Apie šias dvi įžvalgias ir galingas valdoves, apie jų įtaką ir palikimą rašyta daug, bet apie sudėtingus jųdviejų santykius – trisdešimties metų draugystę, konkurenciją ir konfliktus – papasakota mažai.
Knygoje „Kraujas, ugnis ir auksas“ („Tyto alba“, vertė Aušra Gudavičiūtė) Europos monarchių istoriją tyrinėjanti istorikė ir rašytoja Estelle Paranque į šias Renesanso moteris pažvelgia visai kitaip – viena kitos akimis.
Remdamasi jų laiškais ir naujausiais tyrimais autorė atskleidžia, kokiais painiais keliais joms teko žengti, kaip jos turėjo laviruoti tarp prieštaringų politinių, religinių ir socialinių tikslų ir drauge išlaikyti dar nematytą valdžią galingiausiose to meto Europos valstybėse.
Nors politikos smarkiai supriešintos, jiedvi žavėjosi viena kita ir per kruviniausius mūšius, ir taikos laikotarpiais, bet niekada nepamiršo esančios lygiavertės varžovės.
Jūsų dėmesiui – knygos „Kraujas, ugnis ir auksas“ ištrauka.
* * *
Birželio 22 d. Paryžiaus Dievo Motinos katedroje Elžbieta pagal įgaliojimą ištekėjo už Pilypo II. Visas dvaras dalyvavo religinėje ceremonijoje, liudydamas naująją Prancūzijos ir Ispanijos sąjungą. Vos keturiolikmetė Elžbieta parodė karalienei deramą orumą, kai po ceremonijos buvo paprašyta apnuoginus dešiniąją koją atsigulti į lovą greta Albos kunigaikščio, apnuoginusio kairiąją koją, – tai simbolizavo santuokos ceremonijos pabaigą. Atlikus oficialią sąjungą, ceremonijoje dalyvavęs Emanuelis Filibertas ir Margarita Prancūzė kaip liudininkai pasirašė vedybų sutartį.
Šventiniai turnyrai ir iškilmės prasidėjo po kelių dienų, birželio 28-ąją. Turnelių rūmų valdos netoli Didžiosios švento Antano gatvės buvo pritaikytos kitą dieną numatytoms dvikovoms; iš anksto buvo pastatytos triumfo arkos, galerijos ir pakylos.
Nepaisant džiugios atmosferos, Kotryna jautėsi vis neramesnė – rūmų damoms prisipažino apie nelaimę pranašaujančius jausmus, drumsčiančius jos mintis. Žinoma, ji buvo laiminga dėl dukters ir visiškai palaikė naująją sąjungą su Ispanija, bet niekaip negalėjo atsikratyti jausmo, kad nutiks kažin kas bloga. Dar 1552 metais žymus astrologas Simeonis, dar vadinamas Luka Gauriku, ją įspėjo, kad vyras žus dvikovoje maždaug apie keturiasdešimtuosius savo gyvenimo metus. Jis taip pat išpranašavo, kad Henrikas mirs nuo jį apakinsiančios žaizdos. Dabar Henrikui buvo keturiasdešimt metų ir trys mėnesiai.
Kotryna visuomet buvo prietaringa, o dabar net ir įsitikinusi, kad jos šeimai gresia siaubinga nelaimė. Ją ėmė kamuoti košmarai, o dvikovos rytą užplūdo didžiulis nerimas, vertęs be paliovos klausinėti apie karaliaus buvimo vietą ir blaškytis, atrodė, kad ji negali ramiai nusėdėti.
Turnyras prasidėjo birželio 30-ąją, penktadienį, ir Henrikas buvo pasiryžęs parodyti ispanams – kaip ir visiems kitiems savo dvare – koks didis jis yra karalius karžygys. Juk pagaliau dvikovos ir medžioklė jam visada puikiai sekdavosi, taigi jis neturėjo priežasties manyti, kad ši proga bus kitokia. Henrikas mėgaudavosi bet kokia galimybe įrodyti savo šaunumą dvariškiams, o užvis svarbiausia – meilužei Dianai de Puatjė. Karalius netgi dėvėjo jos spalvų, juodos ir baltos, drabužius. Neturėjo priežasties persiimti Kotrynos nuogąstavimais.
Pirmoji dvikova vyko tarp karaliaus ir jo naujojo svainio, Margaritos Prancūzės vyro Savojos kunigaikščio. Henrikas juokaudamas jam sušuko:
– Žiūrėk, tvirtai suspausk kelius, nes smogsiu taip stipriai, kad gali nukristi nuo žirgo!
Kaip tik taip ir atsitiko: Henrikas smogė kunigaikščiui į krūtinę, smūgis išmušė jį iš balno ant žemės. Henrikas nė nemanė kuklintis dėl savo pergalės; nusiėmė šalmą ir triumfuodamas plačiai nusišypsojo publikai.
Kitas priešininkas buvo kunigaikštis Fransua de Gizas, tik jis, nors ir patyrė smūgį, iš balno neiškrito. Dabar buvo lygiosios.
Publika džiūgavo, mėgaudamasi karališku reginiu.
Kotryna, sėdėjusi netoli Dianos, taip labai nesidžiaugė. Ji kamavosi matydama, kaip beatodairiškai vyras kovoja su priešininkais. Tiesą sakant, vienu metu ji netgi atsistojo ir priėjo prie pakylos krašto.
– Mano valdove, – maldavo ji, – prašau, liaukitės. Jūs jau gavote pramogą. Prašau, užbaikite varžybas.
– Aš tik pradedu! – šūktelėjo karalius, šluostydamasis iš po šalmo plūstantį prakaitą.
Kotryna žvilgtelėjo į Dianą, ši minutėlę pritilo. Bet paskui šypsena paakino mylimąjį toliau kautis jos garbei, akivaizdžiai mėgaudamasi tuo, kad karalius varžosi vilkėdamas jos spalvų drabužius.
Kitas prieš Henriką stojo jaunas ir šaunus dvariškis Gabrielis de Mongomeris (Gabriel de Montgomery), bet karalių, nors jau nuvargusį, atrodė, tebekursto ankstesnių pergalių įkarštis.
Dviem raiteliams priartėjus vienam prie kito, Mongomeris smarkiai smogė karaliui į krūtinę. Henrikas nukrito nuo žirgo, bet, matyt, nesužeistas. Kotryna aiktelėjo tai išvydusi ir vėl ėmė prašyti turnyrą pabaigti.
Tačiau Henrikas nė nesutriko. Iš karto pašokęs ant kojų suriko:
– Kausimės iš naujo!
– Pone, Jūsų Didenybe, ar tikrai? – atsargiai pasiteiravo Mongomeris.
– Tai įsakymas! – atšovė karalius, akivaizdžiai suirzęs.
Sėdęs ant žirgo, karalius kilstelėjo antveidį norėdamas dirstelėti į Dianą ir pamatyti, ar jį tebedrąsina. Žinoma, ji tebedrąsino.
Netoli nuo favoritės sėdėjo Kotryna, patyliukais graužiama baimės, įsitvėrusi rūmų damų rankų. Nesiliovė mąsčiusi apie pranašystę ir iš naujo išgyveno košmarą, kuriame regėjo krauju pasruvusį vyro veidą.
Šįkart, abiem raiteliams susidūrus, Mongomerio ietis smigo tiesiai karaliui į šalmą, ir kraujui pasipylus iš po antveidžio Henrikas nukrito nuo žirgo.
Minia suriko, o Kotryna galerijoje nualpo. Ginklanešiai pripuolė prie karaliaus, nuėmė jam šalmą, bet kraujas nesiliovė tekėjęs – sruvo per veidą ir kūną. Viršum karaliaus palinkę vyrai iškart pamatė, kad skilusios priešininko ieties atplaišos pervėrė Henrikui akį.
Karalius tebekvėpavo – bet labai silpnai.
– Neškime jį į Turnelių pilį! – riktelėjo Monmoransi.
Ginklanešiai padarė kaip liepti: pakėlė ir nunešė karalių į jo apartamentus. Paguldė į lovą, o Kotryna su Diana abi kūkčiodamos sustojo abipus. Kunigaikštis de Gizas taip pat nesitraukė, jis stengėsi padėti, kuo galėdamas, ir actu vilgė karaliaus veidą ir rankas.
– Tučtuojau atvežkite Ambruazą Parė (Ambroise Paré), – įsakė Kotryna nesiliaudama verkti.
Tik pats garsiausias ir talentingiausias chirurgas dabar galėjo padėti karaliui; tik Parė turėjo kad ir menkiausią šansą užbaigti košmarą, kuris vyko priešais bejėgės karaliaus žmonos ir patarėjų akis. Tokią agoniją kenčiančio Prancūzijos karaliaus vaizdas daugeliui buvo nepakeliamas. Henriko vyriausiasis sūnus Pranciškus nepajėgė nė dirstelėti į žaizdą, o Škotijos karalienė Marija, apimta siaubo dėl tokio baisaus kraujoplūdžio, tyliai pasiprašė išleidžiama iš kambario.
Ambruazą Parė šlovė ištiko greitai. Jis gimė 1509 m. Lavalyje ir pasekęs tėvo ir brolio pėdomis tapo barzdaskučiu. Visgi turėjo ir didesnių ambicijų: buvo pasiryžęs vieną dieną tapti chirurgu (nors kai kas sakytų, kad skirtumai tarp šių dviejų profesijų anuomet buvo menki). Daug ką išmoko iš kito brolio Žeano Parė (Jehan Paré), dirbusiu chirurgu Vitrė mieste Bretanėje – būtent ten Ambruazas pradėjo gydyti žaizdas, o tam prireikė daugiau nei vien barzdaskučio įgūdžių.
Ambruazas prisiminė, kad gydydamas pacientą brolis būdavo sumanus: jis „visuomet gydydavo labai apdairiai“. Ambruazas stengėsi elgtis taip pat.
Paskui persikėlęs į Paryžių Parė dirbo vienintelėje sostinės „Hotel Dieu“ („Dievo namų“) ligoninėje. 1536 m. kartu su maršalu Monžanu (Montjean) keliavo į mūšio laukus Italijoje, kur tuo metu kariavo Prancūzija ir Ispanija. Ten dirbo karo chirurgu, todėl Kotryna vylėsi, kad šis įgūdis bus neįkainojamas agonijos apimtam Henrikui.
Darbuodamasis Italijos žemėje Parė matė daugybę siaubingų šaunamųjų ginklų padarytų žaizdų, ir šios dažniausiai būdavo gydomos prideginant ugnimi – ši priemonė jam atrodė absoliučiai barbariška, be to, visiškai nenaudinga. Tad jis sukūrė neįprastą, bet sėkmingą skausmą kenčiančių kareivių gydymo metodą: pridegindavo žaizdas verdančiu šeivamedžių uogų aliejumi. Kai tik vaistas pasirodė esąs sėkmingas, Parė pasižadėjo „niekada daugiau šitaip žiauriai nedeginti vargšų arkebuzomis sužeistų kareivių žaizdų“. Nuo tada jis tapo sunkių žaizdų gydymo pradininku.
Vis dėlto Parė dar nebuvo suteiktas oficialaus chirurgo titulas ir, nors pastarąjį dešimtmetį jis dirbo karaliui įvairiose karinėse stovyklose – ir atrado nepaprastą prideginimo ugnimi pakaitalą, – karališkuoju chirurgu dar nebuvo paskirtas.
Oficialieji karališkieji chirurgai mėgino palengvinti karaliaus skausmą, pašalinę šipulius jam iš akies, ir patepė žaizdas kiaušinių baltymų plakiniu, bet ne ką daugiau ir tenuveikė. Tiesą sakant, jie net nenutuokė, ką daryti. Ar Parė pasiūlys geresnę išeitį?
Parė buvo aukštas, žilės pamargintais tamsiais banguotais plaukais, ir vos įėjęs į kambarį akimirksniu įgydavo pagarbą ir susižavėjimą, lygiai taip pat pelnė juos ir įžengęs į menę, kur merdėjo karalius. Pirmiausia jis kruopščiai apžiūrėjo karaliaus akį.
– Atneškite man ietį ir kuo smulkiau papasakokite, kas atsitiko, – pasakė, tyloje ištyręs žaizdas. O atsisukęs į Kotryną, pridūrė: – Jūsų Didenybe, ar malonėtumėte įsakyti nubausti mirtimi tris ar keturis kalinius, kad operuodamas juos pasipraktikuočiau išbandydamas tai, ką ketinu atlikti karaliui?
– Tuojau pat, Parė, – atsakė ji, o tada atsisuko į sargybinius. – Girdėjote, ką jis pasakė.
Ir tie išskubėjo galabyti nelaimingųjų.
Greitai daktaras jau praktikavosi su lavonais, suguldytais priešais jį, padedamas kai kurių dvaro ponų bei ponių, noriai dalyvaujančių tokiame nepaprastame įvykyje kaip liudininkai; juk jų akivaizdoje Parė tokią operaciją atliko pirmą kartą istorijoje.
Paleidęs ietį į pirmų dviejų lavonų akis, jis visiškai nekliudė taikinio. Metęs į trečiąjį, išdraskė veidą.
– Gausite daugiau lavonų, jeigu prireiks, – patikino jį Kotryna.
Pagaliau ėmęsis ketvirtos aukos Parė įstengė padaryti panašią kaip karaliaus žaizdą.
Kelias valandas ją studijavęs ir stengęsis perprasti, kaip dūris galėjo pakenkti organizmui, Parė pasidavė nevilčiai. Sukdamas akis nuo Kotrynos žvilgsnio, sumurmėjo:
– Apgailestauju, bet reikalas beviltiškas. Aš negaliu išgelbėti karaliaus.
Henrikas mirė ne iškart, kamuojamas skausmingos agonijos jis išgyveno dešimt dienų. 1559 metų liepos 10-ąją išleidęs paskutinį atodūsį paliko žmoną, septynis vaikus ir savo karališkąją favoritę.
Paskutinėmis Henriko gyvenimo dienomis Kotryna įsakė Dianai palikti jo miegamąjį ir rūmus. Valentinua kunigaikštienė jau suprato, kad gyvenimas, kuriuo ji taip mėgavosi, baigėsi.
Gavusi žinią apie Henriko mirtį, Diana parašė Kotrynai, maldaudama „atleidimo už praeityje jūsų asmeniui padarytus įžeidimus“ ir nuolankiai pasirašė laišką: „jūsų pati klusniausia ir ištikimiausia valdinė“. Kartu su šiuo laišku ji grąžino ir keletą karališkųjų brangakmenių, Henriko jai padovanotų, kol gyveno dvare. Pirmą sykį tikroji galia buvo Kotrynos rankose, o Diana nerimastingai laukė karalienės atsako. Ar Kotryna viską iš jos atims? Visas žemes, titulus ir pilis? Ar atims net gyvybę?
Tačiau Kotryną tikriausiai apėmė kilnūs jausmai. Ji nusprendė palikti kunigaikštienei, ką ši įgijo per tuos metus, taip pat ir visas žemes, titulus ir pilis – tai yra išskyrus vieną. Kotryna atsiėmė Šenonso pilį – vieną iš prestižiškiausių Prancūzijos karališkųjų pilių. Ši priklausys Kotrynai ir tik jai. Dianai nebeliko nieko kita, kaip tik pasitraukti į Anės pilį, kur ji 1566 m. galiausiai ir mirė. Kotryna – pagaliau – nugalėjo varžovę.
Bet, nepaisant šios asmeninės – ir tam tikru mastu politinės – pergalės, Kotryna nepajėgė nuslėpti sielvarto. Kalbėdamasi su ministrais ar rūmų damomis nesuvaldydavo ašarų. Tiesiog buvo pernelyg sunku pakelti skausmą netekus vyro, kurį, tegu ir ydingą, ji mylėjo iki širdies gelmių. Ji jautėsi vėl esanti vičviena šiame labai nedraugiškame pasaulyje, kaip ir būdama maža našlaitė. Šįkart priešai stebėjo kiekvieną jos žingsnį, maža to – jie supo jos sūnus, karaliaus įpėdinius. Dinastijos išlikimas priklausė vien nuo jos ir jos gebėjimo plaukti neramiais vandenimis, jau srūvančiais klastingame dvare.
