Lietuvos nacionalinio muziejaus Naujajame arsenale atidarytos dvi naujos parodos – „Neišspręsta kompozicija. Antrasis pasaulinis karas sovietų Lietuvos dailėje“ bei „Laiko šukės ir aidai. Sovietinė cenzūra Rimanto Dichavičiaus kūryboje“.
Paskutinį mėnesio sekmadienį šio ir kai kurių kitų muziejų parodas galima lankyti nemokamai.
Lietuvos nacionalinio muziejaus generalinės direktorės Rūtos Kačkutės manymu, apie sovietinį okupuotos Lietuvos laikotarpį kalbėti iki šiol sunku. Į viešumą vis iškyla praeities traumos, nepatogios temos.
„Sovietinės okupacijos patirtis yra sudėtingas iššūkis, bet naujo ideologinio puolimo kontekste itin svarbu kalbėti apie okupuotos Lietuvos patirtis, kolonizacijai pasitelktus sovietų naratyvus, vėl tampančius oficialia agresyvios kaimynės valstybės pozicija.
Nors Antrojo pasaulinio karo vaizdavimas pokario Lietuvos dailėje ir nustumtas į tyrinėjimų pakraščius, tai mūsų komplikuotos istorijos sudėtinė dalis. Juo labiau kad dabartinio karo Ukrainoje kontekste svarbu suprasti, kaip okupacija gali iškraipyti tautos istoriją, sunaikinti jos kultūrą“, – sakė R.Kačkutė.
„Neišspręsta kompozicija“ – sovietų dailės cenzorių pamėgta frazė, kuria kritikuotas kūrinio meninis lygis ir oficialios ideologinės linijos neatitinkanti siužeto interpretacija. Parodos kontekste ji referuoja apie sudėtingas okupuotos Lietuvos dailės gyvenimo peripetijas, sovietmečiu iškreiptus istorinio naratyvo akcentus ir šiandien tebeiškylančius mūsų atminties konfliktus.
Ekspozicijoje – žymiausi sovietinės Lietuvos dailės kūriniai, įkūniję propagandinį Antrojo pasaulinio karo naratyvą ir atsidūrę istorijos paraštėse.
Parodos „Neišspręsta kompozicija. Antrasis pasaulinis karas sovietų Lietuvos dailėje“ kuratorė Indrė Urbelytė teigė, kad dauguma visuomenę skaldžiusių ar tebeskaldančių dailės kūrinių yra istoriniai artefaktai, okupacijos laikotarpio ženklai, o ne estetiniai, grožėtis skirti objektai.
„Mums svarbus šių kūrinių politinis, socialinis, istorinis kontekstas. Žinoma, tikrai ne visi parodoje eksponuojami kūriniai yra propagandiniai.
Parodos pavadinimas tapo mūsų koncepcijos ašimi – ieškojome būdų atskleisti šios sudėtingos, nepatogios ir vis dar neišspręstos mūsų istorinės praeities dėlionę“, – sakė kuratorė.
Pokalbį apie sovietmetį pratęsia paroda „Laiko šukės ir aidai. Sovietinė cenzūra Rimanto Dichavičiaus kūryboje“. Šios parodos kuratorių Renatos Kovalčiukienės ir Virginijos Semėnaitės sumanymas – garsaus menininko kūrybos parodymas trimis pjūviais: draustos, koreguotos ir leistos.
XX a. 7–9 dešimtmečiais R.Dichavičiaus kūryba sovietinės cenzūros buvo ir drausta, ir kritikuota, o ta, kuri be kliūčių įveikdavo patikrinimo filtrus, dažniausiai būdavo iš dalies deformuota autoriaus savicenzūros.
Sovietmečiu į fotomenininko stalčių nugulė du dideli ciklai – „Aktai“ ir „Lietuvos etnografija“. Jei norėdavai išlaviruoti tarp sovietinės cenzūros srovių ir tilpti į privalomų ar leistinų temų bei simbolių rėmus, reikėjo išminties veikti pagal savo taisykles.
Atrastas raktas į cenzūros reikalavimus menininkui padėjo XX a. 7–9 dešimtmečiais kurti lakštų, knygų ir taikomosios grafikos bei plakatų srityse.
Jo kūryba balansavo tarp meninės kalbos ir sovietinės cenzūros ribų tiek darbuojantis žurnale „Moksleivis“ ir leidykloje „Mintis“, tiek kuriant individualiai.
Parodos rengiamos rekonstruoti uždaromame Naujajame arsenale – pagrindiniame Nacionalinio muziejaus padalinyje. Iki pat 1968 m., kai čia buvo atverta pirmoji LSSR Istorijos ir etnografijos muziejaus ekspozicija, pastatas beveik du šimtmečius atliko karinę funkciją.
Pasirinkta reprezentacinė sostinės teritorija, vaizduojama dalyje parodos eksponatų, architektūriniams tyrimams praardytos muziejaus sienos konceptualiai papildys parodos pasakojimą ir simboliškai užbaigs šį Naujojo arsenalo istorijos tarpsnį.
