto teisės absolventas, „Solidarumo“ opozicijos veikėjas, 1989–2007 m. Lenkijos Respublikos Seimo narys, buvęs Piliečių platformos parlamentinio klubo pirmininkas. Šiuo metu – dėstytojas.
* * *
Tekstas publikuojamas bendradarbiaujant su Lenkijos mėnraščiu „Wszystko co Najważniejsze“ vykdant istorijos projektą su Nacionalinės atminties institutu ir Lenkijos nacionaliniu fondu.
