Arūnui Klovai, buvusiam Telšių aeroklubo viršininkui, 2001 m. Pavasario pradžioje netikėtai paskambino draugas ir pasakė, kad kviečia padirbėti aviacijos instruktoriumi saulėtoje Portugalijoje. Po mėnesio jis prisistatė šalia Evoros miesto (50 tūkst. gyventojų) aerodromo esančioje privačioje sklandymo mokykloje, kuri įsikūrusi 100 km į rytus nuo Portugalijos sostinės Lisabonos.
Po sėkmingo 3 metų darbo mokyklos savininkas tapo aviacijos inspektoriumi ir ją uždarė. Arūnui reikėjo spręsti dilemą: ar čia vėl susirasti kitą darbą, ar tiesiu taikymu grįžti į Lietuvą? Vidinio balso skatinamas A.Klova pravėrė tame pačiame aerodrome esančio gretimo angaro duris (ten darbuotojai barstydavo trąšas virš pasėlių iš lėktuvo) ir pasiūlė savo, kaip lakūno, paslaugas. Firmos savininkas atvykėlį nužvelgė nuo galvos iki kojų ir nieko nežadėdamas kažką numykė.
Staiga šalia stovintis skraidymų direktorius paėmė jį už rankos, nusivedė į šoną ir be užuolankų užsiminė, kad kitais metais jiems reikės 4 pilotų, kurie turės su vienmotoriais lėktuvais „Dromader“ gesinti gaisrus. Arūnas truputį sumišo, nes jam nebuvo tekę to daryti, bet direktorius nuramino sakydamas, kad tai – ne problema, greitai išmoks, nes kalba portugališkai. Dar pridūrė: „O dabar gali važiuoti namo!“
Arūno žemaitiškas protas sufleravo, kad jeigu jis išvažiuos, gali jo čia ir nebeprisiminti, todėl nusprendė metus nusisamdyti mechaniku-padėjėju. Visi liko patenkinti. Greitai prabėgo metai ir atėjo birželis.
Kadangi lėktuvai, su kuriais turėjo gesinti gaisrus, buvo nuomoti iš Lenkijos, Arūnui ten reikėjo įsigyti ir skraidymo licenciją. Staiga jis tapo labai reikalingas – firma net sumokėjo už kursus Lenkijoje ir 2004 m . vasaros viduryje sutvarkė visus formalumus.
Arūnas pasiraitojo rankoves ir pasiruošė dirbti. Portugalijoje nuo birželio vidurio iki spalio mėnesio nelyja ir vyrauja sausra, todėl kiekvienais metais gaisrų apstu. Intensyviausias laikotarpis – rugpjūtis ir rugsėjis, tada daugiausiai liepsnoja miškai.
Dirbama poroje: priekyje skrenda patyręs pilotas, o naujokas, stengdamasis jo nepamesti iš akiračio, seka iš paskos. Naujokas su antru pilotu skraido ne trumpiau kaip trejus metus ir turi turėti ne mažesnį kaip 1 000 val. skraidymo stažą. Prieš pradėdami gesinimo darbus maždaug 200–300 m aukštyje apžvelgia gaisro vietą, nustato vėjo kryptį, nusprendžia, nuo kurios vietos geriausiai pradėti, ir kt.
Lėktuve „Dromader“ telpa 2 tonos vandens, jame įdėtas rusiško lėktuvo „An-2“ („kukurūzniko“) variklis, kurio galingumas siekia 1000 AJ. Skrendant virš gaisravietės, stengiamasi kiek įmanoma nelįsti į dūmus, nes nežinai, kas ten tūno (antena, aukštesnis medis ar kt.).
„Didžiausią išgąstį įvarė vienas atvejis. Vėjas buvo silpnas, užskridau virš degančios vietovės ir išliejau dvi tonas vandens. Nespėjau sureaguoti, kai mane apgaubė didelis, tirštas dūmų kamuolys, ir staiga viskas nutilo – pakibau ant diržų! Pasirodo, dėl deguonies stygiaus užgeso variklis, tačiau, laimė, kai lėktuvas išlindo, pats užsivedė. Tai truko kokią sekundę, bet spėjo išpilti šaltas prakaitas“, – prisiminė Arūnas.
Jis ne tik sėkmingai gesino gaisrus, bet ir dirbo žemės ūkio labui – barstė trąšas. Vieną ankstų rytą, kai pylė į lėktuvą degalus, pastebėjo, kad jo telefone „kabo ispaniški“ skambučiai. Susisiekus
paaiškėjo, kad Ispanijos aviacijos firma įsigijo amerikiečių gamybos gaisrų gesinimo turbosraigtinių lėktuvų ir ieško pilotų. Ir po trumpos pauzės jie prisipažino, kad skambina paskatinti jį rekomendavusių žmonių, kurie neabejojantys jo kompetencija ir neužmiršę priminti, kad jis kalba portugališkai.
A.Klova tuomet truputį sumišo ir prisipažino, kad „su turbina“ dar neskraidęs (tas prakeiktas lietuviškas kuklumas!)? Bet ispanai, panašiai kaip ir portugalai, nuramino sakydami, kad išmokys, ir pagalvoti davė dvi savaites. Tada Arūnas suvokė, kad jautį reikia griebti už ragų, ir pasakė, kad jau apsisprendė! Paskiau jis sakė, kad skambutis buvo lyg gelbėjimosi ratas, nes įmonė, kurioje anksčiau dirbo, po pusmečio bankrutavo.
Užteko Arūnui „su turbina“ pasimokyti 2–3 savaites ir pasirašė kontraktą. Prieš padedant parašą, kompanijos lakūnai patarė dėl mažesnio nei jų atlygio nesileisti į kalbas. Jie gynė save, nes, jei
jis sutiktų dirbti už mažesnę algą, tada bosas būtų suinteresuotas ieškoti kitų pilotų, kurie sutiktų su dar mažesniu atlyginimu.
Kadangi Arūnas ispaniškai kalbėjo dar nepakankamai, todėl gaisrus gesino Portugalijoje! Hidrolėktuvas, su kuriuo gesino gaisrus, pagamintas Amerikoje ir vadinosi „Fire Boss“ (maždaug – „Ugnies tramdytojas“). Jis – be ratų, turi du plūdurus, su kuriais galėtų nusileisti ant vandens. Skrisdamas ne didesniu nei 110 km per val. greičiu paliečia vandens paviršių, iškiša vamzdelius, kurie iki 3 t pripildo vandens rezervuarus.
Kadangi jūroje sūrus vanduo tankesnis negu gėlas, plūdurai mažiau panyra ir lengviau atsiplėšia nuo vandens paviršiaus. Variklis išvysto 1700 AG, „valgo“ kaip ir reaktyviniai lėktuvai – žibalą. Kreiserinis greitis siekia 180 km per val., maksimali degalų talpa 1400 l.
Kai lieka 400 l, reikia grįžti į aerodromą ir iš naujo prisipilti degalų. Paprastai virš gaisravietės 50 m aukštyje išpilamas maždaug 120 m ilgio ir 20 m pločio vandens šleifas. Žemėje, šalia ugnies židinio, visada budi gaisrininkai, kurie per radiją lakūnus koreguoja, sakydami, pavyzdžiui: „Alfa 4, tiesiojoje, į kairį gaisro flangą“ , arba dešiniau, vanduo nubėgo į pelenus ir t. t. Ryšys tarp lėktuvo ir gaisrininkų vyksta tos šalies kalba, o tarp lėktuvų ir aerodromo – anglų kalba. Kiekvienas vandens išmetimas yra vertinamas. Jeigu nustato, kad pilotas piktybiškai nepataikė, gali pakeisti kitu.
Pasemto vandens kiekį fiksuoja elektronika, bet pilotams užtenka vizualaus stebėjimo. Jei ežeras trumpas ir sunku pakilti, vanduo nedelsiant išpilamas, tada „lėktuvas šoka į viršų kaip arklys!“ Būna atvejų, kai pilotai leisdamiesi užmiršta išleisti ratukus, tuomet ant tūpimo takų, padengtų asfaltu, lėktuvai čiuožia ant plūdurų. Tačiau didžiausia bėda, kai pilotas, tūpdamas ant vandens, neįtraukia ratukų. Tuomet lėktuvas be „perspėjimo“ apsivožia ir kabina, kuri yra aukščiausiai, atsiduria giliausioje vietoje.
Lakūnui, sėdint galva žemyn, tenka maždaug 1,5 min. laukti, kol ji prisipildo vandens ir slėgis išlygina su išore. Tada išstumiamos durys, atsilaisvinama nuo veržiančių diržų ir pilotas išneria į vandens paviršių. Bet baisiausias dalykas, kai po vandeniu apima panika, tada ir patys ištvermingiausi neištveria ir nuskęsta.
Visados skraido ant krūtinės „pasidabinę“ suspausto oro balionėliu ir vilki neskęstančią liemenę. Kartą ir Arūnui nepasisekė, o gal, priešingai, pavyko!?
Nuskrido pagal duotas koordinates į gaisravietę, virš kurios tiesėsi dvi lygiagrečios aukštos įtampos linijos. Vienos laidai buvo pažymėti burbulais, o kitos – ne. Logiškai mąstant, linija, pažymėta burbulais, stovi aukščiau, bet, deja, buvo atvirkščiai. Skrisdamas kokius 4–5 metrus virš pažymėtų laidų pradėjo pilti ant ugnies vandenį, o kai po kelių sekundžių pasiekė antrąją elektros liniją, kuri pagal jo skaičiavimus turėjo būti žemiau, pajuto, kaip su plūduru užkabino viršutinį laidą, lėktuvą pristabdė, supurtė ir laidas nutrūko.
Nutrūko tai nutrūko, tuomet mąstė save ramindamas A.Klova ir nusitaikė į netoliese esantį nedidelį kukurūzų lauką. Spėjo perspėti iš paskos skrendantį kolegą, bet jis atsakė, kad viską matė, ir trosą, kuris krisdamas sukėlė žiežirbų. Bet variklis negeso, vairai veikė, rizikuodamas patraukė į artimiausią aerodromą ir sėkmingai nutūpė. Paskui paskambino skraidymo dalies direktoriui ir viską papasakojo.
Iš pradžių jis nepatikėjo, nes vakar kitas kolega irgi nutraukė laidus. Pagaliau po kokių 10 sekundžių pasvarstęs prisipažino tikįs ir pasveikino įstojus į „klubą“, bet „kaip gerais sovietiniais laikais“ nebuvo jokio psichologinio spaudimo ar gėdinimo.
„Jei po įvykio ilgai neskraidai, atsiranda baimė, todėl, kad taip neatsitiktų, kitą dieną vėl virš siaučiančios ugnies liejau vandenį, tiesa, jau su kitu lėktuvu“, – užbaigė pasakojimą Arūnas ir užsirūkė.
Toje šalyje kai kurie žmonės, nežinodami, kad pilotų atlyginimas nepriklauso nuo užgesintų gaisrų skaičiaus, dažnai linkę manyti, kad patys gesintojai gaisrą „įpučia“! Mat kiekvienais metais ne tik Portugalijoje, bet ir Viduržemio jūros baseino šiaurinėje pusėje (Ispanijoje, Prancūzijoje, Graikijoje, Italijoje ir kt.) daugiau ar mažiau sausuoju metų laiku užsidega išdžiūvusi žolė, krūmynai, dega miškai, kurie susijungia į bendrą gaisrą.
Praeitą vasarą ispanų įmonė laimėjo gaisrų gesinimo konkursą Graikijoje ir misiją patikėjo keturiems labiausiai patyrusiems pilotams, tarp kurių buvo ir Arūno pavardė. Rodo salos aerodrome buvo atraminis punktas, aplinkui plytėjo vien jūros, o šalia stūksojo Turkijos siena. Gaisrams gesinti semdavo vandenį iš jūros, kurioje dažnai būdavo aukštos bangos, bet patyrusiems pilotams
tai buvo nė motais. Arūnui, jau dirbančiam daugiau nei 20 metų, ten tapo antrieji namai. Nors visam laikui pasilikti Ispanijoje ar Portugalijoje neplanuoja, bet žada dirbti, kol sveikata leis! Ten jis – vienintelis lietuvis. Be lietuvių kalbos, dar kalba žemaitiškai, rusiškai, portugališkai, angliškai, supranta ispaniškai ir susikalba lenkiškai.
„Mes gyvename atsiskyrėlių gyvenimą, todėl ir „kovidas“ mūsų nepalietė!“ – šyptelėjo A.Klova.
