Niekur kitur Europoje po Antrojo pasaulinio karo žmonės taip gausiai nemirė

Karaliaučiaus pastorius Hugas Linckas (1890–1976), Išpažįstančiosios bažnyčios narys, priešinosi nacionalsocialistų režimui. Iškilus grėsmei, kad Rytų Prūsija bus okupuota Raudonosios armijos, 1945 m. sausį jis apsisprendė nebėgti – liko su savo bendruomene, kol 1948 m. pavasarį buvo ištremtas kartu su žmona ir paskutiniais išgyvenusiaisiais Kaliningrado pragarą. Šiaurės vakarų Vokietijoje jis, Hamburgo pastorius ir Rytų Prūsijos išblaškytosios bendruomenės dvasios tėvas, pradėjo naują gyvenimą. 

Tarp mirusios motinos daiktų Henriettė Piper aptiko kartoninę dėžę senelių laiškų. Daugiausia tai buvo laiškai iš apsupto, paskui ir okupuoto Karaliaučiaus. To, kas ten vyksta, Vakaruose niekas nežinojo. Istorijos užribyje atsidūrusių Rytų Prūsijos šiaurinės dalies gyventojų, smurto, epidemijų, šalčio ir bado žlugdomų, 1945–1948 metais sumažėjo daugiau nei perpus. Niekur kitur Europoje po Antrojo pasaulinio karo žmonės taip gausiai nemirė. Išstudijavusi daugybę laiškų, kuriuose perteikiama kasdienybė, Rytų Prūsijos grožis, saugumo jausmą teikianti bendruomenė, skausmas, grožėjimasis gamta, sielvartas, Henriettė Piper atkūrė senelio Hugo Lincko – žmogaus, kuriam svarbiau už savo gerovę buvo paklusimas sąžinei ir atsakomybė savo artimui, – biografiją.

Hugas Linckas savo prisiminimus tikėjosi sudėti į knygą, bet ji taip ir neišėjo. Norėjo atvirai papasakoti apie savo gyvenimą. Iš šios medžiagos atsirado biografinė knyga apie „paskutinį Karaliaučiaus pastorių“. Tai bandymas perprasti, kaip jis tuo metu gyveno, taip pat ir vėlesnį, menkiau žinomą gyvenimo Hamburge tarpsnį. Tai pasakojimas apie tai, kaip Harvestehudės Šv. Jono parapijos pastorius sprendė konfliktus su Bažnyčios vadovybe, kokios pozicijos, ir toliau bandydamas išlikti išblaškytos Rytų Prūsijos Bažnyčios bendruomenės dvasios tėvu, laikėsi Bažnyčios politikos atžvilgiu. Jam su žmona pavyko atkurti tai, ką per karą ir tremtį prarado, o tai, kad jie įstengė išgyventi, yra dar vienas stebuklas. Stebuklo galia Hugas Linckas kliovėsi ir sunkiais gyvenimo tarpsniais.

Knygą iš vokiečių kalbos vertė Zita Baranauskaitė-Danielienė. Siūlome perskaityti ištrauką.

* * * 

1918 metų vasarį Krasnojarsko stovyklos karininkai svarstė, kaip galėtų pabėgti. Iš pradžių vylėsi greito išlaisvinimo – po derybų dėl separatinės taikos Lietuvos Brastoje galėjai tikėtis netrukus sugrįšiąs namo. Bet tada paaiškėjo, kad pirmiausia bus išformuojamos Rusijos europinės dalies stovyklos. Pilietinis karas, raudonųjų ir baltųjų kovos, vis nesiliovė. Per jį buvo suniokota sunkiai kurta susisiekimo sistema, gatvės, geležinkelio tinklai. Kai šitaip, Sibiro stovyklų belaisviai negalėjo tikėtis netrukus išvyksią į gimtinę. Hugas ir kiti karininkai svarstė, kaip tuo galėtų pasirūpinti patys. Atsiminimų skyriuje „Pabėgimas iš Sibiro“ („Flucht aus Sibirien“) jis rašo: Kuo labiau karo belaisviai svarstė, kaip pabėgti iš stovyklos, tuo sunkiau tai atrodė įvykdoma: kas gi taip gerai moka rusiškai, kad galėtų dėtis rusu, ir kas tiek pinigų turi, kad įstengtų pabėgti?

Bet pinigų klausimas netikėtai išsisprendė. „Kapitalistai“, bandydami užbėgti bolševikams už akių, sparčiai pardavinėjo Rusijoje savo turtą. Tarp jų buvo ir labai turtingas žmogus iš Omsko. 

Pardavęs nekilnojamąjį turtą, už jį gautus grynuosius pinigus ketino, išgabenęs iš šalies, pasidėti Vokietijoje. Tas vyras iš Omsko Krasnojarsko stovyklos karininkams pasiūlė sandėrį. Kiekvienam pasirengusiam bėgti žadėjo duoti po 400 rublių grynųjų. Kreditas be palūkanų, iš vokiečių karininkų gavus vien garbės žodį, kad pavykus pabėgti jie tuos pinigus padės į ruso pavarde atidarytą Vokietijos banko sąskaitą. Hugas davė garbės žodį. Pinigai buvo slapta atgabenti į stovyklą.

Tiems mano gautiesiems 400 rublių susiradau puikią slėptuvę. O ir proga pabėgti, regis, pasitaikė. Vokiečiams pradėjus žygiuoti Peterburgo link, rusai rengėsi išgabenti į Krasnojarską 300 Baltijos šalių dvarininkų. Iš laikraščių sužinojome, kad Rusija diplomatiškai buvo priversta tuos civilius grąžinti į tėvynę. Tarp jų buvo ir mano draugo, būsto bendro Rolando von Ruckteschellio giminių – du baronai von Engelhardtai. Su jais buvo susisiekta ir pasakyta, kad norėtume prasmukt su jais į traukinį.

Deja, Baltijos kilmingųjų išvežimas vyko pernelyg skubotai, tad Hugas ir jo draugas liko stovykloje. Kaži kaip apie mano ketinimą sužinojo tokie žmonės, kurie vėliau man labai pagelbėjo. Pagalbininkai – Hugas to nežinojo – dirbo Švedijos Raudonajam Kryžiui, gyveno Krasnojarsko mieste ir slapta rengė civilių belaisvių pabėgimą. 1918 metų gegužės padžioje jie užmezgė ryšį ir su Hugu.

Vienas svarbiausių šio planuojamo pabėgimo pagalbininkų buvo stovyklos sanitaras. Jam buvo leidžiama eiti į visas stovyklos patalpas, taip pat ir į prastai kontroliuojamą stovyklos pakraštyje esantį lazaretą. Jis turėjo atnešti man į lazaretą kuprinę su pabėgimui būtinais daiktais ir užkišti palėpėje sutartoje vietoje, o šeštadienio rytą išsivesti mane, jau vilkintį eilinio uniformą.

Bet sanitaro leidimai sprunkant nepagelbėjo. Hugui ir jo pagalbininkui teko smukti per apsaugos stebimą stovyklos tvorą. Tada Hugui nelauktai pasitarnavo gamta – oras staiga taip atšilo, kad stojo kone sibirietiška vasara.

Sargybinis, vis dar žiemiškai apsirengęs, prigulė šešėlyje ir užmigo. Hugas, slapčia išsmukęs per lentinę tvorą, atsidūrė eilinių teritorijoje. Tada stengdamasis likti nepastebėtas nuslinko lazareto link. Tik staiga kažkas sutrimitavo, tada atlėkė kareiviai su šautuvais – ir man dingtelėjo: jei sučiups, man galas. Krasnojarsko tiurmoje – taip rusai vadina kalėjimą – sučiupti, kaip gandai mus pasiekė, sėdi trylika bandžiusių bėgti karininkų, vien duona ir vadeniu maitinami, įsismarkaujant skarlatinai; joks gydytojas pas juos neina, nieko nedaroma jų gyvybėms išgelbėti. 

O štai ir keturioliktas būtų! Baisu. Dieve, gink!

Bet kareiviai ne Hugą vijosi. Jis sveikas pasiekė lazaretą, susirado palėpėje užkištą kuprinę, kurioje buvo jam skirtas kostiumas, ir laukan išėjo jau vilkėdamas civilio drabužius. Netoli stovyklos susitikau su sanitaru. Pasigavę iš stovyklos į miestą tuščiomis riedančias droschke, išvykome pas mano pagalbininkus. Prie jų namų sanitaras atsisveikino.

Tik Krasnojarske, padedančių jam pabėgti žmonių namuose, Hugas pasijuto esąs saugus. Čia jam buvo išdėstytas tikslus pabėgimo planas.

Jie iš kaži kur, gal iš baltijiečių, sužinojo, kad ketinu bėgti. Parūpino man dokumentus, pagal kuriuos man, civiliam belaisviui, iš Rytų Prūsijos ištremtam pastoriui, kartu su kitais 27 Rytprūsių gyventojais, dar 17-kos nesukakusiais ar jau 45-erius metus perkopusiais, leidžiama vykti į Peterburgą, o iš ten į tėvynę. Jie susakė, kaip turėčiau elgtis, pateikė didžiųjų stočių, pradedant Krasnojarsku, baigiant Peterburgu, sąrašą, tie miestai, kuriuose, kaip žinoma iš patirties, dažniausiai vyksta patikra, buvo pabraukti.

Po kelių dienų pagalbininkai nuvežė jį į stotį.

Ten stovėjo jų užsakytas tiesioginis traukinys su 1-os ir 2-os klasės skyriais, jame radau 27 pakeleivius – tuos Rytprūsių jaunuolius ir vyresnius vyrus, kurie 1914 metais iš Mozūrijos ir Mėmelando buvo ištremti į Sibirą. (...) Įsitaisėme ant gerų atlenkiamų gultų, o stojus sutemoms tuoj ir užmigome. Kai pabudau, traukinys jau važiavo.

Per ilgą kelionę į Peterburgą kiekvienoje stotyje pabėgėlių vis padaugėdavo. Grėsmingas situacijas, kalbėdamas pabėgėlių vardu, švelnino Hugas.

Artėjant prie stoties, kurioje tikėjomės patikros, stodavau su vertėju prie vagono durų, eidavau su tikrintojais per vagoną ir kartodavau išmoktus naujus rusiškus žodžius: „My vojenno obiazanny.“ Tai yra: mes civiliai belaisviai. Prie kiekvieno skyriaus vis kartodavau: „Tože vojenno obiazanny.“ Tai yra: irgi civiliai belaisviai. Tikrintojai visus suskaičiuodavo, visada suskaičiuodavo 28 žmones, nors tuo tarpu mūsų jau 33 būdavo.

Per Sekmines, 1918 metų gegužės 19-ąją, jie pasiekė Jekaterinburgą, tada per Uralą – į Peterburgą. Peterburgą pasiekėme pavakare.

Tai, ką išvydome stotyje, pribloškė. Ten zujo gausybė įvairiausiais drabužiais apsitaisiusių vokiečių – pabėgusių karo belaisvių.

Peterburgas tuo laiku buvo miestas be valdžios, rašo Hugas „Pabėgime iš Sibiro“. Politinei valdžiai vis keičiantis nebuvo kam pasirūpinti tokiu niekniekiu, kaip belaisvių vokiečių grąžinimas į tėvynę. Tad vokiečiai, padedami Vokietijos ir Švedijos Raudonojo Kryžiaus, patys ieškojo būdų grįžti į tėvynę.

Maždaug po savaitės gavau nurodymą, kad mūsų grupė būtų pasirengusi, o po kelių dienų buvome surinkti ir nugabenti į stotį. Ten buvo apie 1 000 žmonių, vadinamųjų reemigrantų. Tai buvo iš karo zonų į Rusijos gilumą evakuoti civiliai, dabar vėl vežami į gimtinę.

Tai buvo lietuviai, latviai, lenkai, rusai, Galicijos gyventojai ir kiti. Mes sulipome, prekiniai vagonai buvo uždaryti, naktį išvažiavom. (...) Traukinys kaskart vis stabčiojo, tada ir vėl kiek pavažiuodavo; galiausiai išvydome pėstininkų apkasus, tai, kas dar bylojo apie karą, o tada jau – perone stovintį ir mus pasitinkantį vokietį feldfebelį ir dar kelis vyrus.

Taip baigiasi Hugo pasakojimas „Pabėgimas iš Sibiro“.

Iki buvo aptiktas šis tekstas, šeima nežinojo, kaip jis išties pabėgo. Iš lūpų į lūpas perduodant pasakota šitaip: sunerimusi dėl Hugo, Maria parašė į Švediją „pensiono draugužei“ Martai, turėjusiai ryšių su Elsa Brandstrom. Elsa Brandstrom Marios sužadėtiniui parūpino padirbtą pasą, pagal kurį jis buvo senas, vyresnis nei 55 metų vyras, pasas jam buvo perduotas Krasnojarsko turgaus aikštėje. Prieš bėgant Hugui teko užsiželdinti barzdą ir įsigyti civilio kostiumą – pasisiūdino jį Krasnojarsko mieste pas siuvėją žydą. Štai šitaip jam pavyko pabėgti. Į šį giminių perduotą pasakojimą įpinta ir kitų istorijų detalių. Bet tai nėra tiesa, tai šeimos skelbiama žinia: kartu mes esame tvirti. Ilgainiui Linckų šeima susigyveno su tokia tiesa.

1918 metų birželio pradžioje, atbuvęs kelių savaičių karantiną Varšuvos stovykloje, Hugas grįžo į Vokietiją. Karas dar nesibaigė, Hugas – vis dar karys. Bet vestuvėms, įvykusioms Noimiunsteryje 1918 metų liepos 6-ąją, ir kelioms medaus mėnesio dienoms su Maria Hugas gavo atostogų. Pora nuvyko į Sembos pajūrį, kalvotajame Zilberbache pabuvo pas dėdę Jamrowskį. Vežėsi ir fotoaparatą, Hugas nufotografavo Marią ant uolos kyšulio Baltijos jūroje. Laimės blyksniai per karą.

1918 metų rugpjūtį porai vėl teko išsiskirti. Hugas gavo užduotį iš Karaliaučiaus per Berlyną į Vakarų fronto naujokų surinkimo punktą lydėti 180 kareivių. Visus lig vieno, žinoma. Vargiai įvykdoma užduotis, mat didžioji dalis tų eilinių buvo ką tik ištrūkę iš rusų nelaisvės. Kautis jie nebenorėjo! Kareiviai kliovėsi ir laikraščių pranešimais, skelbiančiais, kad nelaisvėje buvę kareiviai atgal į frontą nebesiunčiami. Kaip tik dėl to Hugui ir teko juos lydėti.

Tai kelionei nemenkai priešintasi, buvo daug sprunkančiųjų, – rašo Hugas Linckas atsiminimuose „Garbės žodžio laiduotas laisvalaikis“ („Urlaub auf Ehrenwort“). Nepatenkinti kareiviai kone paskutinę akimirką atėjo į Karaliaučiaus stotį. Per naktį pasiekė Berlyno Moabitą.

O ten Hugui buvo pranešta, kad išvykti galės ne anksčiau kaip 18 valandą.

Taigi šešias valandas apleistoje stotyje smaksai, o Berlynas vos už kelių žingsnių! Kaip galėčiau sulaikyti čia tą pulką vyrų, kuris pakeliui išaugo iki 800 žmonių (...) Man svarstant, ką šioje nevaldomoje situacijoje daryti, atėjo du mano vyrai ir pasiprašė kelių valandų laisvalaikio. Vienas sakė, kad jo brolis kaip kare nukentėjęs turėtų perimti cigarų krautuvę, tad su draugu norįs jį aplankyti. Ką turėjau daryti? Išrašiau jiems pažymas ir pasakiau, kad viršiju savo įgaliojimus, bet kliaujuos jų garbės žodžiu, kad lygiai 17 valandą jie čia prisistatysią. Grįžo visi.

Visi. Tik vienas feldfebelis ir dar vienas vyras nepasirodė. Buvau visiems jiems sakęs: kiaulę man pakišit, jei duoto žodžio netesėsit.

Net ir tie pasilikėliai vėliau prisivijo grupę greitaisiais traukiniais.

18 valandą traukinys pajudėjo, su palengvėjimu atsidusau. Važiuojant nesklandumų nestigo. Iš vieno vagono šauta į ramiai sau rupšnojančią stirną, iš kito šauta tunelyje – kulkos ir plytų skeveldros pažiro į gretimą skyrių. Nemažai vyrų šoko iš važiuojančio traukinio ir spruko. 

Pasibaisėtina kelionė. Tikslą pasiekiau pristatęs du trečdalius grupės. Garbės žodis galiojo toms kelioms valandoms Berlyne – kad iki galo nuvažiuos, jie neįsipareigojo.

Pasakojimo pabaigoje Hugas pabrėžia, kad kareiviai, tai jis sužinojo tik baigiantis karui, susitarė: jei Berlyne negaus kelių valandų laisvalaikio, tada ir spruks. „Sprukimu“ Hugas vadino dezertyravimą – už tai bausta mirtimi. Jis žvelgė kenčiančių žmonių akimis. Taigi ir tas jo minėtas trečdalis vyrų dezertyravo. Karo tarybos, 1918-ųjų lapkritį pradėjusios revoliuciją, privertusios atsistatydinti kaizerį ir pareikalavusios taikos derybų, pagrindą sudarė dezertyrai.

Hugui buvo likę du karo tarnybos Vakaruose mėnesiai. Jis priklausė specialiajam junginiui, saugojusiam Šiaurės Prancūzijos ir Belgijos kelius, geležinkelius ir tiltus. O tada karas pasibaigė. Paskiausiai buvau atleistas iš specialiojo junginio kuopos, gruodžio 18-ąją atvykau į gimtąjį Kionigsbergą. Taip baigiamas Hugo pasakojimas „Garbės žodžio laiduotas laisvalaikis“.

Iki tas tekstas dar nebuvo aptiktas tarp Hugo rankraščių šeima „Garbės žodžio laiduotą laisvalaikį“ kiek pagražindavo. Manoma, šis Hugo poelgis suteikė kūrybinių paskatų rašytojui Kilianui Kolliui, kitaip tariant, Walteriui Juliusui Bloemui, kuriant „Karo laikų istoriją“ („Geschichte aus dem Krieg“). Pagal „Garbės žodžio laiduotą laisvalaikį“ Kollis išties parašė apsakymą. 1938 metais jis buvo ekranizuotas – nors sakyčiau, deja! – taip tarstelėjo Hugas, pažiūrėjęs šį filmą kartu su namiškiais. Jo apsisprendimas tapti kariškiu, jo manymu, buvo pervertintas, tais karo negandų laikais ne jis vienas šitaip pasielgė. Kiek kitaip, nei vaizduojama, viskas buvo.