Valstybės dienos proga Valdovų rūmų muziejuje atidaryta R.Paknio fotografijų paroda „Laiko pėdsakai: sienos ir spalvos“ – didžiulio formato darbų instaliacija, sukurta šių rūmų salėms. Įspūdį sustipria subtiliai parinkti kompozitorės Onutės Narbutaitės oratorijos „Skiautinys mano miestui“ fragmentai.
Senuosius paveikslus primenančiose nuotraukose – Lietuvoje, Ukrainoje, Baltarusioje ir Lenkijoje užfiksuotos šventovės, pastatytos dar Abiejų Tautų Respublikos (ATR) laikais. 69 metų R.Paknio fotografijų objektas – krikščioniškų bažnyčių ir koplyčių paveldas, jų polichrominės puošybos pėdsakai.
Analogine kamera itin tiksliai užfiksuoti pastatai yra išsimėtę didžiulėje teritorijoje. Šiandien jos dalys priklauso Ukrainai, Baltarusijai ar Lietuvai, bet paveldas mena bendras kultūrines šaknis ir istorinius saitus. Įspūdingus vaizdus fotografas medžiojo daugiau nei dešimtmetį. Nuo 2006 iki 2021 metų jis kasmet vykdavo į ekspedicijas. Kartais vieną objektą tekdavo fotografuoti net 4 kelionių metu.
Iki Rusijos invazijos į Ukrainą jo nuotraukos galėjo paskatinti žiūrovus nuvykti tuos lobius apžiūrėti gyvai, bet karo metu tai tapo nebeįmanoma – dauguma šių istorijos ir meno paminklų šiandien sunkiai pasiekiami, o kai kurie net sunaikinti.
„Pasitelkęs fragmentuotą ir išdidintą specifinį architektūros elementą (spalvinį medžio ir mūro pastatų eksterjerų ir interjerų dekorą), fotografas prikelia masyvų istorijos klodą. Didelio formato atspaudai pagauna žvilgsnį ir suveda mus į akistatą su menkai pažinta, vaizduotę žadinančia praeitimi. Naujoji paroda panardina į fotografo sukurtų vaizdų pasaulį ir suteikia mums išnykusios epochos amato meistrystės, skonio ir estetikos pojūtį, kartu sukelia troškimą pažinti šį pasaulį giliau ir geriau“, – pristatydama parodą rašė jos kuratorė, meno istorikė Giedrė Jankevičiūtė.
– Žiūrint į jūsų darbus kartais atrodo, kad dar žingsnis – ir bus galima atsidurti toje bažnyčioje. Kodėl pasirinkote tokį didžiulį formatą? – paklausiau fotomenininko R.Paknio.
– Svarbus fotografijos įtaigumas. Ką galima pamatyti mažyčiame tokio istorijos paminklo paveikslėlyje?
O čia kai kurie vaizdai sudomino net Ukrainos muziejininkus. Pavyzdžiui, vienas kryžius, kurį nufotografavau Hodovicios Visų Šventųjų bažnyčioje, esančioje vos 14 kilometrų nuo Lvovo. Kitos bažnyčios, kuri jau 60 kilometrų nuo Lvovo, puošyboje galima įžvelgti Abiejų Tautų Respublikos herbus – Vytį ir Erelį.
Kai ką ir pats pastebiu tik apžiūrėjęs didelį atspaudą. Pavyzdžiui, tik Grūšlaukės kapų koplyčios, kuri ten perkelta 1830 metais, nuotraukoje pamačiau jos meistro inicialus ir pastatymo datą – „R.P. 1742“.
Vienas muziejininkas mane įkalbinėjo jo muziejui atspausti nuotraukų – mažesnių, be rėmų, kad būtų patogu laikyti stalčiuose. Bet tuomet visos mano pastangos nueitų šuniui ant uodegos. Juk tik toks formatas ir paskatino mane rengti parodas. Ilgą laiką tai man buvo visai neįdomu, nors kolegos ir kalbindavo. Bet 60 metų sukaktis privertė susimąstyti, kad reikėtų kažkokios darbų apžvalgos.
2015 metų pavasarį su fotografu Kęstučiu Stoškumi nuvykome į amerikiečių fotografo Roberto Polidori parodą Berlyno galerijoje „Camera Work“. Tokio paties formato Prancūzijos Versalio rūmų vaizdai – tvarkymo akimirkos, griuvėsiai.
– Tai paskatino svarstyti apie didžiulius darbus?
– Ne, aš jau buvau numatęs, kad mano fotografijos turėtų būti tokios, bet norėjau pasitikrinti. Todėl nuvažiavau su profesionalu. Berlyne praleidome pusantros dienos. K.Stoškui ta paroda taip patiko, kad jis ėjo į ją du kartus. Ir paklausė manęs, ar sugebėčiau taip padaryti. Kodėl gi ne? Taip atsirado pirmoji paroda, kuri buvo eksponuota Nacionaliniame muziejuje.
Įdomu, kad R.Polidori jaunystėje Niujorke buvo Jono Meko asistentas. Dabar asistento kūriniai kainuoja dešimtis kartų daugiau nei paties J.Meko.
– Ekspozicija įspūdinga. Lietuvoje fotografų darbai vis dar gana retai eksponuojami su tokiu specifiniu apšvietimu. Ar jums tai buvo svarbu?
– Žinoma. Tai tikrai puiki ekspozicija. Kaip pasaulinio lygio fotografijos muziejuje.
– Tai jau antroji jūsų paroda Valdovų rūmuose. Ar žiūrovai ras naujoje ekspozicijoje jau pamėgtų darbų?
– Iš anos parodos yra tik 8 fotografijos. Pirmoji paroda buvo gausiai lankoma. Sulaukiau įvairiausių atsiliepimų ir net keistų skambučių. Pavyzdžiui, vieną kartą atsiliepęs išgirdau, kad vokiečių būrys susidomėjo paroda ir norėtų pabendrauti. O aš tuo metu Šiaurėje žvejojau.
Nors man visuomet įdomiau ne tai, ką pasako į akis, o tai, ką pats nugirstu. Tos parodos metu ateidavau čia pasivaikščioti tamsoje. Supratau, kad žmonėms patinka. Kai kurie ne visų rūmų, o tik jos ateidavo pasižiūrėti.
– Sakėte, kad naujoji paroda – trilypė. Ką tai reiškia?
– Turėjau omenyje, kad Valdovų rūmams aktualus istorinis šios parodos sluoksnis – sąsajos su Abiejų Tautų Respublika. Parodos kuratorei Giedrei Jankevičiūtei labiausiai rūpėjo polichromija, o man – fotografija kaip meno kūrinys, kuriame įamžinti ir senųjų meistrų darbai. Fotografuodamas pajutau, kad už manęs šimtai žmonių stovi. Juk visa tai, ką matome, jie padarė.
Naudoju savo darbuose senosios valstybės architektūrinį paveldą, nes jis mane stipriai veikia. Man artima Diuseldorfo fotografijos mokyklos nuostata, kad dokumentas, dokumentinė fotografija gali tapti kūriniu.
– Dažnai kalbama apie tai, kad fotografija sustabdo laiką. Jums įdomu sustabdyti ne tik šios dienos, bet ir istorijos laiką?
– Prie kiekvienos fotografijos būtinai turi būti nurodyta data ir vieta. Net jei tai nebus koks nors įspūdingas kūrinys, tai vis tiek dokumentas. Laiką neišvengiamai sustabdo kiekviena fotografija.
Aš tuos istorinius dalykus pamačiau savaip. Spalvota fotografija kai ką išryškina, o kai ką užmaskuoja. Pavyzdžiui, sienos apačioje pridergta balandžių, bet fotografijoje tai visai gražu.
– Jūsų kelionės po buvusią mūsų valstybės teritoriją – taip pat kelionės laiku?
– Man tos kelionės į Baltarusiją, o ypač į Vakarų Ukrainą, buvo pačios egzotiškiausios. Daug įdomesnės nei į tolimas šalis. Iš 2016 metų persikeldavau į maždaug 1993 metus. Su visokiais moskvičiukais, žiguliukais. Ir kainos keturis, penkis kartus mažesnės nei pas mus.
Dar labai įdomu buvo tai, kad visus tuos pastatus reikėdavo surasti. Ir tai nebuvo paprasta net ir „Google“ žemėlapių laikais. Nedaug kas iš tų laikų išlikę.
– Kas atrinko kadrus parodai, juk jų per keliones sukaupėte daugybę?
– Atrinkinėjome kartu su Giedre, nors jos nuomonė, žinoma, dominavo. Tiesa, tų kadrų nėra tiek daug, kaip būtų galima pamanyti. Tokios fotografijos brangios, todėl tenka gerokai pasižvalgyti, pagalvoti ir tik tuomet fotografuoti.
– Naudojate ne skaitmeninę kamerą?
– Fotografuoju plokšteline kamera, kurioje visas vaizdas matomas aukštyn kojomis. Visų detalių taip dirbdamas ir nepamatysi.
Apie 2000 metus pamėgau tokią techniką. Tai profesionali, architektūrai fotografuoti tinkanti kamera. Pats fotografavimas nėra toks paprastas, bet gauni tikrai kokybišką vaizdą.
Dažnai architektūra fotografuojama reportažine kamera, bet man reikia, kad linijos būtų tiesios, tinkama perspektyva. Visur naudoju natūralų apšvietimą. Teko apšviesti tik Tytuvėnų zakristijos duris, nes ten taip tamsu, kad nieko nematyti.
– Kompiuteriu nieko nebetaisote?
– Esu keliose fotografijose ištrynęs elektros laidus, kurie gadino fasado vaizdą. Arba kokį „Coca-Cola“ butelį interjere. Jis ryškus – labai blaškė dėmesį. Bet jei matyti koks skaidraus stiklo butelis, pavyzdžiui, degtinės, palieku.
– Vienas intriguojančių parodos aspektų – ekspozicijos suskirstymas į medį ir mūrą. Kodėl tai svarbu?
– Mūrą mes suvokiame kaip tvirtą ir ilgalaikį dalyką, o medis atrodo kaip laiko poveikiui daug mažiau atspari medžiaga. Bet čia matome, kaip viskas apvirto aukštyn kojomis.
Mūras vyrauja Ukrainoje, vienoje nuotraukoje iš Baltarusijos ir poroje iš Lietuvos. O medis – tik Lietuvoje. Taip ir parodoje – ji prasideda nuo mūro, o baigiasi medžiu. Tik vienoje nedidelėje salėje yra ir to, ir to.
Beje, ten vieni įdomiausių darbų. O pabaigoje – šviesesnė gaida: sutvarkyti istoriniai interjerai.
– Nors vaizdai įspūdingi, tačiau dauguma bažnyčių – apleistos, apgriuvusios.
– Baltarusijoje sovietų valdžia atsirado beveik iš karto po Spalio revoliucijos Rusijoje, todėl nenuostabu, kad senųjų šventovių interjerų ten beveik neliko.
Vienintelis kadras iš Baltarusijos – tai Lyskava, netoli garsiųjų Ružanų. Didžiosios dalies nufotografuotos freskos jau nėra, jos nebuvo ir 2019 metais. Matyti, kad būta įspūdingų dalykų.
Šventovių naikinimas prasidėjo nuo revoliucijos. Vakarų Ukraina tarpukariu priklausė Lenkijai, tad bažnyčių griūtis prasidėjo tik po Antrojo pasaulinio karo. Tad kai kur stogai jau įgriuvę, kitur dar laikosi.
– Ukrainoje intensyviai fotografavote trejus metus?
– Taip. Ir stebėjau tą griūtį. Paskutiniais metais beveik visur teko saugotis krintančių plytų. Pamatai, kad kažkur visa arka įgriuvo. Fotografas ten tikrai būtų į blyną suplotas. Bet užtektų ir vienos plytos – joks šalmas neapsaugotų. Juk bažnyčių aukštis – 20 ar 25 metrai. Nuotraukose puikiai matyti, kur tos plytos tiesiog kabo.
Restauruota nedaug to meto bažnyčių. Ir dažniausiai Lenkijai parėmus.
– O Lietuvoje?
– Pas mus tomis medinėmis bažnytėlėmis rūpinosi bendruomenės.
Jos jas išlaikė, viskas tiesiog tviska iki šiol. Kai pasižvalgai po Žemaitiją – unikalus paveldas, didžiulis mūsų turtas, kurio ir patys dažnai deramai nevertiname. Pavyzdžiui, retai lankoma įspūdinga Beržoro bažnytėlė kapinėse.
– Vis dėlto ir tos laiko paliktos žymės gražios. Restauruoti pastatai išlieka ilgam, bet kartu ir praranda dalelę savasties?
– Geriausia, kai po restauravimo matyti laiko žymės, bet pastatas nebenyksta, sutvarkytas. Nereikia apleisti, bet ir nereikia visur daryti euroremonto. Juk po jo pastatai netenka auros. Pavyzdžiui, prieš dešimtį su trupučiu metų nueidavau į Vilniaus Bernardinų bažnyčią pamedituoti, kai ten nevykdavo pamaldos. Dabar jau viskas sutvarkyta, bet kažkas ne taip.
Man patinka Škotijos pilys, kurios iš esmės neatnaujinamos, bet visą laiką turi stogą, saugomos.
