„Istorija turi daug pudros – nepykite, bet aš truputį ją nupūsiu ir, jeigu nuo jos čiaudėsite, tai pudra jau yra toks dalykas – įtraukęs čiaudėsi“, – šypsosi D. Jokūbaitis. Po tiesmukiška įžanga slypi nuoširdi potekstė: savo ekskursijomis gidas siekia priminti sostinės svečiams bei nuolatiniams jos gyventojams apie tai, kas iš tikrųjų yra Vilnius ir kas esi tu, nardydamas jo siauriausiomis gatvelėmis.
„Jeigu dejuoji dėl kažkokių miesto problemų, tai jų yra visur, bet apsidairyk aplinkui – pasižiūrėk į kalvas, į visą Vilniaus išdėstymą. Kur tik eini, miestas tave vedžioja. <...> Vilnius yra toks neatsibostantis miestas – jis niekaip neatsibosta, nors tu ką. Jeigu atsibodo, vadinasi, čia ne tavo vieta“, – tinklalaidėje „Kamantinėjimai“ kalbėdamasis su režisieriumi, renginių agentūros „ReKūrai“ vadovu A. Kamantausku svarstė D. Jokūbaitis.
Visą pokalbį apie nepagražintą Lietuvos istoriją, tūsinančią Barborą Radvilaitę bei baliavojančią Radvilų giminę, įspūdingiausias Vilniaus erdves ir klausimus, kuriuos užduotų Lietuvos prezidentams Gitanui Nausėdai ir Antanui Smetonai, išgirsti ir pamatyti gali čia.
Dešimtmečius neblėstanti meilė
Nors savo žmoną jis pagarbiai vadina ponia, tačiau šioji nėra vienintelė D. Jokūbaičio meilė. Stiprią simpatiją jis jaučia ir Lietuvos sostinei – Vilniui. Šis miestas, pasak dailės istoriko, savo gyventojus ir pakeleivius vilioja gyvybingumu: kaita, tėkme, vaizdais, kurie suteikia prieglobstį nuo stagnacijos ir nuobodumo jausmo.
„Vilnius turi sluoksnius, kurie yra gražiai sugulę į labai skanų tortą. <...> Jis turi savo skambesį – kai kur paslėptą, kai kur atvirą, o kai kur šiais laikais bandoma jam stygas nupjauti su nereikalingomis statybomis“, – pasakoja D. Jokūbaitis.
Naujoje A. Kamantausko laidoje „Kamantinėjimai“ gidas taip pat pasakoja, kad savo ekskursijų metu visada kuria dramaturginį pasakojimą – šis kūrybinis įrankis, įsisavintas būtent režisūros studijų metu, padeda jam prikaustyti auditorijos dėmesį, o tai leidžia ją supažindinti su tikrąja Lietuvos istorija.
„Ekskursijos yra mano gyvenimo duona, vynas ir dyzelis (juokiasi). Bet man visada yra noras padėti žmonėms suprasti, kur jie gyvena ir ką jie čia daro, būtent Vilniuje. Noriu, kad žmonėms ateitų noras palikti Vilnių nesugadintą ir kad jie nepridirbtų čia, ko nereikia, nes jeigu neturėsi suvokimo, 500 metų įdirbį tu gali sugadinti per 10–20 metų“, – pasakoja Donatas.
Vis dėlto vyras pripažįsta, kad jo ekskursijos – ne kiekvienam, o to priežastis slypi „Rūsčiojo gido“ slapyvardyje. Jis nesistengia pagražinti nei Lietuvos istorijos, nei savęs, priešingai, supažindina ir su tais faktais, kurie dėl savo pikantiškų detalių buvo sąmoningai palikti užmarštyje.
„Reikia gal truputį būti kaip aš (juokiasi). Truputį chuliganišku, lengvai palaužiant nusistovėjusį šabloną, o kartais visiškai sulaužant ir žemėje su kojomis sutrypiant. Tiems, kuriems nereikia nudailinto lelekinimo, giedojimo apie garbingas mūsų protėvių istorijas, lyg jie būtų buvę šventieji: jūs pasižiūrėkite į save, pakelkite savo nešventumą kubu ir gausite protėvių nešventumą“, – teigia gidas.
Padūkę didikai
Pasak D. Jokūbaičio, apie vieną žymiausių Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės (LDK) asmenybių – Barborą Radvilaitę – visuomenė ir medija sukūrė klaidingą, saldų meilės ir kančios, įvaizdį. Jo teigimu, iš tikrųjų ši moteris buvo tos kartos „auksinio“ jaunimo atstovė, kuri ne puotaudavo, o tūsindavo.
„Mes pamirštame, kad Barbora Radvilaitė realiai buvo turtingiausios LDK šeimos ir „auksinio“ jaunimo atstovė, kuri yra graži, moka elgtis visuomenėje ir turi kažką, kas užburia Žygimantą Augustą, o jį užburti moteriai, nemanau, kad buvo lengva. Jis labai gerai žinojo, kas yra moteris, ir žinojo tą nuosekliai“, – pasakoja D. Jokūbaitis.
Tūsindavo ne tik Barbora, bet ir kiti LDK didikai, kurie savo šventes, pasak gido – neretai audringas, surengdavo Vilniaus Žemutinėje pilyje. „Jūs įsivaizduokite, ką reiškia tokia puota, kur didikai kaunasi su Vilniaus kurtizane, kuri irgi yra apsirengusi kažkokiais šarvais, ir jie ant juoko kovoja su ginklais – čia netelpa po tyrumo, romantikos rėmais. Ne, tai buvo tokios pramogos, kad dar ir šiandien jos turbūt būtų pakankamai pikantiškos“, – tikina gidas.
Perdėtai tyromis savybėmis savęs nepuošia ir pats D. Jokūbaitis: laidos „Kamantinėjimai“ metu pasakodamas apie santykius su mylimąja, kurią namuose vadina ponia, juokauja, kad retkarčiais jam praverstų mokėjimas patylėti.
„Aišku, aš irgi, kaip ir mes visi, nesu auksinis žmogus: turiu savo charakterį, kuriame kartais lengvas cholerikas išpuola, bet paskui gana greitai praeina. <...> Šeimoje, gyvenant su savo moterimi, Jėzau, kaip reikia tiesiog prikąsti tą liežuvį, – akcentuoja D. Jokūbaitis. – Šeimoje tu esi tik tas žmogus, su kuriuo ponia sutiko gyventi, būti kartu, o tavo visos mandrystės – rodyk jas kur sau nori.“
Paklaustas, kokias knygas rekomenduotų perskaityti, ilgai nedvejojęs D. Jokūbaitis pateikia du atsakymus: pirmiausia – Senąjį ir Naująjį Testamentus, o tada – Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio „Kelionę į Jeruzalę“.
