Tarptautinės Europos atminties ir sąžinės platformos atstovės, istorikės, humanitarinių mokslų daktarės Monikos Rodžers (Monika Rogers) kalba, pasakyta LR Seime vykusiame minėjime, skirtame Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti.
„Gerbiamieji!
Šios dienos minėjimo data siejama su konkrečiais tragiškais istoriniais įvykiais, nutikusiais 1941-ųjų vasarą. Bet mus ji verčia susimąstyti ir apie daug platesnį kontekstą – visų diktatūrų aukų atminimo ir teisingumo joms poreikį.
Itin skaudu, kad nei trėmimai, nei kiti nusikaltimai žmoniškumui vis dar nėra tik istorijos objektas. Mūsų visų užuojauta šiandien – kenčiančios bei narsiai kovojančios Ukrainos žmonėms. Ir mūsų tėvų, senelių bei prosenelių patyrimai, ir šviežiai kraujuojančios Ukrainos žaizdos mus moko žvelgti ne iš budelio ar abejingojo, bet iš aukos perspektyvos.
Šios patirtys koreliuoja su mokslinėse teisės ir kriminologijos disciplinose jau keletą dešimtmečių vykstančiais procesais. Čia nusikaltimo auka įgauna vis daugiau svorio bei pripažinimo. Imame dar geriau suprasti, kad drauge su nekaltumo prezumpcija įtariamajam, būtina užtikrinti ir aukos teises.
O kas, jei aukų teisės buvo ignoruojamos dešimtmečiais? Ne vien tik ignoruojamos. Komunistinės santvarkos kūrėjų ir įgyvendintojų aukos, taip pat ir mūsų, lietuvių, tremtiniai bei politiniai kaliniai, net ir grįžę iš sibirų ir gulagų, buvo toliau traumuojami sovietinėje visuomenėje.
Naujausi istoriniai tyrimai rodo, kaip nepagarbiai sovietinis režimas Lietuvoje elgėsi ir su Holokausto aukų atmintimi, žydų tautos paveldu. Nors kai kurie šios Didžiosios Tragedijos elementai sovietmečiu buvo pasitelkti propagandiniams tikslams – Vilniaus Didžiosios sinagogos likimas iliustruoja tikruosius sovietinių okupantų nusistatymus.
Ir čia, deja, nieko nuostabaus. Lietuvai atsidūrus „kruvinosiose žemėse“ tarp Hitlerio ir Stalino, masinis naikinimas tų, kurie pateko į dirbtinai sukonstruotas „priešų“ kategorijas, tapo skaudžia neįsivaizduojama tikrove. Net ir atminimą apie juos ir jas siekta nutrinti nuo žemės paviršiaus. Taip pat siekta nutrinti visą represijų atminimą. Daug istorinių faktų šiandien net nėra atsimenama – tai, ką kentėjo lietuviai, ukrainiečiai, kitos tautos, tiek faktą, kad, tarkim, tarp 1941 m. buvo ir žydų tremtinių, kurie kentėjo nuo sovietinių represijų, taip pat kaip ir nuo nacistinių.
Labai liūdna, kad buvo Lietuvos gyventojų, okupacijų metais nusprendusių atsižadėti savo žmogiškumo ir kolaboruoti su Tamsa.
Ne veltui drauge su Sąjūdžiu, su Lietuvos Nepriklausomybės viltimi intensyvėjo ir totalitarizmo, nacistinio ir komunistinio režimų nusikaltimų aukų siekiai atkurti prarastą, pažeistą, sutryptą teisingumą.
Nors pastangų tikrai būta, mums ne visuomet sklandžiai sekėsi teisti represijų vykdytojus ir planuotojus, nacistinių ir komunistinių nusikaltimų įgyvendintojus. Jei vietoje pavykdavo, būdavo pralaimėjimų tarptautiniuose teismuose. Tačiau reikėtų prisiminti ir sėkmės istorijas, pavyzdžiui, bylą „Drėlingas prieš Lietuvą“. Joje Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažino, kad represijos prieš Lietuvos ginkluotosios antisovietinės rezistencijos atstovus kvalifikuotinos kaip genocidas.
Europos platesniame kontekste „sėkmės istorijomis“ galima laikyti, pavyzdžiui, 2009 m. Europos Parlamento rezoliuciją dėl Europos sąžinės ir totalitarizmo, kitus dokumentus. Taip pat Europos Parlamento vadovybė nusprendė kasmet birželio viduryje minėti Europos atminties dieną. Jos metu pagerbiamos sovietų režimo aukos, skaitomos ištremtųjų pavardės.
Vis dėlto, reikia pripažinti, kad demokratinė Europa labai vėluoja teisingumo aukoms įgyvendinimo darbe. Ne visi budeliai dėl garbaus amžiaus sulaukė teisingumo.
Kai kuriose Europos šalyse komunizmo, nacizmo aukų atminimas įsimbolinama memorialais, įvairiais pagerbimo renginiais, kitomis formomis. Tačiau kartais Lietuvoje, ir dar dažniau – kitur Europoje, pasitaiko atvejų, kai aukų atminimas, teisė į teisingumą yra neigiamos. Vakarų Europoje iniciatyvos įvertinti sovietų nusikaltimus neretai vis dar laikomos kontroversiškomis. Ne visur trėmimai laikomi faktu, ne visi muziejai juos vaizduoja. O štai Berlyne, Treptovo parke, tebestovi sovietų kariams dedikuotas didžiulis memorialas su Stalino citatomis.
Svarbu akcentuoti, kad aukas skaudina jas kankinusių režimų simbolių buvimas viešojoje erdvėje. Ir būtent dėl to Lietuvoje priimtas komunizmo ir nacizmo simbolių draudimas. Ir kai kas, aš pamenu, diskutavo, laikė jį galbūt pertekliniu, nereikalingu, pažeidžiančiu informacinę laisvę. Tačiau iš aukų perspektyvos jis reiškė bent jau dalinį teisingumo įgyvendinimą. Juk, pavyzdžiui, net ir nuasmeninta sovietų kareivio statula prievartautai moteriai, jos dukrai ar anūkei greičiausiai simbolizuos moterų kankintoją ar jų pačių kankintoją.
Totalitarizmo aukoms vis dar neaišku, kodėl dažnai kyla pasipriešinimas, siekiant įamžinti jų kentėjimus. Pavyzdžiui, kodėl taip sunkiai skinasi kelią iniciatyva Briuselyje pastatyti paminklą visų totalitarizmų aukoms.
Taigi, ne visuomet teisingumo atkūrimas vyksta sklandžiai. 2013–2014 m. atliktas platus europinis tyrimas ir jo metu nustatyta, kad daugelyje šalių komunizmo aukos vis dar jaučia, kad jų teisės nebuvo užtikrintos, įgyvendintos.
Ką teisingumo nebuvimas reiškia aukoms? Tyrimai rodo, kad visų pirma tai yra žalinga jų gerovei. Visų pirma, psichologinei gerovei: negydoma trauma dėl šio teisingumo nebuvimo. Kolektyvinė trauminė patirtis yra perduodama ateities kartoms. Trauma lemia nepasitikėjimą dabarties realybe, dabarties status quo – teisėje, politikoje, geopolitikoje ir kitose srityse.
Žinoma, drauge su trauma įgyjamas ir atsparumas. Jūsų, šią dieną minintieji Tremtiniai ir Politiniai kaliniai, nepalūžimas tuomet sibiruose ir gulaguose mus įkvepia naujų mūsų Tėvynei, mūsų Valstybei kylančių grėsmių akivaizdoje nepasiduoti ir semtis tos vilties, tos gyvybės.
Kartais savo darbe tenka girdėti argumentą, kad praėjo jau daug metų, ar yra prasmė reikalauti to teisingumo. Juk daugelio aukų ir budelių nebėra, jie yra anapus. Vis dėlto, mano nuomone, teisingumo klausimas jokiu būdu neturėtų turėti senaties.
Dėkoju už dėmesį.“
