Paskutinį vasaros penktadienį Lazdijų rajone Kapčiamiesčio kapinėse amžino poilsio palydėti du šiame krašte gimę partizanai – Juozas Barkauskas-Vėjūnas (1928–1949) ir Petras Bankieta (1918–1947), turėjęs slapyvardžius Medinis, Kanapynas.
2023 m. rugpjūčio 25 d. gražus būrys žmonių atsisveikino su partizanų palaikais Kapčiamiesčio Dievo Apvaizdos bažnyčioje, kurioje už Lietuvos laisvės gynėjus buvo aukotos šv. Mišios. Šv.Mišias laikęs Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas keletą kartų pabrėžė, kad kiekvienam žmogui yra jo gyvybė labai svarbi, bet tie, kurie sąmoningai ją aukoja kilniam tikslui, tampa didžiavyriais. Tampa mūsų tautos sąžine – ar mes gyvename ir dirbame taip, kaip tikėtųsi tie, kurie aukojo gyvybes už Lietuvos laisvę?
Po šv.Mišių Lietuvos trispavėmis uždengti karstai iškilmingai palydėti į Kapčiamiesčio kapines. Ten, lydint LR krašto apsaugos karių salvėms buvo palaidoti šeimų kapavietėse.
Palydėjus amžinybėn Dzūkijos partizanus, jų artimieji padėkojo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Paieškų ir identifikavimo skyriaus vedėjui Rimantui Zagreckui už kruopštų darbą, ieškant partizanų palaikų ir ypatingai nuoširdų bendravimą su artimaisiai, siekiant bendro tikslo.
Renginyje dalyvavo Lietuvos Respublikos Seimo nariai, partizanų giminės ir artimieji, Lazdijų rajono savivaldybės vadovai ir tarybos nariai, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojai ir visi geros valios žmonės, kuriems rūpi Lietuvos istorijos praeitis, dabartis ir jos ateitis.
„Šiandien susirinkome pagerbti didvyrių, kurie narsiai kovoję už mūsų visų laisvę amžinojo poilsio sugrįžo namo. Žodis namai, šiandien skambėjo simboliškai. Mūsų didvyriai prieš daugiau nei 70 metų paliko savuosius namus ir artimuosius tam, kad apgintų mus, mūsų namus, mūsų laisvę ir mūsų tėvynę. Nepaliaukime saugoti ir puoselėti to, kas brangiausia, bet labai trapu – laisvės. Lai ši istorinė diena, lai šis prasmingas ir iškilmingas atsisveikinimas tampa dar vienu vilties šaltiniu, dar viena atmintina diena, kuri metai iš metų mus suburs bendrai maldai, bendram tikslui, padėkai visiems už laisvę kovojusiems ir kovojantiems“, – susirinkusiems kalbėjo Lazdijų rajono merė Ausma Miškinienė.
„10 metų trukusiame ginkluotame partizaniniame pasipriešinime dalyvavo dešimtys tūkstančių žmonių, šimtai tūkstančių Lietuvos gyventojų jį rėmė. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras jau 2 dešimtmečius vykdo Lietuvos partizanų palaikų paieškas. Centro ir giminių pastangomis pavyko atrasti tai, ką nuo mūsų bandė paslėpti. Mūsų tikslas rasti visas mūsų didvyrių kapavietes, tinkamai pagerbti ir neužmiršti, kad tai tik tokių žmonių nuopelnas, kad šiandien mes vėl turime savo valstybę, Vytį ir trispalvę“, – kalbėjo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinio direktoriaus pavaduotojas Vytas Lukšys.
„Partizanų atminimas man siejasi su drąsa ir narsa. Žinai, kad eini mirti, kad eini į drąsos ir tiesos kelią. Tai yra pavyzdys. Ir iš šiandienos perspektyvos, galime pasakyti, kad tai ne tik partizaninė kova, bet žmonių tikėjimas savo tiesa, kuris užtikrino valstybingumą“, – teigė Seimo narys, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas.
„Mums tenka didelė užduotis brangių laisvės kovotojų atiminimą įrašyti amžinaisiais vardais tam, kad turėtume pavyzdį sau. Didelė pagarba artimiesiems, amžina šlovė partizanams“, – sakė Seimo narė, Laisvės kovų ir valstybinės istorinės atminties komisijos pirmininkė Paulė Kuzmickienė.
„Atsisveikinat šiais partizanais, užvaldė labai jautrios emocijos, nes mano tėtis Juozas Jakvonis-Tigras priklausė tai pačiai Dainavos apygardai ir jį galėjo ištikti toks pats likimas. Tik Dievo apvaizdos dėka jis išliko gyvas. Nuoširdi padėka visiems, kurie daug dirbo surandant ir tiriant palaukus bei prisidėjo prie partizanų atminimo įamžinimo. Labai svarbu, kad šie tikri, daugelio lietuvių išgyventi įvykiai nepasimirštų, kad ta atmintis ir pagarba būtų perduota ir mūsų vaikams“,– sakė renginyje dalyvavusi Seimo narė Angelė Jakavonytė.
„Iš tikrųjų, didžiavyriais tapę Juozas ir Petras yra tapę mūsų sąžine, kurią turime girdėti ir įsiklausyti vardan Lietuvos ateities ir kas turi vykti Lietuvoje“, – kalbėjo Seimo narys Zenonas Streikus.
Noriu pažymėti – šie partizanai, kaip ir didelė lietuvių tautos dalis, išsvajotos laisvės nesulaukė, tačiau laisvė vis tiek buvo pasiekta ir iškovota. Ir mes, ketvirtą dešimtmetį gyvendami nepriklausomoje Lietuvoje, prisimename jų kovą, pasišventimą ir troškimą, kad Lietuva būtų laisva. Su partizanų šūkiu: „Atiduok Tėvynei, ką privalai“ drąsiai tęskime savo nepriklausomos valstybės istoriją.Šios ir kitos viltingos mintys skambėjo tądien Kapčiamiestyje.
Petras Bankieta – Kanapynas
2022 m. spalį rasti ir vėliau nustatyti DNR tyrimu būrio vado Petro Bankietos-Kanapyno palaikai. Vidury duobės buvo įmesta užtaisyta granata – spėjama, kad čekistai taip bandė apsidrausti, jog partizanai neišsivežtų žuvusių bendražygių.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras specialistų surinktais duomenimis, Petras Bankieta gimė ūkininkų Andriaus ir Paulinos Bankietų šeimoje. Petras buvo vyriausias iš šešių vaikų. 1945 m. vasarį vienas iš Bankietų sūnų – Juozas Bankieta – prisijungė prie ginkluoto pasipriešinimo okupantams, pasirinkdamas Ąžuolo slapyvardį. Deja, partizanu išbuvo tik tris mėnesius...
Po dviejų dienų vietoj žuvusio jaunesnio brolio į partizanų gretas stojo 27-erių Petras Bankieta, pasirinkęs Medinio slapyvardį. Iš pradžių buvo A (Dainavos) apygardos Šarūno rinktinės Vytenio grupės Liepos būrio partizanu, vėliau – skyriaus vadu. Tada jis ir pakeitęs slapyvardį į Kanapyno (kartais vadinamo ir Kanapinsku). Vėliau partizanas tapo trečiojo būrio vadu. 1946 m. A apygardos vadas pulkininkas leitenantas Juozas Vitkus-Kazimieraitis skyrininką Kanapinską apdovanojo juostele – partizanų žymeniu „Už narsumą“.
Kaip Šarūno rinktinės įsakyme rašoma, Petras Bankieta-Kanapynas 1947 m. lapkričio 5 d. žuvo mūšyje su NKVD Krivonių kaime, būdamas 29-erių. Po mirties – įmestas ir užkastas į duobę, kur buvo ir surastas.
Manoma, kad aplink šį buvusį NKVD KGB pastatą palaidota apie 130 partizanų ar Lietuvos laisvei pritarusių asmenų.
Juozas Barkauskas – Vėjūnas
Kapčiamiesčio kapinėse amžinam poilsiui į gimtinę sugrįžusio Juozo Barkausko-Vėjūno palaikai surasti 1991 metais. Tuomet aktyvūs Leipalingio žmonės iš apylinkių surinko 34 žuvusių partizanų ir meilės gimtinei neslėpusių asmenų palaikus ir palaidojo Leipalingio kapinėse. 2019 m. jie buvo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro specialistų reekshumuoti ir vieni palaikai 2021 metais pagal surinktus DNR duomenis identifikuoti kaip Juozo Barkausko.
Tragiškas likimas lėmė, kad gimęs ir augęs Kapčiamiesčio pasienio policininko šeimoje, Juozas partizanu pabuvojo neilgai. Tėvas už darbą ir priklausymą tautininkų partijai buvo nuteistas 15 metų katorgai su viso turto konfiskavimu. Juozui teko prisiglausti pas gimines. Jis su kitais gimnazistais įsitraukė į pogrindinę veiklą.
Gresiant suėmimui, 1948 m. rudenį įstojo į Dainavos apygardos Šarūno rinktinės Vytenio tėvūnijos partizanų būrį ir pasirinko Vėjūno slapyvardį. Deja, Juozui priešintis okupantams teko tik pusmetį. 1949 m. kovo 9 d. Norkūnų kaime (Leipalingio valsčius), bunkeryje, priešindamiesi sovietų kariuomenei, žuvo 21-erių Juozas Barkauskas-Vėjūnas.
