V.Žulkaus įkurto KU Povandeninių tyrimų centro komanda, nardydama Baltijos jūroje, per keliadešimt kilometrų nuo kranto, nustatė šešias vietas, kuriose kadaise augo reliktiniai miškai. Apie tai byloja nardytojų iš 10–32 metrų gylio išgvelbtų medžių kamienų, kelmų nuopjovos. Radio karboninių tyrimų rezultatai neleidžia abejoti – šie radiniai iš tikrųjų po vandeniu išbuvo dešimt, o gal ir keliolika tūkstantmečių.
Jūros dugne – medžių liekanos
Atrastų medžių liekanos primena Joldijos laikotarpį – pradinę Baltijos jūros raidos stadiją, kai tirpstant iš Skandinavijos žemumų atslinkusiems ledynams, uždaro ežero vanduo, prasigraužęs per sąsaurius, ėmė veržtis į Atlantą. Joldijos jūros vandens lygis slūgo – buvo žemesnis už dabartinės Baltijos.
Vėliau, vandens lygiui kylant, ledynų vanduo užliejo didžiulius pakrančių plotus. V.Žulkaus komanda Baltijos jūros dugne aptiko reliktinio kraštovaizdžio fragmentų – puikiai išsilaikiusių pušų kamienų, kelmų, durpių sąnašų. Radinių amžius įspūdingas – 8–11,5 tūkstančio metų.
„Nidos-Šventosios ruožo pakrantės tada dar nebuvo užlietos, o dabar per 15–50 kilometrų nuo dabartinės kranto linijos tyvuliuoja jūra – dugne pamatėme fantastiškai užkonservuotų medžių liekanų su šaknimis, ploniausiomis šakelėmis. Juos apsaugojo menkai druskingas, vėsus vanduo“, – pasakojo Lietuvos povandeninės archeologijos pradininku vadinamas V.Žulkus.
Archeologai ištyrė 21 mėginį. DNR tyrimai atskleidė ne tik Baltijos jūros dugno durpių sluoksniuose atrastų medžių amžių, bet ir jų rūšis, ryšį su pušų genetinių grupių populiacijomis Lietuvoje ir Pietų Europoje. Biologams užminta dar viena mįslė – ar nebus taip, kad Punios sengirės pušyno šaknų reikėtų ieškoti pietuose - plačiame regione tarp Adrijos ir Juodosios jūros?
„Mūsų tyrimų rezultatai – dar viena prielaida teigti, kad po ledynmečio spygliuočių sėklos į mūsų kraštus galėjo atkeliauti iš pietų“, – sako V.Žulkus.
Pastatų žymių dar neišvydo
Bangos į Lietuvos pakrantes išplauna ne tik gintaro, bet ir įvairių senovinių dirbinių, kai kurių amžius siekia apie 7000 metų. Reliktinių miškų liekanas jūros dugne tyrinėjantys KU archeologai kokių nors gyvenamųjų ar ūkinių pastatų, ginklų, apyvokos daiktų, kitokių žmonių veiklos pėdsakų ten kol kas dar neaptiko.
Tačiau jie neatmeta tikimybės, jog ankstyvojo mezolito gyvienviečių galėjo būti ir vandens užlietose miškingose pajūrio vietovėse. Povandeniniai tyrimai, geologinė Baltijos krantų sandara rodo, jog jūra, pasiglemžusi nemažai sausumos teritorijų, patikimai saugo to laikmečio reliktus.
„Povandeninė archeologija – plati erdvė naujiems tyrimams. Jūros užlietuos plotuose, kur kadaise ošė miškai, rangėsi upių vagos, veikiausiai kūrėsi ir žmonės. Taip galėjo būti, nes ankstyvųjų gyvenviečių aptikta Nemuno deltos durpynuose, kitose tyrinėtose pajūrio vietovėse“, – kalbėjo V.Žulkus.
Įgyvendinęs ketverius metus vykdytą tarptautinį projektą „Mezolito-neolito žmonės ir Baltija: reliktiniai kraštovaizdžiai, gyvenvietės po vandeniu ir krante“ KU Povandeninio centro įkūrėjas V.Žulkus, dar jaunystėje įgijęs naro kvalifikaciją, buvo stabtelėjęs – giluminį nardymą nustelbė kiti skubūs ir neatidėliotini reikalai.
Tyrimai nušviesti monografijoje
„Man gal jau užtektų jūros, aplink matau daug veržlaus jaunimo. Jėgų dar nestinga, visada noriu nardyti net ir vėsioje Baltijoje. Ekspedicijose sukaupta gausybė įdomios mokslinių tyrimų medžiagos, kurią dabar reikėtų apibendrinti, publikuoti. Žinau, kad niekas to už mane nepadarys“, – kalbėjo akademikas.
Vieną svarbų darbą V.Žulkus su kolega profesoriumi Algirdu Girininku jau padarė – parengė monografiją apie reliktines Lietuvos pakrantes Holoceno (geologinė epocha, prasidėjusi prieš 10–11 tūkst. metų), laikotarpiu, kurioje aprašė Baltijos jūros lygio svyravimus, aplinkos raidą, žmonių gyvenseną.
Lietuvių mokslininkų monografiją anglų kalba išleido prestižinė Oksfordo (Didžioji Britanija) leidykla „British Archaeological Reports“ po to, kai jų tyrimai apie Baltijos krantų kaitą, priešistorės žmonių gyvensenos ypatumus buvo paviešinti Europos archeologų asociacijos kongrese Barselonoje.
Monografijos autoriams prireikė ne vien tiktai ekspedicijose sukauptų povandeninės archeologijos duomenų, bet ir zoologijos, botanikos, geofizikos, biogeochemijos, miškininkystės žinių, ekspertinių įžvalgų.
Radinys – senovinio tilto poliai
V.Žulkus gimė Telšiuose, bet augo Palangoje. Viliojo šalia namų ošianti jūra, tėvai vaikams draudė lakstyti paplūdimiais, bet jie čia praleisdavo nemažai laiko. Studijuodamas archeologiją Vilniuje jis netgi baigė nardytojų kursus. Diplomas suteikė galimybę nardyti vidaus vandens telkiniuose iki 20 metrų gylio.
„Pradėjau žvalgytis į gelmes prieš pusšimtį metų iš pradžių tik savo malonumui, o paskui – mokslo tikslais. Rimčiau nardau nuo 1964 metų, kai draugais apžiūrėjome senovinio tilto polius Platelių ežere. Paskui mūsų entuziazmas kiek išblėso“, – pirmuosius bandymus prisiminė V.Žulkus.
Baigęs studijas V.Žulkus atvyko į Klaipėdą. Nardytojo įgūdžiai pravertė tyrinėjant XVII amžiuje Šventosios uoste stovėjusio anglų pirklio kolonisto namo liekanas. Archeologui šovė į galvą mintis, kad įdomių radinių gali būti ir vandenyje. Gelbėtojai jam paskolino reikiamą įrangą, nardydamas prie krantinių aptiko šį bei tą.
Vienas V.Žulkų smalsiai stebėjęs poilsiautojas jį net pagyrė: „Matau, moki nardyti“. Taip užsimezgė archeologo pažintis su nardymo profesionalu – Lietuvos karinių jūrų pajėgų (LKJP) kovinių narų grupės vadovu kapitonu leitenantu Valerijum Krisikaičiu, vėliau tapusiu jo bičiuliu, ekspedicijų bendražygiu.
Platelius V.Žulkus prisiminė vėliau, bendraudamas su Torunės (Lenkija) universiteto Povandeninės archeologijos katedros vedėju Andrzejumi Kola. Mozūrijos ežerynuose jau seniai nardančio lenko kalbos apie ten aptiktus radinius suintrigavo klaipėdietį – atsirado proga papasakoti apie tilto, vedusio į salą, polius.
Iš Platelių ežero – į atvirą jūrą
V.Žulkus lenkus pakvietė apžiūrėti tai, ką pats savo akimis regėjo nardydamas Platelių ežere. Dugne išvydę iki 10 metrų aukščio stulpų galeriją svečiai neteko žado. A.Kola pareiškė, jog tai tiesiog unikalaus, geriausiai Europoje išlikusio XVI amžiaus medinio polinio tilto liekanos.
„Dešimt metų su Torunės universiteto profesoriais ir studentais tyrinėjome Platelių ežero dugną, išgvelbėme du senovinius luotus. Įdomiausia, kad vienas jų, iškeltas į vandens paviršių, laikėsi – irklavome kaip senais laikais“, – pasakojo V.Žulkus.
Baltijos dugnas nusėtas per karus nuskandintais laivais. Kai kurie nugarmėjo į dugną patyrę avarijas, neatsispyrę stichijos išpuoliams. Tokie skenduoliai sudomino ir Povandeninių tyrimų centro archeologus. Lietuvos teritorinėje jūroje jie nustatė apie šimtą vietų, kur dunkso įvairiais laikotarpiais nuskendę laivai.
KU Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto darbuotojams Platelių ekspedicijų patirtis pravertė, kai jie sumanė nerti į jūros gelmes. Prasidėję nuoseklūs Lietuvos pakrančių tyrimai buvo didelio darbo pradžia. Net patyrę LKJP narai prie startą jaudinosi – niekas nežinojo, kokie pavojai tyko jūros dugne, kurio nepasiekia dienos šviesa.
Bando įminti nelaimių paslaptis
Jūros dugne pirmą kartą aptikę seną laivą archeologai iš pradžių nesuprato, kas tai – denyje dunksojo keisti, keliais aukštais sukrauti aprūdijusio metalo lydiniai. Paaiškėjo, jog tai barža, per Baltiją plukdžiusi geležinkelio bėgius. Kada ir kaip ji nuskendo, ar įgula spėjo išsigelbėti – niekas to nežino.
Tikriausiai bėgiai XIX amžiuje gabenti į Klaipėdą iš kaimyninės šalies uosto. Pagal medines savaeigio laivo korpuso detales tiksliai identifikuotas jo amžius. Kiek sunkiau išsiaiškinti, kada ir kokiomis aplinkybėmis laivai nuskendo – papildomų žinių ieškome įvairiuose istoriniuose šaltiniuose“, – kalbėjo V.Žulkus.
Skenduolių paslaptis bandantys įminti archeologai tyrinėjo ties Juodkrante 35 metrų gilyje gulintį, hidrografų aptiktą ratinį garlaivį Po vandeniu išliko ir stipinai. Veikiausiai jis plukdė keleivius tarp Klaipėdos ir kitų Rytų Prūsijos uostų, galėjo nuskęsti per audrą. Tokie laivai – retenybė visame pasaulyje.
Vienas įspūdingiausių V.Žulkaus ir jo komandos radinių – Baltijos jūroje per 13 kilometrų nuo prie Nemirsetos 1944 metais nuskandintas vokiečių transporto laivas „Fusillier“ – jį ties Klaipėda atakavo sovietų sunkioji artilerija, bombonešiai. Laivu plaukė apie 300 kariškių ir civilių, išsigelbėjo tik keliasdešimt jūrininkų.
Aptiko ir „Prezidentą Smetoną“
„Fusillier“ guli 19 metrų gilyje. Pasinėrus iki jo atsiveria šiurpūs reginiai – po denį išdrabstyti ginklai, šaudmenys, perlūžę sunkvežimiai. Kai kurios laivo patalpos beveik nepasikeitusios – išliko medinės kajučių apdailos detalės, net spintose surikiuoti šautuvai“, – po vandeniu matytų vaizdų neužmiršta V.Žulkus.
Nuskendusiuose laivuose žmonių palaikų neaptiksi – Baltijos vanduo nėra toks sūrus kaip šiltose pietų jūrose, tačiau ir jame organinės medžiagos greitai sunyksta. Karo laivuose randama batų, diržų liekanų, metalinių sagčių, ginkluotės. Prie Lietuvos krantų nuskendęs dar vienas vokiečių laivas, kuriuo plaukė 500 žmonių.
Lietuviams suskatus žvalgyti Baltijos gelmes, Stokholmo karališkasis technikos institutas jiems padovanojo mokslinėms ekspedicijoms atviroje jūroje pritaikytą laivą. Lietuvos karinis jūrų laivynas perdavė sonarą – prietaisą, kuriuo įvairiais skerspjūviais žvalgomas jūros dugno reljefas.
Kiek vėliau Klaipėdos universitetas įsigijo mokomąjį burlaivį „Brabander“. Juo plaukioję mokslininkai nustatė tikslią tarpukario Lietuvos valstybingumo simbolio - vienintelio karo laivo „Prezidentas Smetona“ - žūties vietą Suomijos įlankoje.
Laivai skenduoliai registruojami specialiame sąvade. Ten sukaupti visi jūroje po kruopelytę surankioti mokslinių tyrimų duomenys. Jie nėra įslaptinti, tačiau archeologai nelinkę savo atradimais vandens gelmėse su bet kuo dalytis – žinias apie nuskendusius laivus gaudo povandeninių kapaviečių plėšikai.
Gelmėse – lietuviška Atlantida
Povandeninių radinių bendrautoriais V.Žulkus vadina kariškius, hidrologus, pakrančių gyventojus, Baltijos vandenyse žūklaujančių laivų įgulas – tralais košdami jūrą žvejai neretai užkabina į gelmes nugrimzdusius laivus. Visas istorines žinias, žmonių pasakojimus mokslininkai kruopščiai tikrina ir registruoja.
Ieškant skenduolių aptinkama ir visiškai netikėtų radinių. Po vandeniu išvydę tinklais apraizgytą keistą darinį archeologai iš pradžių pamanė, jog tai kažkokia laivo detalė. O ten, pasirodo, būta medžio kelmo, šaknimis įsikabinusio į morenos gruntą.
Plačiau pasižvalgę nardytojai apstulbo – Baltijos dugne stirksojo reliktinio miško liekanos. Pakvipo povandeninės archeologijos sensacija: jūros dugne jiems atsivėrė vandens, durpių sluoksnių ir smėlio užkonservuotos lietuviškosios Atlantidos pėdsakai.
„Kol kas tik nardytojai gali matyti ledynmečio peizažus. Radiniai perša mintį, jog šioje" atlantidoje" būta gyvenviečių. Jeigu norime tuo įsitikinti, būtina tęsti mokslinius tyrimus“, – tvirtina laivų griaučių jūros dugne ieškojęs, bet nepalyginamai senesnę skenduolių atmainą ten atradęs V.Žulkus.
Po vandeniu – jokių rūpesčių
Beveik visi nardytojai, net ir mokslininkai, yra romantiškos dvasios – leidžiasi į gelmes norėdamas patirtį kraują kaitinančių emocijų, pamatyti ko dar niekas neregėjo. Kartu su V.Žulkumi nardė istorijos mokslus baigusi jo dukra Ieva, verslo vadybininku tapęs sūnus Jurgis irgi neabejingas giluminiam nardymui.
Lietuvos povandeninio nardymo patriarchu tituluojamas V.Krisikaitis džiaugiasi išmokęs nardyti visus tris savo vaikus. Merginas netgi labiau nei vyrus traukia mįslingos jūros gelmės – matyt, jos yra didesnės romantikės.
V.Žulkaus žmona teisininkė Leonora povandenine archeologija nesižavi, bet V.Žulkus dėl to, regis, nesikremta: „Nardymas jūroje ir ežeruose netrukdo, jeigu šitiek metų esame kartu. Turbūt žmona jaučia, kad to atsisakęs gyvenčiau trumpiau“.
Didesnių bėdų po vandeniu V.Žulkus išvengė. Tik kartą Platelių ežere įsipainiojo į šiekštą ir negalėjo iškilti į vandens viršų. Teko skubiai nertis iš diržų su oro balionais. Per kelias sekundes sėkmingai atsikabinęs nuo kliūties, krante susitvarkęs amuniciją archeologas toliau tyrinėjo švariausio Žemaitijos ežero gelmes.
„Po vandeniu absoliuti ramybė, tyla, nevargina jokie žemiškieji rūpesčiai, jie lieka krante vos tik išplauki į jūrą“, – Klaipėdos universitete pristatydamas savo mokslinių tyrimų rezultatus ištarė V.Žulkus, šią vasarą vėl pasinėręs į Baltijos gelmes
Neseniai sukurtas patrauklus pažintinis maršrutas pagal Klaipėdos savivaldybės dalinai finansuojamą jūrinės kultūros ugdymo programą, kurioje dalyvauja ne tik mokslininkai, bet profesionalūs narai, visuomenės atstovai.
Mokomuoju burlaiviu „Brabander“ išplaukę į atvirą jūrą šios programos dalyviai aplanko Lietuvos teritoriniuose vandenyse nuskendusių laivų amžinojo poilsio vietas, susipažįsta su povandenine archeologija.
Vikingų laivai laukia atradėjų
Nelengvą misiją išsiaiškinti, ar Joldijos jūros laikotarpiu vandens užlietose miškingose vietovėse gyveno žmonės, palikęs jaunesniems kolegoms V.Žulkus rankų nesudeda.
Archeologas norėtų įgyvendinti savo seną svajonę – atrasti bent vieną Baltijos pakrantėse nuskendusį vikingų epochos drakarą, kuris, ko gero, nesiskirtų nuo tais pačiais laikais jūrą raižiusių, iki Gotlando ir kitų salų nusigaudavusių kuršių laivų.
Lietuvos pajūrio žemių, genčių raidos tyrinėtojas V.Žulkus ir pats Nemuno žemupyje lokalizavo ne vieną vikingų gyvenvietę. Nuojauta jam kužda, jog priekrantės smėlyje prasmegę vikingų ir kuršių laivai laukia atradėjų. Tyrimai atskleistų, kur jie pagaminti – šiapus ar anapus Baltijos.
Bet vos tik akademikas apie kokią nors naują povandeninę ekspediciją užsimena savo šeimos nariams, jie susijaudina, pradeda gūžčiotipečiais. Žmona Leonora jiškart paklausia: „Ir vėl... Ar tu dar nori mane matyti gyvą?“.
„Po tokių pastabų nežinau, ką ir galvoti. Gal iš tikrųjų reikėtų liautis, pasinerti į monografijas“, – ilgesingai žvelgdamas į jūros platybes svarsto V.Žulkus.
