Panašu, kad leidėjų iš „Alma littera“ mintis išleisti knygą visuomenei apie lietuvių didikus pataikė tiesiai į dešimtuką – vos pasirodžiusi kultūros istoriko E. Gudo ir charizmatiškojo ekskursijų gido Donato Jokūbaičio knyga „Mėlynas kraujas“ sulaukė didžiulio susidomėjimo. Skaitytojus papirko gyvas pasakojimas, kurį užrašė žurnalistė Žilvinė Petrauskaitė, smagios istorinės detalės, unikalios, istoriniuose šaltiniuose rastos tuomečio gyvenimo smulkmenos, galybė senovinių iliustracijų.
Smalsu sužinoti, kuriam iš Radvilų savo laiškus Prancūzijos karalius Liudvikas XIII pradėdavo kreipiniu „pusbroli“? Kuris iš Chodkevičių laiške žmonai guodėsi: „Prisidariau gėdos valdovo puotoje. Išgėręs trenkiau taurę sau į galvą“? Kuris Lietuvos ir Lenkijos valdovas suėdė Pacų giminę, o kuris iš Sapiegų giminės freskoje „Šv. Kazimiero karsto atidengimas“ Vilniaus katedroje vaizduojamas dar negimęs? Ir kodėl tarpukario Lietuvai nereikėjo Tiškevičių ar kurių kitų aristokratų? „Penkios įtakingiausios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminės yra neatsiejama Europos elito epochos dalis“, – teigia kultūros istorikas E. Gudas.
– Eimantai, esate pasakojęs, kad Lietuvos didikų istorijomis pradėjote domėtis itin anksti. Galbūt išgirdote kraujo šauksmą? Gal jumyse taip pat esama mėlyno kraujo?
– Tarp savo tiesioginių protėvių bajorų nesu radęs, nors tarp giminaičių kilmingų asmenų esama. Per šonines šakas atsekiau savo giminystės laipsnį ir su Tiškevičiais, ir su Radvilomis, ir su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Gediminu, ir su Landsbergiais. Mano kraujas tikrai – mėlynas, tačiau jis ne paveldėtas, o nudažytas 2018 metais man suteiktos riterystės. Esu Sakartvelo erelio ir Jėzaus Kristaus tunikos ordino riteris.
Nors negimiau bajoru, visada jaučiau savo protėvių šauksmą, man visada buvo svarbu visos giminės šaknys, linijos ir giminaičiai. Tarp mano artimiausių giminaičių ir protėvių buvo ganėtinai daug įtakingų, pilietiškų, turtingų, daug pasiekusių žmonių. Stambių žemvaldžių, politikų, valstybės veikėjų, mokslininkų, politinių kalinių ir tremtinių, partizanų. Jų kraujo šauksmas taip pat visada skatino mane veikti valstybės ir visuomenės labui, nebūti prastesniam.
– Gana anksti supratote ir tai, kad norite būti istoriku, anksti pasirinkote ir LDK kryptį. Kai kurie žmonės savojo kelio ieško visą savo gyvenimą, ką jums reiškia toks ankstyvas suvokimas?
– Kad norėčiau būti istoriku, supratau būdamas kone dešimties metų, kai perskaičiau Adolfo Šapokos redaguotą „Lietuvos istoriją“. Būtent šioje knygoje mane užkabino LDK istorija, didikai. Ankstyvas savojo kelio suvokimas man reiškė tam tikrą dvasios ramybę, tikrumą ir daugybę malonių, prasmingų valandų. Išties, daug laiko skyriau ir skiriu istorinėms knygoms, nagrinėju ir apmąstau istorijos šaltinius, svajoju apie praėjusias epochas. Niekada nesijaučiau XX amžiaus pabaigos ar XXI amžiaus žmogumi, esu tarsi atklydęs iš kitos epochos. Na, kad ir kokių 1900 metų. Visada puikiai jaučiuosi bendraudamas su savo senelių ir prosenelių kartos žmonėmis, kalbėdamas su jais randu daugiausia bendrumų, jų neretai pristinga komunikuojant su bendraamžiais.
– Taip dažnai sau primename, kad esame valstiečių tauta, kad beveik galime tuo patikėti. Nors iš tiesų juk yra kitaip...
– Nesame tik valstiečių tauta, tikrai! Per amžius lietuvių tauta turėjo ir bajorus, didikus, savąją kraujo aukštuomenę. Didikai atsirado ankstyvosios LDK epochoje visų pirma iš Lietuvos didžiųjų kunigaikščių malonės. Mūsų valdovai kai kuriuos bajorus iš kitų išskirdavo suteikdami jiems aukštus urėdus – pareigybes, dovanodami žemės valdas, apdalydami dėmesiu ir pasitikėjimu. Taip atsirado tvirtas didikų sluoksnis, o jo susiformavimas labiausiai sietinas su Vytautu Didžiuoju, nes būtent šis valdovas labiausiai rūpinosi tokį socialinį sluoksnį sukurti.
– Kuo sekė Lietuvos didikai? Kas jiems darė įspūdį, ar jie turėjo savo herojų tarp kitų tautų didikų?
– Lietuvos didikai visų pirma sekė savo ir kitų šalių monarchais, antikos herojais, Jėzumi Kristumi, šventaisiais. Sunkiau pasakyti, ar turėjo konkrečių herojų tarp kitų tautų didikų, bet tikrai galima teigti, kad jie sekė Vakarų Europos šalių diduomene.
– Kai kurie didikai Lietuvoje savo įtaka prilygo šalies valdovams. Kaip jie išsikovojo tokias pozicijas – pinigais, gudrumu, manipuliacijomis?
– Prilygo tik iš dalies, tačiau įtakos valstybėje kai kurios giminės tikrai turėjo itin daug. Tokias pozicijas išsikovojo visų pirma nuopelnais valstybėje, per ankstesnių valdovų malonę. Žinoma, kad jiems netrūko pinigų, gudrumo ir manipuliacijų. Radvilų giminei itin padėjo ir giminės narių tarpusavio solidarumas, ekonominis raštingumas. Tačiau labiausiai išskirčiau monarchų malonės reikšmę. Valdovai patys kūrė galingas gimines, kad turėtų savo ramstį.
– Kurį iš LDK didikų pavadintumėte Lietuvos šviesuliu ir kurį – didžiausiu išdaviku?
– Tikras Lietuvos šviesulys buvo kunigaikštis Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis. Studijavęs Romoje, Paryžiuje ir Leipcige, jis mecenavo spaustuves, švietimo įstaigas ir katalikų bažnyčią, kūrė privačius miestus, daug keliavo, parašė knygą apie kelionę į Šventąją Žemę – savotišką tos epochos bestselerį. Įėjo į geografijos ir kartografijos disciplinų istoriją – likęs garsusis jo 1613 metų LDK žemėlapis. Itin apdairiai valdė savo didžiules žemes, išmanė teisę ir ekonomiką. Daug prisidėjo, kad Lietuvos elitas grįžtų prie katalikybės, – pats juk irgi augo kaip evangelikas reformatas. Evangelikas reformatas buvo ir kunigaikštis Jonušas Radvila (Antrasis ar Jaunesnysis), tačiau jį jau vadinčiau išdaviku. Nes kartu su artimu giminaičiu Boguslavu Radvila pamynė Lietuvos ir Lenkijos, katalikiškų šalių, unijos tradiciją. Mesdamiesi į liuteroniškos Švedijos pusę, išduodami savo valstybę, per švedų karaliaus malonę jie kartu tikėjosi Lietuvoje sukurti Radvilų valdomą pusiau suverenią kunigaikštystę.
– Kai vyrai vadovavo, ką anuomet veikė didikės moterys?
– LDK laikais moterys daugiausia rūpinosi vaikais, ūkiu ir bažnyčios reikalais. Pilietinių teisių jos iš esmės neturėjo, tačiau kartais darydavo įtaką savo vyrams. Daugiau moterys didikės, ypač Radvilienės, pasižymėjo ekonomikos ir kultūros srityse. Žinoma, ir mecenatystėje.
– Jūs pats tyrinėjate Tiškevičių giminę? Ar galite paaiškinti, kuo ši giminė jus pakerėjo?
– Tiškevičių giminės tyrimų ėmiausi todėl, kad jos ankstyvoji, LDK laikų istorija, yra nepelnytai mažiausiai tirta iš didžiųjų LDK giminių. Noriu užpildyti šią spragą, tad universitete kursinį darbą, bakalauro ir magistro darbus skyriau Tiškevičiams, dabar apie jų XVI–XVII amžiaus I pusės istoriją rašau disertaciją. Tiškevičių giminė mane pakerėjo savo išskirtiniais pakilimais ir nuopuoliais, ryškia mecenatystės tradicija, įdomia ekonomikos strategija ir, žinoma, garsiu vardu. Juk kiekvienas lietuvis yra girdėjęs apie Tiškevičius.
– Ypatinga vieta, o ir daug istorijų knygoje yra apie Radvilas. Kaip manote, ko Lietuva būtų netekusi, jei nebūtų turėjusi šios giminės?
– Radvilų giminei jaučiu didžiausią simpatiją, ši giminė tikrai žavinga, europinio lygmens ir kone visame pasaulyje žinoma. Kad ir kaip būtų gaila, jos išskirtinumo dažnas lietuvis tiesiog nesuvokia. Atsakysiu aiškiai – Lietuvos istorijos beveik nebūtų be Radvilų giminės. Bent jau jos neįsivaizduoju be jos. Kalbant rimčiau, ypač XVI–XVIII amžiuje istorija būtų skurdi be Radvilų. Be Radvilų Lietuva netektų didelės dalies savo pasaulinio žinomumo, ypač praeityje, nes dabar pasaulis Radvilas labiau sieja su Lenkija, o ir visos plejados valstybininkų. Sunku ir išvardyti, kiek netektume neturėdami Radvilų. Jie Lietuvos istorijoje tik nedaug mažiau svarbūs nei visi didieji kunigaikščiai kartu sudėjus.
– Anuomet būti didiku reiškė būti elite. Elito sąvoka šiandien gerokai išsikreipusi. Ar taip nutiko dėl to, kad didikų tiesiog nebėra?
– Pasakysiu atvirai – kiekviena visuomenė turi tokį elitą, kokio ji nusipelnė. Ir nemanau, kad elito sąvoka išsikreipė. Tiesiog dabar gyvename kitokios sanklodos visuomenėje nei feodalizmo epochoje. Žinoma, šiandienos Lietuvos elito sferos yra skaudžiai nukentėjusios, kad jose beveik nebėra didikų.
– Kokių knygoje išvardytų giminių palikuonių dar egzistuoja šiandien? Ar jie saugo savo giminės vardą, tęsia kryptį?
– Akivaizdžiai tebegyvuoja Radvilos, Sapiegos, Chodkevičiai, Tiškevičiai. Visų šių giminių atstovai daugiau ar mažiau saugo savo giminės vardą, tačiau ne visi tęsia kryptį. Apie Chodkevičių ir net Tiškevičių veiklą žinoma mažiausiai. Sapiegos dar šiek tiek šioje epochoje veikia labdaros ir kultūros srityje, tačiau dauguma šios giminės atstovų yra visiškai nutolę nuo lietuviškojo ir lenkiškojo giminės palikimo. Labiausiai kryptį tęsia Radvilos. Jie ne tik aktyviai veikia Lenkijos politikoje, diplomatijoje, bet ir yra nusipelnę šiandienos Lietuvos kultūrai ir ekonomikai.
– Ar jūs pats, rašydamas knygą, atradote sau naujų istorijų, žinių, dokumentų? Galbūt padarėte kokį nors rimtą atradimą?
– Ši knyga nėra mokslinė monografija, į ją sudėjau žinias, kurias turėjau savo galvoje. Rimtų atradimų esu padaręs kituose savo darbuose. Šioje knygoje tik pateikiau mokslininkams žinomą informaciją, kurią lengvai suprastų kiekvienas skaitantysis.
