Ką medinėse Šnipiškėse veikia saracėnai? Kas Šeškinę pavertė vėlyvųjų sovietinių rajonų žvaigžde? Kokios istorinės įdomybės slypi tarp pilkų Kirtimų pastatų? Kas liko iš senojo Viršuliškių kaimo jam virstant stambiu daugiabučių rajonu? Kas bendro tarp Fabijoniškių ir Šiaulių?
Atsakymai į šiuos ir kitus intriguojančius klausimus – 32 metų A.Kazlausko knygoje „Vilniaus gatvės gyvos. Iš pietų į šiaurę“.
Joje A.Kazlauskas kviečia leistis į 6 keliones. Pasakojimus joms jis parengė iš savo paties miesto tyrinėjimų, pasivaikščiojimų ir ilgo sėdėjimo bibliotekose. Juokaudamas savo darbą jis lygino su archeologų – gali perkasti didžiulį plotą, bet nebūtinai ką nors rasi.
– Esate vienas pirmųjų, pradėjęs pasakoti apie Vilniaus vietas, esančias toli nuo maršrutų tų, kurie mėgsta pažinti miestą. Ar po trečiosios knygos dar liko rajonų, apie kuriuos nepapasakojote? – A.Kazlausko paklausė „Sostinė“.
– Taip, dar liko. Kai rašiau trečią knygą, maniau, kad ji bus paskutinė. Tačiau pažvelgęs į žemėlapį supratau, kad dar liko baltų vietų, kurias tikiuosi nuspalvinti ketvirtoje knygoje.
Liko Justiniškės, Pašilaičiai, apie kuriuos ketinau papasakoti ką tik pasirodžiusioje knygoje. Bet ji rašant sparčiai storėjo, todėl tuos rajonus teko palikti ateičiai.
Pagalvojau, kad geriau apie šešis rajonus papasakoti nuodugniai, nei užgriebti daugiau, bet probėgšmais.
– Knygoje „Vilniaus gatvės gyvos. Iš pietų į šiaurę“ pasirinkote Kirtimus, Šnipiškes, Lukiškes. Dėl to, kad šie rajonai greičiausiai pastaruoju metu keičiasi?
– Ne, sąmoningai nesiekiau įamžinti rajonų, kurie sparčiai keičiasi. Tiesiog pasirinkau, nes dar nesu apie juos pasakojęs.
Kita vertus, kaip gidas šiuos rajonus buvau tyrinėjęs ruošdamasis ekskursijoms. Tai dariau pusantrų metų.
Dėl laikinumo – visada raginu žmones patiems nueiti, tarkim, į Šnipiškes, pamatyti, kaip jos atrodo, nes po pusmečio ten vaizdas bus kitoks.
Tuo galima įsitikinti ir kalbant apie Naujamiestį, apie kurį pasakojau ankstesnėje knygoje.
Maždaug trečdalio objektų, kuriuos minėjau, kai jie dar buvo, dabar nebėra. O knyga išleista tiktai prieš ketverius metus.
– O kaip jums pačiam tie spartūs pokyčiai – „prie dūšios“ ar nelabai?
– Būtent tas per didelis tempas man kelia nerimą. Vilnietis nebespėja prisijaukinti miesto. Ir aš pats jame jaučiuosi kaip svečias, nors gyvenu Vilniuje nuo gimimo.
Dabar tai ypač ryšku. Atrodo, kuri nors vieta jau tapo tau artima, ir staiga prasideda griovimai, statybos.
Štai neseniai vedžiau ekskursiją vaikams po Šnipiškes, sakiau, kad dar po metų čia atėję jie daug ko neberas. Taip pat parodžiau seną Konstitucijos prospekto nuotrauką, kurioje stūkso tik vienas monolitinis daugiabutis, nėra dangoraižių.
Apžiūrėję nuotrauką vaikai sakė, kad taip negali būti. Sunku juos buvo įtikinti, kad tai Konstitucijos prospektas prieš trisdešimt metų.
Taip pat man buvo įdomu stebėti vaikų reakciją juos vedžiojant po medines Šnipiškes.
Supratau, kad tai jiems paslaptingas rajonas, daugelis jo net prisibijo. Juk tai kaimas, kuriame jie niekada negyveno.
Tačiau priminus, kad Šnipiškės gali atgimti išsaugojant medinius namus, juos restauruojant, parodant išlikusias trobų gražias detales, vaikų požiūris pradeda keistis. Gali būti, kad nuostatą, jog Šnipiškės – vien tik lūšnos, vaikams įskiepijo suaugusieji.
– Papasakojote vaikams, kuo Šnipiškės susijusios su saracėnais?
– Taip, dabar jie žino, kad niekuo, nors Šnipiškėse yra Saracėnų gatvė. Tai vienas tų atvejų, kai gatvių pavadinimai pakeisti neatsižvelgus į prasmę, mechaniškai.
Cariniais laikais toje vietoje buvo Rusijos miesto Carycino vardu pavadinta gatvė. Lenkmečiu atsisakant rusiškų pavadinimų gatvė buvo pervadinta pagal sąskambį ir tapo Saracėnų. Apie tai pasakoju ir knygoje.
– Taboro Kirtimuose istorija jūsų akimis – vien tamsi?
– Taboro tamsiosios istorijos auditorijai stengiuosi plačiai nepasakoti, nors, žinoma, užsimenu, kuo vertėsi ten gyvenę asmenys.
Juo labiau kad internete pilna pasakojimų apie narkotikų prekybą Kirtimuose.
Man daug įdomiau nušviesti, kaip taboro gyventojai kūrėsi Kirtimuose, nors tai iki galo neatsakytas klausimas. Taip pat primenu, kad buvo Žemutinis ir Aukštutinis taboras, taip pat dar likęs nedidelis Rodūnios kelio taboras.
Daugelis vilniečių vietoje, kur buvo taboras, anksčiau nesilankė, tai noriu nuvesti, aprodyti.
Manęs kartais klausia: kas gali būti įdomaus Kirtimuose? Atsakau, kad Kirtimuose vyrauja melancholiška, stalkeriška nuotaika, ji ypač juntama savaitgaliais, kai pramoninis rajonas apmiršta.
Anksčiau labai mėgdavau savaitgaliais po Kirtimus pasivažinėti dviračiu. Gatvės plačios, automobilių nedaug, mane stebina ir labai platus horizontas. Kitose Vilniaus vietose tenka labai aukštai pakelti galvą, kad pamatytum dangų.
Kas kita Kirtimuose – ten kaip kaime.
Labai įdomus ir vienas objektas Kirtimuose – Dailininkų sąjungos Skulptūros ir vitražo centras. Be to, kaip ir Šnipiškėse, Kirtimuose yra kaimą primenančių vietų. Tai – A.Gustaičio gatvė.
Neabejoju, kad ir ją greitai palies pokyčiai, bet man dar prieš metus teko stebėti, kaip ties A.Gustaičio gatve ūkininkas traktoriumi aria lauką, tręšia jį mėšlu.
Vaikščiodamas A.Gustaičio gatve stebėjausi ir tuo, kad visai šalia oro uosto gyvena keli bitininkai, o lėktuvų variklių gausmas susimaišo su vištų kudakavimu.
– Fabijoniškės išgarsėjo po serialo „Černobylis“, tapo traukos objektu. Ką dar jose galima atrasti?
– Fabijoniškės – vienas jauniausių Vilniaus rajonų, tai ir skyrius apie jas knygoje trumpiausias.
Vis dėlto atradau, kas dar nepapasakota. Pavyzdžiui, gatvių pavadinimai.
Kai M.Gorkio gatvė išnyko iš Senamiesčio ir tapo Pilies, tokio pavadinimo gatvė trumpam buvo ištremta į Fabijoniškes.
Ant S.Stanevičiaus gatvės 60-ojo daugiabučio dar matyti apsilaupęs M.Gorkio gatvės pavadinimas rusų kalba, jį pavyko nufotografuoti. Tas pavadinimas yra ir senuose Fabijoniškių brėžiniuose.
Fabijoniškės nuo kitų vėlyvųjų miesto rajonų skiriasi ir tuo, kad neturi susiformavusio centro. Jo nejauti vaikščiodamas tarp gyvenamųjų namų, viskas išskydę.
Įdomus ir Fabijoniškių kaimas. Radau laikraščio „Tarybų Lietuva“ 1985 metų reportažą apie jį. Ten rašoma, kad netrukus iškils naujas rajonas, paminėtas ir šulinys. Apsuptas namų Kaimelio gatvėje jis išlikęs iki šiol.
– Kaip ieškote tokių, jūsų žodžiais, pabarstukų? Susirandate laikraščių iškarpose ar klausdamas senbuvių?
– Kai tyrinėji vėlyvuosius sostinės rajonus, lėtas, bet pasiteisinantis būdas – vartyti to meto spaudą. Įdomu, kad tokiuose rajonuose daug kas būna išlikę, nebent pasikeitę parduotuvių pavadinimai.
Būtent tuometė spauda man padiktavo, kad reikia rašyti apie Šeškinę, nes apie ją buvo stebėtinai daug informacijos.
Man patinka vartyti seną spaudą, nes ten ką nors atrandi netikėtai. Kas kita naršymas internete – jis visada būna tikslingas.
O į senbuvių kalbinimą imu žiūrėti vis kritiškiau, nes dažniausiai net ir kelis dešimtmečius vienoje vietoje pragyvenę vilniečiai gali nurodyti tiktai aplinkines parduotuves, namus. Tai istorijai nelabai vertinga.
– Kiek laikraščių komplektų reikia perversti, kad informacijos užtektų vienam knygos skyriui?
– Nėra vieno atsakymo. Kaip minėjau, apie Šeškinę labai daug rašyta, o Fabijoniškių statyboms skirta gerokai mažiau dėmesio.
Atrodytų, Fabijoniškės ir Pašilaičiai beveik vienmečiai, bet pastarasis rajonas spaudoje buvo daug populiaresnis. Neturiu tam paaiškinimo.
Spaudos vartymą lyginu su archeologo darbu: nebūtinai šimtą kvadratinių metrų iškasęs ką nors rasi.
– Užsimenate, kad dalis Fabijoniškių pastatytos ant sąvartyno?
– Taip, nes tai būna labai dažnas klausimas per ekskursijas.
– Nemėginote kaip Rimantas Kmita, Šiaulių tarme ir net žargonu parašęs romaną „Pietinia kronikas“, atrasti Vilniaus kalbą ar bent atskirus tik vilniečių vartojamus žodžius?
– Man, kaip tikram vilniečiui, dzūkų arba žemaičių tarmė atrodo kiek linksma, net sunku įsivaizduoti, kaip ja kalbėdami žmonės gali pyktis.
Lygiai taip pat linksmina gido Donato Jokūbaičio pasakojimai, parašyti šiaulietiška „kalbike“.
Vilnietiška tuteišių kalba man atrodo kiek piktesnė, agresyvesnė. Galbūt grožinei literatūrai ji ir tiktų, bet tokio pobūdžio knygai kaip rašau – kažin.
Tektų tokios vilnietiškos kalbos žodžius išskirti kursyvu – juo labiau kad ilgiau Vilniuje pragyvenęs ir tokią kalbą girdėjęs žmogus tai galėtų suprasti kaip tam tikrą šiurkštumą.
– Pasitaiko gidų, kurie braunasi į namų kiemus, drumsčia gyventojų ramybę.
Kaip išvengti vietinių nepasitenkinimo ir kartu papasakoti apie rajoną?
– Žinau, kad tokio nepasitenkinimo būna tarp Šnipiškių gyventojų. Viskas priklauso nuo gido tono. Jeigu pasakojimas kultūringas, gyventojai nevaizduojami kaip aborigenai, manau, niekas ekskursijai neprieštaraus.
Juo labiau kad mano močiutė – sena Šnipiškių gyventoja, tai žinau šio rajono problemas, kad daug senbuvių buvo pakliuvę į sukčių ir net reketininkų rankas.
