Kai 1922 metų lapkritį anglų archeologas ir egiptologas Howardas Carteris atrado faraono Tutanchamono kapavietę Egipte, netikėta naujiena greitai pasklido po pasaulį ir visus pribloškė. Visuomenė, atrodo, buvo pasirengusi su didžiausiu jauduliu ir susidomėjimu sekti tai, kas vyksta tolimajame Luksore. Žinoma, per kelerius metus nuo Pirmojo pasaulinio karo būta ir kitų archeologijos mokslui svarbių įvykių, bet nė vienas iš jų negalėjo varžytis su netikėtu ir masinančiu užtverto ir užplombuoto įėjimo į kapavietę, žadančio anapus esančius neapsakomus lobius, atradimu. Bet Carteris visai netryško optimizmu: praeityje jis ne kartą buvo nusivylęs ir patyręs, kaip sėkmė, kurios tikėjosi, virsta niekais.
Naujos kapavietės Karalių slėnyje atradimas buvo neįtikėtinas laimėjimas, o joje aptikti stulbinantys daiktai, niekieno nepaliestas karstas ir įkapės atėmė žadą. Nepažeisti karališkieji laidojimo rūmai, apie 11 kilogramų sverianti auksinė karaliaus Tutanchamono kaukė ir daugiau nei 5000 artefaktų yra bene ikoniškiausi Senovės Egipto simboliai. Tvarkant kapavietę, darbininkus persekiojo nelaimės, tragedijos, nesusipratimai ir rietenos, nes teigiama, kad kapavietėje ant sienų buvo išraižyti prakeiksmai, teigiantys, kad tie, kurie įžengs į kapą, greitai mirs.
Per pastaruosius keturiasdešimt metų susidomėjimas Tutanchamonu stulbinamai išaugo ir, švenčiant 100 metų kapavietės atradimo jubiliejų, tebėra nė kiek nesumenkęs. Tarptautinės parodos sudarė galimybę milijonams žmonių žavėtis rinktiniais lobiais. Smarkiai išaugus turizmui į Egiptą lankytojų bangos užlieja Karalių slėnį ir jie nustebę žvelgia į karstą mažutėje jaunojo faraono kapavietėje, o Kaire apžiūri nesuskaičiuojamus jo lobyno turtus. Atsirado aibės knygų, Carteris išaukštintas ir apšmeižtas, brangenybės išliaupsintos, o sykiais ir paniekintos.
Knygą iš anglų kalbos vertė Daiva Bičev. Siūlome ištrauką.
* * *
Po kelių savaičių neramumai atlėgo, ir Carteris galėjo grįžti atostogų į Angliją – tai buvo pirmasis jo apsilankymas namuose per trejus metus. Rudenį sugrįžęs į Tėbus, 1920 metų sausio 5 dieną jis atnaujino darbus Karalių slėnyje. Be to, kad tolimame Karalių slėnio gale, virš Tutmozio III kapavietės, jis trumpai patyrinėjo „kanjoną“ (kaip jį pavadino Carteris), kuriame aptiko pėdsakus to, ką palaikė kapavietės kirtimo nuolaužomis ir kuriam reikėjo papildomo žvalgymo, darbas per šį dešimties savaičių sezoną buvo sutelktas prie įėjimo į Karalių slėnį.
Čia, tarp Ramzio II ir Ramzio IV kapaviečių, buvo didžiulės nuolaužų sankaupos, suverstos ten po ankstesnių kasinėjimų. Reikėjo labai didelio būrio darbininkų ir ilgo Dekovilio geležinkelio su pusvagoniais, kad trofėjus būtų galima nugabenti kuo toliau nuo tyrinėtinų vietų. Pirmą kartą Carteris naudojosi tokiu lengvuoju geležinkeliu, kai asistavo Naville’iui valant karalienės Hačapsut šventyklą Deir al Bachryje. Tada įgyta patirtis perkelti didžiules sankaupas pasitelkus daugybę žmonių pasirodė itin vertinga dirbant Karalių slėnyje. Jam reikėjo didelį valymo tempą kaitalioti su vilčių teikiančių vietų, kai būdavo pasiekiama pamatinė uoliena, atidžia apžiūra.
Tačiau vadovaudamasis savo strategija jis rado nepaliestas Ramzio VI kapaduobes ir, kaip daugumoje vietų, daug šukių su įrašais ir eskizais – fragmentus klinties, naudotos skubiems eskizams, užrašams ir pan.
Vasario viduryje apsveikęs Carnarvonas atvyko pas Carterį ir, sunku net patikėti, apsistojo Carterio namuose, o ledi Carnarvon ir jųdviejų duktė Evelyna Herbert – Žiemos rūmų viešbutyje (Winter Palace Hotel). Tada Carteris darbus perkėlė į plotą priešais XIX dinastijos faraono Merenptacho kapavietę, kur vėlgi buvo senų, nepaliestų sankaupų. Čia, dalyvaujant Carnarvono šeimai, Carteris, anot jo paties, „labiausiai priartėjo prie tikrojo atradimo, kurį dar reikėjo padaryti Karalių slėnyje“.
Tai buvo trylika didelių alebastro indų su rašalu įrašytais tekstais, kuriuose minimas Merenptachas ir jo tėvas Ramzis II. Juose buvo laikyti per Merenptacho laidojimo apeigas naudoti šventieji aliejai.
„Mes, aišku, apsidžiaugėme, o ledi Carnarvon, prisimenu, užsispyrė pati savo rankomis iškasti šiuos indus – tai buvo gražūs pavyzdžiai.“ Nenuostabu, kad Carteris visai nesidžiaugė jų dalyvavimu kasinėjant; niežtinčios, bet neišlavintos rankos galėjo lengvai juos sugadinti.
Tą sezoną jis planavo pradėti valyti darbininkų barakus po įėjimu į Ramzio VI kapavietę. Tačiau laikas baigėsi ir jis nusprendė palikti barakus kitam sezonui, kurį ketino pradėti 1920 metų rudenį. Darbai prasidėjo gruodžio pradžioje. Jis pratęsė pamatinės uolienos valymą šalutiniame slėnyje tarp Ramzio II ir Ramzio VI kapaviečių ir ėmėsi darbo trikampiame plote su barakais. Likimas jam nebuvo palankus.
Kasinėjimų dienoraštyje 1921 m. sausio 2 d. jis įrašė: „Kadangi per turistinį sezoną ir dėl artėjančio sultono [I] vizito negalima nukirsti tako priešais T9 (RVI) [t. y. Ramzio VII kapavietę] [aš], kol kas perkėliau vyrus į kitą slėnio dalį.“ Nepaisant gerų ketinimų, jis per vėlai pradėjo sezoną, o tuo metu aukštų pareigūnų vizitai visada būdavo svarbesni už paprastą archeologiją, kaip jis sužinojo iš savo patirties po to, kai padarė didžiulį atradimą ir jį užplūdo įžymūs lankytojai. Beveik visas likęs sezonas, kuris baigėsi 1921 metų kovo 3 dieną, buvo praleistas dirbant keliose vietose pačiame Karalių slėnio gale prie Tutmozio III kapavietės. Šis plotas ypač traukė Carterį, ir tyrinėtojas vis ten sugrįždavo, tik rezultatai niekada nebūdavo reikšmingi.
Carterio ketinimas ir vėl pradėti kasinėjimus 1921 metų rudens pradžioje laukiant turistų antplūdžio, deja, nuėjo perniek dėl jo paties prastos sveikatos. Spalį jis rašė Fredericui Whitingui, Klivlando Meno muziejaus direktoriui, kuriam patarinėdavo antikvarinių dirbinių klausimais: „Deja, šias praėjusias kelias savaites aš negalavau ir dabar priverstas gultis rimtai pilvo operacijai.“ Tai buvo tulžies pūslės pašalinimas, kurį atliko tas pats chirurgas, kuris 1918 metais lordui Carnarvonui išoperavo apendicitą.
Carnarvonas kone visur, išskyrus archeologiją, Carteriui buvo tapęs sektinu pavyzdžiu. Pusantro pasiūlymo ir sutiko finansuoti darbą. Jis veikiausiai nebuvo toks brangus, kaip dažnai teigiama. 1918 metais Mere mažesniam darbininkų skaičiui Carteris išleisdavo tik apie penkis Egipto svarus per dieną. Vargu ar paskutinį sezoną Tėbuose darbo jėgos kaina buvo daug didesnė, gyvenimo išlaidos būtų minimalios, o įranga ten, Karalių slėnyje, jau buvo.
Spalio 11 dieną Carteris atvyko į Egiptą ir dvi savaites praleido naršydamas po Kairo antikvariatus Carnarvono ir savo paties labui. Ir tai vadinasi skuba?! Spalio 27 dieną jis atvyko į Luksorą, o lapkričio 1 dieną atidarė sezoną priešais Ramzio VI kapavietę – tą lemtingą nepaliestą trikampį žemės lopinėlį. Iš pradžių vyko planavimas, po to tų darbininkų barakų pašalinimas, kuris buvo baigtas lapkričio 3-iosios vakare.
Carteris neabejojo, kad jo patyrę vietos darbininkai iš pradžių neprižiūrimi įgyvendins kitą darbų etapą. Kitą dieną brigadininko Ahmedo Gerigaro prižiūrimi jie pradėjo išnešinėti nuolaužas po barakais ir prisikasė iki pamatinės uolienos. Carteriui atvykus kasinėti, jaudulys rodė, kad kažkas buvo nutikę. Atidengta pirmoji laiptų į kapavietę pakopa.
Žinodamas Karalių slėnio kapaviečių įėjimų išsidėstymą, jis turėjo apsidžiaugti. Dienai bėgant buvo atidengta tiek pakopų, kad ėmė matytis tinkuotos užtvaros viršus, kuris neabejotinai bylojo apie įėjimą į kapavietę. Tuo metu ant priemolio tinko įspaudo Carteris negalėjo įskaityti faraonų vardų, bet atpažino šakalą ir devynis surištus belaisvius iš faraonų nekropolio plombos. Štai, pagaliau, čia tai, kas atlygins jam už atkaklumą ir tikėjimą, o Carnarvonui – už paramą. Tuo metu jis turėjo pažaboti savo smalsumą, todėl, užpylęs laiptus, persikėlė per upę į Luksorą ir išsiuntė lemtingąją telegramą, pacituotą šio skyriaus pradžioje.
Grafas Carnarvonas su dukra Evelyna Herbert atvyko į Luksorą lapkričio 23 dieną. Carteris su savo naujuoju asistentu Arthuru Callenderiu buvo viską paruošę valymui atnaujinti. Lapkričio 24-osios popietę jau buvo atkastas visas užtvertas įėjimas, o apačioje įspaude aiškiai matyti Tutanchamono vardas. Pašalinus užtvarą atsivėrė labai status žemyn vedantis koridorius, užpiltas nuolaužomis. Nerimą kėlė aiškūs požymiai, kad raustasi mažiausiai du kartus, o kai kasinėtojai išnešė nuolaužas, buvo rasti senovinių dirbinių fragmentai.
Ant kai kurių iš jų užrašyti faraonų vardai rodė, jog, kad ir kas buvo anapus, tai išgrobstyta, o ten gulinti medžiaga galėjo būti ne iš vienos karališkosios kapavietės – galimas daiktas, dar viena slaptavietė. Maždaug už aštuonių metrų buvo pasiekta kita priemolio tinku užtinkuota užtvara su plomba. Tai buvo lapkričio 22-ąją. Carteris rašė: „Atėjo lemiama akimirka. Tirtančiomis rankomis šiek tiek išlaužiau viršutinį kampą iš kairės. Kiek siekė mano geležinis zondas – tamsa ir tuštuma parodė, jog, kad ir kas yra anapus, ten tuščia. <...> Siekdami apsisaugoti nuo nuodingų dujų, patikrinome žvakėmis, o tada, šiek tiek praplatinęs skylę, įkišau žvakę ir įsižiūrėjau <...>. Iš pradžių nieko nemačiau <...>, bet netrukus, akims pripratus prie šviesos, iš miglos pamažu išniro tai, kas buvo viduje, – keisti gyvūnai, statulos ir auksas – visur aukso spindesys. Akimirkai <...> netekau amo iš nuostabos, o kai lordas Carnarvonas nebepakeldamas nežinios nervingai pasiteiravo: „Ar ką nors matai?“, viskas, ką sugebėjau išlementi, buvo: „Taip, nuostabius dalykus.“ Dabar galėjome pradėti didžiulį tiriamąjį darbą ir valymą.
Kai lordas Carnarvonas paklausė Howardo Carterio, ką jis pamatė pro skylę kapavietės įėjimo užtvaroje, jis teigia pasakęs „nuostabius dalykus“. Gal tie žodžiai skambėjo ne visai tiksliai taip, bet jie ėmė reikšti tai, ką jis būtų galėjęs pasakyti, ir, šiaip ar taip, labai tiko atradimui apibūdinti. Kapavietė buvo ne tokios būklės, kokia būtų buvusi per faraono laidotuves, ir Carteriui su Carnarvonu tai bylojo, kad ji nebuvo nepaliesta. Pagal leidimo kasinėti sąlygas Carnarvonas galėjo tikėtis didelės kapavietės turinio dalies, ir beveik nėra abejonių, kad jis galėjo manyti suvis kitaip. Carteris iš pat pradžių manė, kad visos kapavietės įkapės turėtų atitekti Kairo muziejui, tačiau jis dirbo Carnarvonui ir galėjo tik patarinėti, bet ne priiminėti sprendimus.
Apžiūrėjęs daugelį prieškamerės dėžių, kurias nekropolio sargybiniai buvo išlaužę, išgrobstę ir vėl atmestinai supakavę, Carteris įsitikino, kad labai daug puikių ir brangių objektų buvo išvogta. Jo nuomonė pasitvirtino, kai jis ėmė apžiūrinėti lobyną.
Čia ir vėl vargu ar buvo kokia dėžė, kurios plomba nebūtų perlaužta ir kuri nebūtų išnaršyta. Kapavietėje tik giliausiai esančios relikvinės, sarkofagas ir karstai, pati faraono mumija ir kanopinė relikvija buvo tose vietose ir tokios būklės, kokie galėjo būti palaidojimo dieną.
