Graži, kultūringa, rafinuota. Tikra karalienė, gebanti pelnyti įtakingųjų pagarbą ir paliesti paprastų žmonių širdis. Ant vienos rankos pirštų suskaičiuotume moteris, kurias vienareikšmiškai galėtume vadinti stiliaus ikonomis, tokias, dėl kurių ne kyla ginčai, bet sutampa nuomonės. Viena tokių – Jackie. Kelianti susižavėjimą, norą sekti jos pavyzdžiu, niekada nepamiršta.
Ji gyveno XX a. ir istorijoje paliko protingos, ryžtingos, taktiškos ir nepaprastą charizmą turinčios moters įvaizdį. Jackie buvo diskretiška, bet gundanti, o likimas jai nepagailėjo turtų, sėkmės, visuomenės dėmesio ir sielvarto. Ji buvo trapi ir jautri, gavusi pakelti sunkius gyvenimo išbandymus. Ji buvo drovi ir santūri, pasmerkta amžinai būti dėmesio centre, todėl visada elegantiška ir graži, draugiškai besišypsanti į kiekvieno fotoaparato objektyvą.
Išliko tūkstančiai Jackie nuotraukų, tačiau – ir jos vidinis paslaptingumas, sielos laisvė. Jackie realybė niekada nebuvo tokia, kaip atrodė. Nuo pat vaikystės ji apžaisdavo tikrovę pagal savo vaizduotę. Jacqueline’a Lee Bouvier augo idealizuodama žavųjį kvaištelėjusį tėvą, kuris jai įskiepijo žavaus, elegantiško, santūraus moteriškumo sampratą. O motina ją nuolat mokė: „Brangioji, sutiktam vyrui negali pasirodyti protingesnė už jį, nes jį atbaidysi.“
To meto mergaitės buvo auklėjamos siekti sėkmingos santuokos ir tapti tobulomis žmonomis, bet toks moteriškumo modelis buvo tolimas ambicingajai Jackie, kuri nuo mažumės tiksliai žinojo, ko nori ir kaip to pasiekti. Pirmąjį žingsnį svajonės link ji žengė būdama aštuoniolikos – persikėlė per Atlantą ir išvyko studijuoti į Paryžių. Grįžo žavinga, netradicinio grožio mergina, kuriai buvo sunku atsispirti. Jai nestigo tvirtumo, charizmos ir gero skonio, be to, ji puikiai išmanė, kaip veikia žiniasklaida – to buvo išmokusi dirbdama fotožurnaliste dienraštyje „Washington Times-Herald“.
Šis grakštumo ir gyvybingumo užtaisas puikiai galėjo prisiderinti prie Johno Fitzgeraldo Kennedy’io komplikuoto charakterio, ji vienintelė tiko į būsimojo Amerikos prezidento kompanjones. Pirmųjų ponių istorijos skirstomos į prieš ir po. Jacqueline’os istorijos lūžio data – 1961 m. sausio 20 d. Tą dieną ji kartu su vyru pirmąkart įžengė į Baltuosius rūmus. Nuo tos akimirkos viskas pasikeitė. Su jais užgimė posakis „įtakingųjų pora“. Niekam kitam nepavyko taip kerinčiai atrodyti, būti patraukliems televizijos ekrane ir sužavėti visą pasaulį...
Prabėgus dešimtmečiams, tokios ikoniškos ir kartu tokios šiuolaikiškos asmenybės kaip Jackie legenda ir toliau skleidžia magiją, įkvepia ne tik dizainerius ir aktores, bet ir daugelį iš mūsų.
Pateikiame knygos ištrauką.
* * *
Niujorko imperatorė (1975–1994)
Neblėstantis žavesys ir besaikis turtas. Trečiasis Jackie gyvenimas Manhatane buvo susijęs vien su kultūros sritimi. Ji sėkmingai dirbo vyresniąja redaktore, buvo įtakingas viešasis asmuo istorinių paminklų išsaugojimo klausimais ir laukė naujos meilės.
„Tikiu, kad vienas iš geriausių dalykų, ką galime nuveikti šiame gyvenime, tai sukurti gražius namus, tinkamus gyventi ateities kartoms ir išsaugančius atsiminimus“, – sakė Jackie. Ji įgyvendino šią svajonę, radusi priebėgą nuo smalsių pasaulio akių dvare ant jūros kranto Martos Vynuogyno saloje. Šią vietą, kurią vėliau pavadino Raudonųjų vartų ūkiu, ji įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio.
Iš čia vėrėsi puikus vaizdas į vandenyną, o mažą medžiotojų namelį, vienintelį dvaro pastatą, supo pievos, nusidriekusios ąžuolų ir suktaspyglių pušų paunksnėje. Nepaliesta gamta užbūrė Jackie, tad ji nusipirko šį dvarą ir per trejus metus pastatė ten vilą, ūkinį pastatą ir pasodino gražų rožių sodą. Prisijaukindama šią laukinę vietą, Jackie mintimis vėl nusikėlė į Lasatą, savo idiliškus vaikystės namus, miražą, kurį visą gyvenimą svajojo vėl išvysti.
Jackie dažnai palikdavo Manhataną ir vykdavo kurį laiką pabūti visiškoje Raudonųjų vartų ūkio ramybėje. Šalia kviečiančių prisėsti apmuštų sofų galėjai išvysti suolelių, krepšių ir negrabių baldų, o kiekviename namo kampelyje – gėlių. Net per atostogas Jackie keldavosi septintą valandą ryto. Pusryčius ji valgydavo lovoje: pusę dubenėlio dribsnių su nugriebtu pienu, vaisių ir kavos. Tada įsliuogdavo į maudymosi kostiumėlį, užsitempdavo maudymosi kepuraitę ir dvi valandas plaukiodavo ežere, kuris ribojosi su jos sklypu. Savaitgaliais Jackie reguliariai lankydavo Kennedy’ių šeimą Hajanisporte, kur ją vėl apimdavo nostalgija. Savo anytai Rose’ei ji vieną dieną prisipažino: „Aš jau aiškiai nebepamenu Jacko balso, bet iki šiol negaliu žiūrėti į jo nuotraukas.“
Sulig kiekviena diena Jackie vis labiau linko į melancholiją, kylančią dėl vienatvės. Keturiolikmetis Johnas jaunesnysis mokėsi koledže Aukštutiniame Vest Saide, o septyniolikmetė Caroline’a svarstė stoti į Sotbio meno institutą Londone. Dabar Jackie jautėsi sutrikusi, nes vaikams jos taip nebereikėjo. Būdama keturiasdešimt penkerių, ji susiruošė ieškoti naujų galimybių. Jai reikėjo išeiti iš namų ir susitikti su įdomia veikla užsiimančiais žmonėmis, kad galėtų panaudoti savo energiją ir puikų protą.
Užuot ieškojusi galingų vyrų globos, šį kartą ji nusprendė pati imti gyvenimą į rankas – ėmė ieškotis darbo, kuriame galėtų realizuoti savo intelektinį potencialą. Šis sprendimas puikiai atspindėjo aštuntajame dešimtmetyje ėmusį keistis požiūrį į moters vaidmenį. Pati Jackie tikrai nebuvo feministė. Ji užaugo aplinkoje, kurioje iš merginos buvo tikimasi tik susirasti gerą vyrą. Tačiau dabar ji pirmą kartą pati sprendė, koks bus jos gyvenimas. Tai reiškė, kad reikės pradėti viską nuo nulio, bet buvo verta.
Spauda ir visuomenė su nepasitikėjimu sutiko pranešimą, kad „Viking Press“ įdarbins Jackie vyresniąja redaktore. Prieš tai ji buvo dirbusi tik „Times-Herald“ korespondente Vašingtone. Kai kurie smerkė leidyklos vadovą, kad jis priėmė Jackie vardan reklamos, kiti manė, kad tai tik eilinė Jackie užgaida. Juk dabar ji buvo labiau žinoma dėl pomėgio apsipirkinėti nei dėl literatūrinių įgūdžių.
Su A. Onassio dukterimi susitarusi dėl stulbinamos pinigų sumos, Jackie neabejotinai tapo viena turtingiausių pasaulio moterų ir jai tikrai nereikėjo 200 dolerių kassavaitinio atlyginimo, kurį gaudavo keturias dienas per savaitę dirbdama leidybos konsultante.
Pirmąją dieną prie įėjimo į „Viking Press“ biurą jos laukė smalsuolių minia. Fotografams ir gerbėjams ji greitai leido suprasti, kad nelaukia jokio išskirtinio dėmesio. Biure Jackie gavo nedidelį kabinetą su vaizdu į Madisono aveniu ir greitai pademonstravo, ko čia atėjo: kaip ir visi kiti darbuotojai, į darbą ateidavo laiku, stovėdavo eilėje prie kopijavimo aparato ir pati pasidarydavo kavos.
Pirmasis didelis jos projektas buvo skoningas leidinys „In The Russian Style“ („Rusišku stiliumi“) – bendros idėjos su aukštosios mados žinove Diana Vreeland vaisius, išleistas tuo pat metu, kai Niujorko Metropolitano muziejuje 1976 m. buvo surengta didelė rusų kostiumų paroda. Jackie pavardė buvo ryškiai matyti ant viršelio, ir pelnytai: moteris atliko milžinišką tiriamąjį darbą archyvuose, atrado retų leidinių, apklausė nemažai ekspertų. Dar nuskrido į Maskvą, kad padėtų parodos organizatoriams pasiskolinti keletą itin svarbių eksponatų, pavyzdžiui, žaliu velvetu apmuštų rogių, kurios priklausė Jelizavetai, Petro I ir Jekaterinos I dukteriai.
Jackie kelionė į Sovietų Sąjungą sustiprino ryšius tarp Rytų ir Vakarų, taip atpalaiduodama santykius tarp šių dviejų šalių, ko visada troško J. F. Kennedy’is. Ji jau nebebuvo pirmoji ponia, bet „žymiausios pasaulio moters“ statusas niekur nedingo, kaip ir jos gebėjimas patraukti dėmesį. Parodos atidarymo Metropolitano meno muziejuje vakarą visų susirinkusiųjų akys buvo nukreiptos į elegantiškąją Jackie, vilkinčią Mary McFadden sukurtą prigludusią baltą suknelę be petnešėlių. Kai ėmė skambėti P. Čaikovskio muzika, o ore pasklido „Chanel“ kvepalų „Russian Leather“ aromatas, Diana Vreeland pristatė parodą, kviesdama visus įvertinti Jackie darbą ir įsigyti jos nuostabią, parodą lydinčią knygą.
Projektas sulaukė didžiulės sėkmės ir džiugiai pažymėjo vaisingos partnerystės su leidykla „Viking“ pradžią. Jackie ėmė kuruoti iliustruotų knygų leidybą ir išleido rusiškų pasakų antologiją bei Abrahamo Lincolno fotografijos portretų rinkinį. Santykiai su leidykla staiga komplikavosi, kai „Viking“ nusprendė išleisti trilerį „Shall We Tell the President“ („Ar pasakysime prezidentui“), kurio siužetas buvo bauginamai artimas J. F. Kennedy’io nužudymo istorijai.
„Kai buvo užsiminta, kad leidykla šią knygą įsigijo dėl manęs ir kad manęs netrikdo, jog tokią leisime, pajutau – atėjo laikas išeiti“, – viešai pareiškė Jackie. Po kelių mėnesių ji gavo darbą kitoje leidykloje – „Doubleday“, kurioje išdirbo šešiolika metų. Šioje bestselerių leidykloje Jackie kuravo nišines knygas, pavyzdžiui, studijas apie XVIII a. moteris ar Eugene’o Atget fotografuotų sodų albumus. Jackie taip pat rūpinosi 1988 m. išleista Michaelo Jacksono autobiografija „Moonwalk“ („Mėnulio eisena“), kuri buvo kuriama ketverius metus ir tapo M. Jacksono komerciškai sėkmingiausiu produktu.
Nors tuo laikotarpiu ji laikėsi nuošalyje, jos žinomumas nenustojo augti, taip pat ir pasaulinis susižavėjimas jos neišeinančiu iš mados stiliumi. To įrodymas buvo ir jai skirta Andy Warholo mėlynai juodų paveikslų serija, kuriai nuotraukos imtos iš beprotiškai gausiai laikraščiuose nušviestų dramatiškų Dalaso įvykių.
Ilgainiui Jackie susidraugavo su menininku, nes abu siejo aistra menui, ir ji buvo keliskart pakviesta į žymųjį A. Warholo dvarą Montauke, kur reguliariai lankėsi tokios įžymybės kaip „Rolling Stones“, Johnas Lennonas, Liza Taylor, Catherine’a Deneuve, Trumanas Capote’ė ir Keithas Haringas.
Bėgant laikui, Jackie pavyko atsikratyti amžino jos siejimo su tuo tragišku praeities įvykiu, o savo įtaka ji prisidėjo prie meno ir mokslo sričių. Jos dėka Metropolitano meno muziejuje Niujorke turime tokios neišmatuojamos vertės monumentą – į muziejaus salę iš Egipto perkeltą Denduro šventyklą, kuri kitaip būtų buvusi užlieta Nilo vandenų, pastačius Asuano užtvanką.
Jackie labai jautriai reaguodavo į kultūrinius praradimus, todėl ėmė jaudintis dėl nykstančių istorinių Manhatano kampelių, tokių kaip Centrinė stotis, kurios vietoje ketinta pastatyti penkiasdešimt penkių aukštų komercinės paskirties bokštą, sukurtą Marcelio Breuerio. Tą kartą, užuot vengusi spaudos, Jackie sutiko pasirodyti ir garsiai pasisakyti.
„Stoties pastatas yra gražus. Mane siutina mintis, kad jis bus pakeistas plieno ir stiklo statiniu“, – sakė ji, stovėdama priešais šimtus panašiai mąstančių aktyvistų. 1978 m. balandžio 16 d. jie visi kartu keliavo traukiniu iš Niujorko į Vašingtoną, kad paragintų visuomenę saugoti istorinius paminklus. Reisu, kuris buvo pavadintas „Landmark Express“ („Istorinio paveldo ekspresas“), keliavo daug žymių asmenybių, bet nė viena nesulaukė tiek žiniasklaidos dėmesio kaip Jackie. Kai Aukščiausiasis teismas priėmė sprendimą išsaugoti Niujorko centrinės stoties pastatą ir suteikti jam istorinio paveldo statusą, Jackie dalyvavo ir kaip kitų kampanijų veidas, pavyzdžiui, pasipriešino ikoniško biurų pastato „Lever House“ griovimui, sustabdė biurų komplekso prie Šv. Baltramiejaus bažnyčios statybas, privertė vystytoją sumažinti planuojamo naujo komplekso Kolumbo žiede aukštį.
Jai labai patiko Niujorkas nuo pat tada, kai ji prieš daugelį metų nusprendė apsigyventi Manhatane, vildamasi, kad kunkuliuojančiame metropolyje turės anonimiškumo ir galės laisvai kvėpuoti, galės būti savimi. Ji įtikino save, kad šiame didžiuliame mieste pabėgs nuo savo neblėstančios šlovės, ir tvirtai tikėjo, kad atsiskyrėliškas gyvenimo būdas ilgainiui atbaidys nuo jos žiniasklaidą. Bet taip neįvyko.
Ją nuolat persekiojo fotografai, medžiodami kadrus pirmiesiems puslapiams. Atkakliausias buvo Ronas Galella, laisvai samdomas fotografas iš Bronkso. Jis valandų valandas tykodavo priedangoje, o paskui staiga iššokdavo su fotoaparatu ir imdavo fotografuoti išgąsdintus žmones. Dėl gero kadro jis buvo pasiryžęs bet kam. Kad niekas nepažintų, užsidėdavo peruką, prisiklijuodavo ūsus ir sekiodavo Jackie po klubus, restoranus, teatrus ir parduotuves. Jis taip maniakiškai persekiojo Jackie, kad ji pasijuto nesaugi. Niekada negalėjai žinoti, kada jis išdygs su aparatu, bet faktas, kad tikrai išdygs ir niekas jo nesulaikys.
R. Galellos nuotraukose dažnai galėjai išvysti pažeidžiamą ir bejėgiškumo apimtą Jackie, nes jo objektyvas sukeldavo moteriai prisiminimus apie J. F. Kennedy’io nužudymą, atgaivindavo tuo metu išgyventus jausmus ir patirtą traumą. 1970 m. Jackie padavė fotografą į teismą ir gavo asmens apsaugos orderį, bet paskui R. Galella padavė į teismą Jackie, kad ji „trukdo jam užsiimti teisėta profesija“. Savo ruožtu ji apkaltino vyrą priekabiavimu ir veržimusi į asmeninį gyvenimą, bet naują asmens apsaugos orderį jai pavyko gauti tik po trejų metų. Liudydama teisme, braškančiame nuo smalsuolių, čia pradėjusių rinktis dar prieš auštant, ji pareiškė, kad nuolatinis R. Galellos buvimas šalia jai kelia diskomfortą, ir įtikino teisėją uždrausti fotografui artintis prie jos arčiau nei per 50 jardų, o prie jos vaikų – arčiau nei per 75 jardus.
Tuo gyvenimo laikotarpiu, užfiksuotu R. Galellos ir dešimčių kitų fotografų, buvo užfiksuotas ir Jackie stiliaus pokytis, įvykęs 9-ojo dešimtmečio pradžioje. Pasibaigus H. de Givenchy ir O. Cassini erai, patikimo draugo ir stilisto vaidmenį ji patikėjo Carolinai Herrerai. Jackie įvaizdis, net jai gerokai įkopus į penktąją dešimtį, liko neabejotinu atspirties tašku kiekvienai moteriai.
Niujorke, ypač darbo metu, ji nemėgo vilkėti ryškių spalvų ar raštų rūbų. Dažnai rinkdavosi juodą golfą, vyriško kirpimo kelnes ir neužsagstytą lietpaltį – androginišką, laisvai krintantį viršutinį drabužį, atitinkantį to laikotarpio mados tendencijas. Atostogaudama paplūdimyje ji mėgdavo vilkėti plačius sijonus iki blauzdų, lengvo audinio tiesaus kirpimo sukneles ir plačias kelnes, su kuriomis pabrėždavo savo unikalią eleganciją. Dažėsi ji labai subtiliai ir visada puikiai jautė, kaip praturtinti savo įvaizdį tinkamais aksesuarais: spindinčia juodos odos rankine per petį, priderinta prie batelių su dirželiu, „Pucci“ skarele ant galvos ir legendiniais didžiuliais akiniais apvaliais stiklais. Ant riešo ji beveik visada segėjo „Cartier“ laikrodį „Tank“, kurį buvo gavusi dovanų iš antrojo savo sesers vyro Stanislawo Radziwillo.
Naują gyvenimo būdą atspindėjo ir meilės paieškos. Po daugybės tikrų ar tariamų, daugiau ar mažiau garsių meilužių ji pasirinko tylų gyvenimą su Maurice’u Tempelsmanu, labai turtingu papuošalų pirkliu, kitokiu nei vyrai, kuriais Jackie žavėjosi anksčiau. Kai jie pradėjo susitikinėti, šis kresnas brandaus amžiaus vyras vis dar buvo vedęs savo trijų vaikų motiną.
Gimęs Belgijoje tais pačiais metais kaip ir Jackie, jis užaugo žydų šeimoje, kuri prieš pat Antrąjį pasaulinį karą persikėlė į JAV. Pirmiausia jų keliai susitiko Baltuosiuose rūmuose per pietus su J. F. Kennedy’iu 1961 m., o paskui jie pradėjo bendrauti, kai po A. Onassio mirties Jackie jį pakvietė dirbti savo finansų patarėju.
Bėgant laikui šis elegantiškas, bet drovus vyras vis dažniau buvo pastebimas Jackie draugijoje – ją lydėdavo į renginius, iškilmingas vakarienes ar parodų atidarymus. Abu mėgo dailę ir baletą, antikvariatą ir literatūrą, kartais pasiduodavo aistrai šnekučiuotis prancūziškai – abu mėgo šią kalbą ir laisvai ja kalbėjo. Nepaisydami smalsuolių ir fotografų, jie ilgai vaikščiodavo žaliuojančiame Centriniame parke, nors gyveno atskirai.
Kai M. Tempelsmanas išsiskyrė su žmona, iš pradžių persikėlė į viešbutį arčiau Jackie, o paskui – į jos apartamentus „dešimt keturiasdešimt“. „Pirmą kartą teki iš meilės, antrą kartą – dėl pinigų, trečią – dėl kompanijos“, – išsitarė ji per vieną interviu. Nors su M. Tempelsmanu jie niekada nebuvo susituokę, Jackie su juo atrado tą ramybę, kurios visą gyvenimą ieškojo.
