Humanitarinių mokslų daktaras ir Panemunės pilies meno direktorius M.Daraškevičius Vilniaus Tuskulėnų dvaro oficinoje susirinkusiai publikai papasakojo apie tai, kaip Velykos švenčiamos dvaruose.
Mokslininkas yra parengęs studiją apie bajorišką Kalėdų šventimo tradiciją, o visai neseniai – apie dvarininkų vestuves. Ne tik istorikų, bet ir visuomenės susidomėjimo sulaukė prieš porą metų pasirodžiusi jo knyga „Magiškiausias kambarys, arba Dvaro vaistinėlė“.
– Ar smarkiai skirdavosi Velykos Lietuvos dvaruose nuo švenčių valstiečių pirkiose? Ar tiesa, kad vašku margintų ar skutinėtų margučių ten nebūdavo? – paklausiau 40 metų M.Daraškevičiaus.
– Bent man tokių kol kas nepavyko rasti. Kiek mačiau fotografijose – tai tokie marmuriniai margučiai, panašūs į tuos, kurie verdami svogūnų lukštuose.
Iš kaimo gal ir atnešdavo dovanų ponui vašku margintų margučių, bet ant stalo tokių neteko matyti.
– Vieni dvarininkai gyveno nedideliuose mediniuose dvareliuose, kitų dvarai – tikri rūmai. Turbūt ir Velykas švęsdavo skirtingai?
– Taip, Lietuvoje bajorų luomas buvo labai įvairus. Buvo didikai, tokie kaip Sapiegos, Radvilos, – 20–30 šeimų. Jų Velykų stalai būdavo itin puošnūs ir gausūs.Va lgomojo dydis – kartais net kaip visos Tuskulėnų dvaro oficinos salės.
Baroko epochoje stalo kampuose stovėdavo keturios įdarytos šernų galvos, viduryje – dvylika elnių. Simboliškai – keturi metų laikai, dvylika mėnesių.
Panašaus velykinio „maisto kalno“ tradicija išliko iki XX amžiaus pradžios.
Bajorai vidutiniokai gyveno sočiai, nors ir ne taip prabangiai kaip Radvilos. Jie turėjo tarnų, 200 ar 300 hektarų žemės. Jų šventės būdavo kuklesnės, bet pyragais nukrautas stalas taip pat stovėdavo kelias dienas.
Smulkieji bajorai, kurie neturėjo dvarų, tik geresnį bajorkaimio ar užusienio (viensėdžio) namą, bet nėjo baudžiavos, buvo labai orūs, stengėsi kaip įmanydami laikytis bajoriškų tradicijų.
– O kaip dažniausiai būdavo papuošiamas stalas? Žalumynais?
– Stalo kraštus puošdavo žalumynų girliandomis, o ant paties stalo statydavo ne tik skintų pavasario gėlių vazas, bet ir kambarines gėles vazonėliuose – juos apsukdavo popieriumi.
Būdavo labai svarbu, kad Velykų stalas būtų šviesus ir džiaugsmingas.
Visa Velykų stalo estetika skyrėsi nuo Kūčių stalo, kuris būdavo labai santūrių spalvų, ramus, minoriškas. O čia – stalo šonai žali, viršuje – geltoni jazminai ir mėlyni hiacintai.
Pyragai taip pat būdavo baltai glazūruoti, papuošti spalvotais pabarstukais.
– Pyragų per Velykas taip pat būdavo daug daugiau nei per Kalėdas?
– Taip, turbūt nedaug suklysiu sakydamas, kad du trečdalius velykinio stalo patiekalų sudarė įvairiausi pyragai. Tai būdavo tikras pyragų festivalis.
Jie vyraudavo ant stalo, juk kai kurios „bobos“ būdavo ir lietuviško uolekčio (apie 60 cm) aukščio. Kuo aukštesni pyragai – tuo turtingesnis bajoras. Juk kuo didesnė krosnis ir jos anga – tuo didesnę „bobą“ galima iškepti.
XIX a. ant stalo jau galima pamatyti ir šakočių. Beje, ir visuose kituose pyraguose – daugybė kiaušinių. Tokia kiaušininių pyragų šventė.
– Prieš Velykas svarbiausia būdavo paruošti vaišes? O kaip dėl dvaro tvarkymo, pirčių?
– Dvaruose tvarka buvo labai griežta. Kiekvieną vakarą tarnai viską sutvarkydavo, iššluodavo, išvėdindavo. Suskaičiuodavo net per dieną suvartotus produktus.
Todėl prieš šventes kokio nors ypatingo tvarkymosi nereikėdavo. Įsivaizduokite, jei ponia kas kelintą dieną praeina visur braukdama balta nosinaite – tikrina, ar nėra dulkių.
Juk dvaras – ideali vieta, svajonė. Iš jo visi ima pavyzdį, todėl čia turi būti tobula tvarka.
Radau užuominų apie pavasarinį tvarkymąsi – kabindavo vasarines užuolaidas, storą kilimą keisdavo plonu. Tik kažin ar tai susiję su Velykomis, nes, pavyzdžiui, tokiu oru kaip dabar tikrai nenorėčiau plonesnio kilimo, gal gegužės palaukčiau.
– Ar buvo patiekiami kokie nors specialūs velykiniai gėrimai?
– Dažniausiai vynas, nes tai religinė šventė, o vynas naudojamas liturgijoje. Minimas ir midus, alus. Geras midus rūsiuose būdavo išlaikomas ir 40, ir 50 metų.
Antrojo arba trečiojo stalo tarnams duodavo pirktinio „žydų midaus“.
Įdomu, kad gėrimai dažniausiai buvo statomi ant atskirų nedidelių šoninių staliukų, o ant pagrindinio stalo karaliavo pyragai – mozūrai (plokštainiai), „bobos“ (keksai) ir „baumkuchenai“ (šakočiai).
– Nors Velykos – pyragų šventė, mėsa po ilgos gavėnios turbūt taip pat buvo svarbi?
– Būtini šventinio stalo atributai – šernienos ar kiaulienos patiekalai.
Anksčiau mėgta šerniena, o XIX a. pabaigoje – jau kepti paršeliai. Stalo puošmena – įdaryta kiaulės galva su kiaušiniu dantyse, puošta baltu popieriniu kyku, baltais kaspinėliais. Taip pat paukštiena – ar keptas kalakutas, ar tetervinas. Jie taip pat puošti baltais popieriaus karpiniais.
Kumpiai, kepta veršiena. Ir visokie tradiciniai padažai, krienai su burokėlių sultimis.
– Kiek netikėta, kad vienas pagrindinių bajoriškų Velykų patiekalų – troškinti kopūstai su mėsa.
– Troškinti kopūstai su mėsa, dešromis ar žvėriena – svarbus patiekalas bajorų gyvenime. Adomas Mickevičius net kelis posmus yra skyręs troškintiems kopūstams, vadinamajam bigosui.
Tai labai patogus kelionių maistas. Juk bajorai nuolat keliaudavo – tai medžioti, tai posėdžiauti į kokį seimą, tai į rūmus Vilniuje, Gardine ar Varšuvoje. Pasiimi statinę kopūstų, pakeliui ką nors susimedžioji. Patroškini, vėliau pašildai, ir kuo daugiau šildai – tuo skaniau.
Velykų šventės trukdavo ne kelias dienas, o gerokai ilgiau, taigi kasdien buvo galima vis pašildyti tą katilą ir vaišintis.
– O kokios velykinės pramogos buvo būdingos dvaruose? Kiaušinius turbūt ridendavo?
– Keista, bet neradau, kad kas nors pasakotų apie ridenimą, nors manau, kad jis tikrai galėjo būti. Tradiciškai visi dalindavosi vienu supjaustytu margučiu, kaip ir kalėdaičiu.
Daugiau rašoma apie vakarines mišias, velyknaktį. Dažnai bajorai pasilikdavo bažnyčioje per visą naktį, o nuėję pamiegoti grįždavo anksti rytą.
Dvaras turėjo rodyti pavyzdį, kaip tobulas katalikas turi elgtis ir bažnyčioje, ir namuose. Juk bajoras yra riteris, o riteris – Bažnyčios gynėjas, taigi jis turi daryti viską, ką liepia kunigai.
Didikai savo valdose kartais būdavo įkūrę vienuolyną ar miestelį su jų funduota bažnyčia. O jei ne vienuolyną, tai visuomet koplyčią – specialiai atskirai pastatytą ar rūmuose įrengtą.
Juk ir paprasta diena dvaruose prasidėdavo malda. Ir dvarininkai, ir tarnai susirinkę melsdavosi. Ir jei netilpdavo, būdavo tarsi dvi pamainos – būtinai visi ryte į koplyčią eidavo.
Reikia prisiminti, kad XIX a. Lietuvoje buvo sudėtingas laikas. Teko taikstytis su Rusijos imperijos priespauda. Todėl religija buvo svarbi – ji padėjo palaikyti dvasią, viltį, kad atgausime savo valstybę, nepriklausomybę. Religinės apeigos buvo atsvara brukamai rusiškai ideologijai.
