Mariose žvejai kurėnais plaukiojo nuo seniausių laikų. Dvistiebėmis burinėmis valtimis kuršininkai naudojosi traukdami tinklus, gabendami gyvulius, šieną, plukdė į turgavietes savo laimikius. Sovietmečiu kurėnai išnyko – juos primindavo tik fotografijos ir vaizdai senuose atvirukuose.
Burvaltės – krašto puošmena
Manoma, kad kurėnai pamaryje atsirado dar iki kryžiuočių invazijos į baltų žemes. Žvejai ąžuolinėmis burvaltėmis raižydavo ne tik Kuršių marias, bet ir atvirą Baltijos jūrą. Apie kurėnus užsimenama senose Vokiečių Ordino kronikose – tokiais laivais keldavosi ir ginkluoti kariai.
Iki Antrojo pasalinio karo Kuršių mariose plaukiojo šimtai didelių ir mažesnių kurėnų. Vien tik Nidos žvejų kaime buvo apie šešiasdešimt tokių burvalčių. Jų stiebuose šeimininkų iškeltos ornamentais išraižytos medinės vėtrungės tarnavo kaip puošmena ir kaip skiriamieji ženklai.
Ilgainiui kurėnai virto neatsiejama Kuršmarių kraštovaizdžio dalimi. Pritaikytos plaukioti sekliais vandenimis žvejų burvaltės traukdavo Juodkrantės kurorte vasarojusius poilsiautojus, drobėse juos įamžino ne vienas Nidoje tarpukariu susitelkusios Rytprūsių menininkų kolonijos atstovas.
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Kuršių nerija ištuštėjo – kai sovietinė armiją įžengė į Klaipėdos kraštą, naciai neringiškius evakavo į Vokietijos gilumą. Kai kurie sugrįžo, bet nusivylę gyvenimu vėliau pasinaudojo teise repatriuoti į Vakarus. Išnyko ir kurėnai – juos pakeitė motoriniai laivai.
Neringos atgimimo simbolis
Šviesaus atminimo Neringos garbės piliečio, talentingo menininko Eduardo Jonušo pastangomis pastatytas kurėnas “Kuršis“ – pirmoji pagal istorinius brėžinius, gautus iš Brėmerhafeno (Vokietija) muziejaus, po visų karo audrų ir kitų peripetijų autentiškai atkurta burvaltė.
„Jonušas sakydavo: miegu ir sapnuoju kurėną, atrodo, jog kažkas iš pasąmonės man kužda, ką turiu daryti. Tokių laivų statybos patirties nebuvo – tik brėžiniai ir skurdžios istorinės žinios“, – nelengvą kurėno atkūrimo procesą prisimena meistro žmona muziejininkė Vitalija Teresa Jonušienė.
Vienas pagrindinių E. Jonušo pagalbininkų klaipėdietis laivų statybos inžinierius Henrikas Mališauskas pasakojo, kad teko pasikliauti intuicija, logiškai išprotautais sprendimais: „Tikėjome, kad einame teisingu keliu, ateityje viskas pasiteisins. Kurėną padėjo statyti E. Jonušo sūnus Jovas“.
Statyba truko trejus metus – dvi vasaras E.Jonušas savo sodyboje su talkininkais sukinėjosi prie kurėno. Įgudę meistrai tokį laivą anksčiau suręsdavo per 45 dienas. Burvaltė „Kuršis“, pagal senųjų žvejų tradicijas iškilmingai nuleista į marias, tapo Neringos atgimimo simboliu.
Kurėnai sugrįžta į marias
E.Jonušas išmoko valdyti ne itin paslangų kurėną, kuris žvejams tarnaudavo ir kaip būstas ant vandens. Burvalčių dugne net jie ugniakurus įsirengdavo. „Kuršio“ šeimininkui pasitraukus į Anapilį, kurėnu rūpinasi kitas kapitonas, šiporiumi vadinamas neringiškis Aurelijus Armonavičius.
Dar vienas medinių laivų atkūrimo entuziastas – klaipėdietis istorikas Romaldas Adomavičius. Įkvėptas E.Jonušo sėkmės jis su bendraminčiais prieš kelis dešimtmečius Kopgalyje pastatė dar didesnę burvaltę, inicijavo sparnus įgavusi etnokultūros projektą „Kurėno sugrįžimas“.
Kuršių mariomis dabar plaukioja Lietuvos jūrų muziejaus (Klaipėda), Šturmų gyvenvietės (Šilutės r.), Neringos kurėnai. Prieš kelerius metus dar vieną tokį laivą pastatė Klaipėdos rajone įsikūrusios baldų pramonės koncerno SBA įmonės „Germanika“ darbuotojai. Kuršių marių panoramą puošia mažesnės, pagal autentiškus brėžinius atkurtos burvaltės.
Koncerno IKEA partnerės "Germanikos" baldininkai kurėną statė neraginami, pasilikę cechuose po savo tiesioginio darbo valandų. Jiems vadovavo garsus laivadirbys iš Rusės, "Nacionalinės ekspecijos" reisų dalyvis Simas Knapkis. Socialinei akcijai pritaręs SBA prezidentas Arūnas Martinkevičius entuziastingai kėlė kurėno bures, kai jis pirmą išplaukė į marias.
Kurėnų statybos sąjūdžio pradininko R.Adomavičiaus pastangos atkreipti dėmesį į medinį pamario paveldą, sutelkti jų šeimininkus, propaguoti laivadirbystę nenuėjo vėjais – praėjusį savaitgalį Kuršių nerijoje vėl šurmuliavo burvalčių regatos „Burpilis“ dalyviai. Vienas šių patrauklių varžybų etapas pavadintas tautodailininko E.Jonušo vardu.
Žada remti laivadirbystę
Atgimstančios laivybos tradicijos džiugina Neringos savivaldybės merą Darių Jasaitį: „Esame dėkingi E.Jonušui, kitų kurėnų savininkams, jų kapitonams už pusiasalio gyventojams ir svečiams suteiktą galimybę vasarą Kuršių mariose grožėtis ne tik pramoginiais laiveliais, bet ir kurėnais“.
D.Jasaitis mano, jog jau atėjo laikas nuleisti į vandenį dar vieną kurėną – laukiama laivybos tradicijų ir simbolių prasmę suvokiančių žmonių siūlymų ir iniciatyvų. Pirmiausiai tokių, kurie mediniais laivais ne tik plukdo turistus, bet tinkamai juos prižiūri, rūpinasi visais metų laikais.
Jeigu tokių entuziastų atsirastų, kurorto savivaldybė nesėdėtų sudėjusi rankų – galbūt surengtų platesnę bendruomenės ir mažųjų laivų savininkų diskusiją, pagalvotų apie naujo kurėno statybos finansavimo programą, ieškotų investicijų.
„Tai galėtų būti naujo medinio Neringos laivyno pradžia. Kuršių marios be kurėnų ir vėtrungių – kaip žmogus be sielos“, – ne žodžiais, o konkrečiais darbais remti laivadirbius žada D.Jasaitis.
