1944 m. prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, į miškus kautis su raudonaisiais okupantais ir jų vietiniais pakalikais išėjo dešimtys tūkstančių patriotiškai nusiteikusių Lietuvos gyventojų – vyrų ir moterų. Šie narsūs pogrindžio kariai, dar vadinami miško broliais arba partizanais, net beviltiškomis sąlygomis kovojo kupini idealizmo, pasiaukojimo ir šviesiausių vilčių dėl Tėvynės ateities.
Kai prieš 82 metus prasidėjo pirmoji Lietuvos okupacija, mūsų šalį užplūdo raudonųjų bolševikų laukinės ordos. Tačiau, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, lietuvių tauta sukilo prieš okupantus ir paneigė melą apie savanorišką įstojimą į Stalino valdomą „rojų“.
Po ketverių metų okupantai vėl sugrįžo – prasidėjo ilgametis karas su „išvaduotojais“, trukęs daugiau nei dešimtmetį. Tai pasaulyje analogų neturintis pavyzdys, kai maža tauta su ginklu rankose kovojo su galingos valstybės, laimėjusios Antrąjį pasaulinį karą, milžiniška karo mašina.
1944 m. antrojoje pusėje Lietuvą vėl užplūdus sovietų ordoms, prasidėjo neregėtas teroras. Jauni vyrai buvo prievarta mobilizuojami ir siunčiami į Raudonąją armiją. Okupantai terorizavo ir žudė vietos gyventojus, degino ištisus kaimus.
Lietuviai, atsakydami į okupantų siautėjimą, ėmė masiškai trauktis į miškus. Tačiau tai nebuvo chaotiškas veiksmas. Tam buvo ruoštasi jau vokiečių okupacijos metais. „Karo po karo“ iniciatorius, organizatorius ir strategas buvo Lietuvos laisvės armijos (LLA) įkūrėjas Kazys Veverskis-Senis. Ši Lietuvos pogrindinė (miškų) kariuomenė buvo pagrindinė „karo po karo“ organizatorė ir įkvėpėja, o jos kariai – paprasti vaikinai ir merginos, dažniausiai iš Lietuvos kaimo.
Šioje knygoje pateikiama tik dalis tų, kurie gynė Tėvynę, rizikuodami savo ir šeimos gyvybe, aktyviai padėjo kovojusiems su okupantais: Antanas Juzakėnas-Liūtas, Vaclovas Voveris-Žaibas, Nina Nausėdaitė-Rasa, Albina Bunevičiūtė-Aušrelė ir daug kitų.
Povilas Gaidelis taip pat yra išleidęs knygas „100 širdžių – ant Tėvynės laisvės kovų aukuro“ ir „Lietuvos kovos dėl laisvės. 1941–1953 m.“.
Pateikiame „Lietuvos laisvės kovų pogrindinio fronto karių“ ištrauką.
* * *
Laisvės kovų istorijoje aukso raidėmis įrašytas ne vienas Lietuvos merginų ir moterų vardas. Jos petys į petį su kovotojais vyrais pasiryžo imtis sunkios laisvės kovų naštos, nebijodamos rizikuoti savo laisve ir gyvybe. Jos buvo pagrindinės kovotojų ryšininkės, padėjėjos, gydytojos ir sanitarės, jų maitintojos ir skalbėjos, slėpėjos ir guodėjos.
Reikalui esant jos stodavo į kovą greta vyrų. Tai darė gerai žinodamos, kad anksčiau ar vėliau bus išduotos, okupantų išaiškintos, suimtos ir žiauriai kankinamos. Tačiau jų Tėvynės meilės jausmas buvo stipresnis už mirties baimę. Drąsioji Dzūkijos dukra Albina Bunevičiūtė gimė 1929 m. Alytaus aps. Bučiūnų k. ūkininko Vinco Bunevičiaus šeimoje. Dar mokydamasi Prienų gimnazijoje ji pagelbėdavo partizanams. Vėliau, studijuodama Kauno mokytojų seminarijoje, tapo Dainavos partizanų apygardos ryšininke ir gavo slapyvardį Gražuolė.
1949 m. pavasarį kuopos štabe, kuriam vadovavo Jonas Šiugždinis-Anupras, buvo nutarta likviduoti Prienų valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją Praną Kazlauską – komunistinių kovų Ispanijoje dalyvį, aršų okupantų kolaborantą, daug pasidarbavusį žudant ir tremiant į Sibirą nekaltus lietuvius. Užduotį atlikti buvo pavesta 1-ojo būrio vadui Jonui Valatkai-Kardui (1926–1949), į kurio veikimo teritoriją įėjo Prienų miestas. Operacija buvo numatyta sekmadienį, kai mieste būna daugiau žmonių. Tada lengviau atsitraukti neatkreipiant į save dėmesio. Mieste partizanams pavojinga, ypač dienos metu. Dėl to buvo reikalinga „moteriška priedanga“.
A. Bunevičiūtė sutiko ne tik lydėti Kardą, bet ir dalyvauti operacijoje. 1949 m. birželio 26 d. 12 val. jie abu atvyko į Prienus. Po pamaldų bažnyčioje, vaidindami porelę įsimylėjėlių, vaikštinėjo po miestą. P. Kazlauską jie sutiko miesto sode. Kolaborantas ėjo su žmona. Prasilenkę su jais, Kardas ir Aušrelė netrukus grįžo atgal. Prisiartinęs prie išdaviko, Kardas kelis kartus šovė į Kazlauską. Šiam parkritus, jis paėmė Kazlausko pistoletą ir abu kovotojai laimingai pasitraukė iš miesto.
Paskui žmonės Prienuose dainavo: „Numirė Kazlauskas kaip ne visas svietas – vienoj rankoj kriukis, kitoj pištalietas.“ (P. Kazlauskas anksčiau buvo sužeistas į koją ir vaikščiojo pasiramsčiuodamas lazda – kriukiu.)
Albina, bijodama, kad per operaciją ją kas nors iš okupantų tarnų galėjo pamatyti ir atpažinti, liepos 7 d. pasitraukė iš legalaus gyvenimo ir įstojo į Tauro apygardos 51-osios kuopos 1-ąjį kovotojų būrį. Jai suteikė partizano laipsnį ir davė Aušrelės slapyvardį. Prasidėjo jos trumpas laisvės kovotojos kelias. Deja, vėlai rudenį mergina susirgo pleuritu ir buvo priversta pasitraukti iš kovotojų gretų, nes reikėjo gydytis.
Pasveikusi 1950 m. sausio 16 d. su kovos užduotimi ji atėjo į susitikimą Paverknių kaime, Jiezno valsčiuje. Iš užduoties Aušrelė negrįžo... Sodybą apsupo enkavėdistai ir stribai. Jie suėmė drąsiąją kovotoją. Enkavėdistai du mėnesius merginą žiauriai kankino. Galima įsivaizduoti, ką su ja išdarinėjo tie budeliai sadistai, tačiau kovotoja viską iškentėjo. Stiprios valios mergina nepalūžo ir savo draugų neišdavė. Visą kaltę ji prisiėmė sau.
1950 metų balandžio 18 d. teismo spektaklyje Prienuose ji kalbėjo:
„Į partizanus aš išėjau sąmoningai, kaip idėjinis tarybų valdžios priešas. Išėjau į mišką kovoti prieš tarybų valdžią ir rusų okupantus, už laisvą ir nepriklausomą Lietuvą be rusų komunistų, kad Lietuvą valdytų lietuviai, bet ne komunistai.
Aš niekada nieko nebijojau ir drąsiai ėjau į kovą su tarybine valdžia, nes aš jos nekenčiu... Įstojau iš įsitikinimo, kad reikia kovoti su sovietais... Taip, aš esu įsitikinęs tarybų valdžios priešas ir nekenčiu jos ir komunistų“.
Paskutinio žodžio ji atsisakė. Okupantų valdžia jauną merginą pripažino ypač pavojinga nusikaltėle ir nuteisė aukščiausia – mirties – bausme. Taip okupantai parodė savo bailumą ir silpnumą. Jie drebėjo prieš dvidešimtmetę lietuvaitę! 1950 m. spalio 4 d. Vilniuje ją sušaudė. Albinai tada buvo tik 20 metų. Jos užkasimo vieta nežinoma iki šiol.
Gal ji ilsisi ten, kur vėliau buvo užkastas A. Ramanausko-Vanago kūnas? Gal tie mokslininkai, kurie prieš keletą metų rado ir identifikavo A. Ramanausko kūną, ras iš šios jaunos mūsų Tėvynės didvyrės kūną ir bus galima ją palaidoti su derama pagarba? Gaila, tačiau Albinos Bunevičiūtės-Aušrelės atminimas iki šiol nepagerbtas ir neįamžintas. Iki šiol jai nepastatytas joks paminklėlis ar atminimo ženklas.
2008 m. A. Bunevičiūtė Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu buvo apdovanota Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi (po mirties).
A. Bunevičiūtė byloje yra išlikusi užrašų knygelė. Pateikiame dalį jos įrašų:
„1949.VII.7 Ši diena man ypač nuostabi, dvelkianti daugeliu prisiminimų ir vedanti į naują gyvenimą... Iki šiandien dar stovėjau gyvenimo kryžkelėje, o šiandien jau išeinu vienu sunkiu, tačiau garbingu keliu, vedančiu į laisvę. Tiesa, sunku yra palikti Kauną, kuriame yra praleisti trys mano jaunystės laimingi pavasariai. Prisimenu, kiek praslinko ten laimingų dienų... Be to, tai yra dar vienas skaudus išsiskyrimas, būtent su tėviške ir su savo gyvenimo nuskriausta šeima. Juk mane palydi sena, žila močiutė savo ašarotomis akimis ir brangi vienintelė mano sesutė. Ji verkia ir klausia: „Albinute, kada grįši namo? Aš tavęs labai lauksiu.“
Jos toks klausimas sujaudino mane. Į šį klausimą man atsakyti buvo sunku. Aš abejingai jai ištariau: „Grįšiu...“, – tačiau šiame mano žodyje skambėjo abejingumo tonas, ir nepajutau, kaip mano akių blakstienomis nuriedėjo ašaros, skaudžios, karčios ašaros... <...>
1949.VII.8 Paruošėme poilsiui vietą po keliom jaunutėm eglaitėm, patiesėme žalių eglių patalą, virš jų paklojome antklodes ir sugulėme pailsėti. Nors per naktį buvau išvargusi, tačiau užmigti negalėjau. Mane kankino viena ir ta pati mintis, kaip aš įaugsiu į tokį gyvenimą? Juk aš buvau tokia išlepinta, nepažįstanti, ką tai reiškia gyventi. Visas gyvenimas man atrodė toks gražus, jame tiek daug laimės žiedų. Man atrodė, kad kas sako, kad sunku gyventi, tas nemoka susitvarkyti aplinkos, užtat ir jaučiasi nelaimingas. Tačiau šiandien aš apie gyvenimą galiu atsiliepti kitaip. Man šiandien ausyse skamba sakinys: „Nepamilk per daug pasaulio, nes jame rasi tikrą nusivylimą.“
Juk tiek mano prisvajota! Visą laiką aš galvojau ką nors daugiau išmokti, sužinoti, ką nors daugiau pasiekti, tačiau viską nugalėjo likimas. Jis, lyg juoda užuolaida, nusileido ant mano skaidrių svajonių, ir ateities rūmai sugriuvo. Aš galvojau mokytis, pasiekti tikslą, o vėliau skiepyti jaunutėse sielose Tėvynės meilės entuziazmą ir gyvenimui reikalingas mokslo žinias, tačiau mano svajonės liko bevaisės. Iš gimnazistės, seminaristės aš tapau klajūne. Aš klajojau po tėviškės laukus, ieškodama laisvės.
Jaučiu, kad mano sieloje vyksta daug pasikeitimų. Iš lepūnėlės aš pereinu į užsigrūdinusią įvairiais gyvenimo sunkumais mergaitę. Juk neseniai aš galvodavau pati viena, kaip tie žmonės gali taip anksti keltis, taip nešvariai, kietai miegoti, o šiandien aš jau suprantu ir moku taip gyventi. <...> Šiandien nors ir patekau į sunkias gyvenimo sąlygas, tačiau nejaučiu sieloje jokio nuovargio. Visą nuovargį nugali Tėvynės meilė ir noras visą savo gyvenimą aukoti dėl Tėvynės išlaisvinimo. Geriau kentėti ir braidyti po sunkų, vargingą gyvenimą, nei kad nusilenkti raudonajam terorui, kuris, kaip tikras XX amžiaus budelis, privertė užmerkti akis laisvei ir laimingam gyvenimui. <...>
1949.VII.24 Šiandien sužinojau, kad manęs vežtis buvo atvažiavęs Virginijus. Kaip keista! Nejaugi Virginijus dar kartą norėjo bandyti perkalbėti mane? Ne, to negali būti, nes jis mane puikiai pažįsta ir žino mano būdą... Jeigu aš vieną kartą pasakiau taip, tai ne kitaip. Ko gi jis dar važinėja ir teiraujasi apie mane? Taip, jis be galo mane myli ir bijo, kad aš nepražūčiau, nori kaip nors mane grąžinti į Kauną, tačiau jo visos pastangos veltui, <...>.
1949.VII.12. Koks skaudus gyvenimas skirtas nugalėti jaunam žmogui!“
Sesutė išlydėdama klausė: „Kada grįši?“ Abi atsisveikino su ašaromis akyse. Amžiams... Albina buvo tvirtai pasiryžusi kovoti už Tėvynės laisvę, nes nekentė okupantų, kaip ji sakė, tarybų valdžios ir komunistų. Kritiškai save įvertinusi, iš lepūnėlės panelės ji nutarė tapti bebaime laisvės kovotoja. Mergina pasiryžo iškęsti sunkią laisvės kovotojų buitį ir nepriteklius. Savo jaunystę ji paaukojo kovai, todėl ryžtingai atmetė mylimojo pasiūlymą išvykti pas jį iš miško. Tokia buvo drąsi, viskam pasiryžusi kovoje dėl Tėvynės laisvės, jauna lietuvaitė.
