Atidarytas legendinio partizano Žaliojo Velnio muziejus-slaptavietė

Įvairių organizacijų atstovai bei partizanų istorijos entuziastai susirinko į naujo muziejaus atidarymo šventę. Gegužinės Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje lankytojams duris atveria ypatinga vieta, kurioje išlikusi legendinio vado – Žaliojo Velnio – ir jo skrajojančios Didžiosios kovos apygardos slaptavietė. Štabas, išlikęs toks, kokį jį matė 1944–1946 m. kovotojai, o keli to laikmečio artefaktai atskleidžia sudėtingos mūsų partizanų istorijos epizodus.

1944 m. vasarą, liepos mėnesį, sovietų kariuomenė pradeda užiminėti Lietuvą. Slenka vokiečių – sovietų frontas. Pirmoji į kovą prieš sovietus stoja Didžiosios Kovos apygarda (DKA). Čia, rytinėje Lietuvos dalyje, veikia štabai – karinės organizacijos ir pasipriešinimo esminiai elementai. Kariniam vienetui štabas – tai smegenys, kurios strateguoja visą karinio vieneto veiklą. Taigi naująjį muziejų vienijanti idėja – partizanų štabo metafora. DKA štabas simbolizuoja sąmoningą, teisėtą lietuvių pasirinkimą stoti į kovą su bolševikais. Tai toliaregiškas apsisprendimas veikti ne tik ginklu, bet pasiteikti žodį, pačiomis sudėtingiausiomis sąlygomis leisti periodinę spaudą, rašyti ir platinti atsišaukimus.

„Istorijos supratimas svarbus mums dėl labai praktiškų sumetimų – mes nežinome, kas mūsų laukia ateityje, bet žinome, kas buvo praeityje, ir, suprasdami, kad mūsų esminės problemos ir esminiai klausimai – laisvės, tiesos, laimės nesikeičia, būtent per istorinę praeitį gauname pamokas, kurios leis išvengti nesėkmių“, – pasakoja muziejaus atsiradimą kuravęs plk. ltn. Eugenijus Lastauskas.

„Istorija mums primena pasirinkimų svarbą. Tvirtybės teisingam pasirinkimui duoda istoriniai pavyzdžiai, kurie parodo, kad sunkus, bet teisingas pasirinkimas ilguoju laikotarpiu yra geresnis nei patogus ir lengvesnis sprendimas. Taip istorija svarbi dabarčiai ir ateičiai, nes padeda kelti klausimus apie asmeninius pasirinkimus ir rodo, kad teisingi sprendimai duoda rezultatų. Ne veltui šiandien galime kalbėti apie politinę ir mentalinę partizanų pergalę. Pirmoji įprasminta 1949 m. partizanų vadų Deklaracijoje, o antroji tokiose renginiuose kaip šis Gegužinėje, kur partizanų kova prisimenama, kur laisvės idėjos ir jų autoriais įkvepia dabarties ir ateities darbams.“ – kalba štabo įamžinimo projektą kuravusi visuomenininkė Rugilė Grendaitė.

„Todėl teisingas reikalas niekada nėra beviltiškas ir beprasmis. Mes nežinome, kas mūsų laukia, todėl reikia daryti teisingus dalykus vadovaujantis vertybėmis. Todėl organizuotas pasipriešinimas blogiui, prasidėjęs 1944 m. liepos 7 d. (LLA Gen. M. Pečiulionio direktyva Nr.1) baigėsi 1993 m. rugpjūčio 31 d. pergale, kuomet paskutinis rusų kareivis paliko Lietuvos teritoriją. Tai byloja ir gen. J. Žemaičio žodžiai 1954 m. teisme: „...kova, kurią aš vedžiau devynis metus, duos rezultatų“, – pasakoja muziejaus iniciatorius plk. ltn. Eugenijus Lastauskas.

Šalia bažnyčios jau yra išsamus informacinis stendas apie DKA istorinių įvykių faktus, pats muziejus partizanų slėptuvėje turėtų kurti jauseną, emocinį įspūdį, kelti dvasią, o ne tik informuoti. Muziejaus įrengimas štabo slėptuvės vietoje yra tęstinė šventoriuje pradėto įamžinimo dalis.

Šventės metu visi galėjo aplankyti autentiškai išlikusią partizanų slėptuvės vietą, pačiupinėti Laisvės kovų artefaktus ir susipažinti su simbolika. Renginyje dalyvavo rekonstruktorių klubo atstovai, skautai išeksponavo originaliai sukonstruotą parodą „Skautai – partizanai“.

„Šis renginys išsiskyrė tuo, jog dalyviai tarsi gavo gyvą patyrimą: ne tik pamatai klasikinę muziejinę ekspoziciją, bet ir išgyveni baimę, slaptumą, bendrystę per dainą, pagarbą ir įkvėpimą, per supratimą, kad partizanų kova buvo laimėta. Labai džiugu, jog mums visiems šios šventės organizatoriams pavyko pritraukti tiek daug gražaus jaunimo. Laisvės kovų istorijos komunikacijai reikalingas kūrybiškumas ir patrauklus formatas, tada ir rezultatas džiugina“, – kalba Strateginių iniciatyvų centro vadovas Alkas Paltarokas.