Tada, prieš šimtą metų, Lietuva diplomatines problemas bandė spręsti jėga. Klaipėdoje 1923 metų sausį tai pavyko. Kitoje vietoje – Lietuvos ir Lenkijos kariuomenes skiriančioje neutraliojoje zonoje – iš dalies.
Kai Lietuvos ir Lenkijos kariuomenės paskelbė paliaubas ir didžiosios kautynės liovėsi, išilgai buvusio fronto suformuota apie 6 km pločio Neutralioji zona. Į ją pateko ir Širvintų miestelis, kuriame abi pusės turėjo interesų.
Prižiūrėti, kad buvusios priešininkės nekariautų, fronto linijoje (šiame rajone – Šešuolėlių dvare) įsikūrė Sąjungininkų misija, kuri dieną važinėjo po zoną. Bet naktimis jau vyko nekontroliuojamas vadinamasis slaptasis karas, kurį abi pusės skatino.
Lenkų pusėje kovojo „partizanai“, kurie buvo ne kas kita kaip civiliškai perrengti ulonai.
Lietuviai turėjo savo atsvarą – 4-ojo Mindaugo ir 1-ojo Gedimino pulkų atsiųstus taip pat perrengtus kareivius (iš pradžių 25, o paskui jų skaičius siekė apie 200).
Kareiviai buvo parinkti dažnai ne lietuviškos kilmės, iš jų atimti dokumentai, apie slaptą misiją drausta pasakoti.
Tai buvo karas, kuriame abi pusės neėmė belaisvių, – šaudė vietoje.
Ėmėsi ryžtingų akcijų
1922 metų pabaigoje 4-ojo pulko vadovybė vadovauti neutraliojoje zonoje veikusiai septintajai partizanų grupei atsiuntė vyresnįjį leitenantą K.Tarušką, jauną, bet kovose su bolševikais ir lenkais pasižymėjusį karininką, jau spėjusį pelnyti du Vyties kryžius. Jam duotas Žalčio slapyvardis. K.Taruška pakeitė partizanams vadovavusį Petrą Inicką.
Jaunas vadas ėmėsi ryžtingų akcijų: 1923 metų naktį iš sausio 4-osios į 5-ąją užpuolė lenkų ulonus ir jų štabą Avižonių kaime, sausio 12–13 dienomis atrėmė lenkų mėginimą užimti Širvintas.
Tos pergalės pakėlė gyventojų dvasią (partizanams daug padėjo viršaitis Povilas Žukauskas, mūsų žvalgybą rėmusi žydų prekiautoja Liba Mednikienė, daug vietinių lietuvių).
Vadas krito po šūvio
1923 m. gegužės 6-ąją vietos vaistininkas pakvietė lietuvių partizanų vadus („batkas“) pietų. Dalyvavo Dulkė (būsimasis II žvalgybos skyriaus viršininkas ir 1941 metų Josifo Stalino auka pulkininkas Kostas Dulksnys), Žiburkas (žydų kilmės karininkas, legendinis Vilniaus geto viršininkas, 1943-iaisiais paties gestapo viršininko nušautas Jokūbas Gensas), Žaltys (K.Taruška), Švilpa (Vyties kryžiaus kavalierius leitenantas Alfonsas Antanaitis).
Bet pietų metu įvyko tragedija – tiesiog prie stalo po šūvio krito K.Taruška. Daug kas buvo įsitikinę, kad karininką pro langą nušovė lenkų partizanai.
Ši versija buvo grindžiama tuo, kad prieš tai panašiai žuvo Širvintų apylinkėse veikusių lenkų partizanų vadas Virbalis-Sartonas. Taigi lenkai esą galėję atkeršyti nušaudami lietuvių partizanų vadą.
Auka buvo prasminga
Bet oficialaus tyrimo išvada buvo kitokia. Lietuvos vadovybė pasirinko labiau priimtiną savižudybės versiją, nes antraip būtų tekę pripažinti pavojingą faktą – kad mūsų karininkai dalyvavo neteisėtame kare neutraliojoje zonoje ir tuo laužė Kauno valdžios tarptautinius įsipareigojimus.
K.Taruška tapo paskutiniu Nepriklausomybės kare (po Klaipėdos ir Varviškės puolimų) žuvusiu Lietuvos karininku.
Tačiau ši auka buvo prasminga: kai 1923 metais buvo likviduojama neutralioji zona, Širvintas tarptautiniai arbitrai paliko Lietuvai.
