Šiandieniniame Rusijos karo Ukrainoje kontekste šis klausimas išlieka toks pat aktualus kaip ir prieš 80 metų. Filmą galima pamatyti dabar Lietuvoje vykstančiame festivalyje „Kino pavasaris“.
Nors praėjo 80 metų, Vokietijos bombardavimo pėdsakus gali pamatyti kiekvienas turistas. Dresdene, Berlyne, Kelne ir kituose miestuose, su kuriais buvo negailestingai susidorota penktojo dešimtmečio pradžioje, šios žaizdos matomos visur.
Vokiečių rašytojas ir akademikas Winfriedas Georgas Sebaldas savo knygoje „Natūrali naikinimo istorija“ („On the Natural History of Destruction“, 1999 m.) priminė, kad karo ore aukomis tapo apie šešis šimtus tūkstančių civilių, buvo sugriauta trys su puse milijono namų, septyni su puse milijono žmonių karo pabaigoje liko be pastogės. Nepaisant siaubingų padarinių, apie bombardavimus iki šiol itin mažai kalbėta.
W.G.Sebaldas rašo, kad „vokiečiai į katastrofą žiūrėjo tylėdami tarsi užkerėti“, o „beprecedentis nacionalinis pažeminimas, kurį patyrė milijonai žmonių paskutiniais karo metais, niekada nebuvo išreikštas žodžiais, o tie, kurie tai patyrė tiesiogiai, nesidalijo savo išgyvenimais nei tarpusavyje, nei su tais, kurie gimė vėliau“.
„Ši pirmoji tokio masto naikinamoji akcija į atgimstančios tautos metraštį pateko tik miglotais apibendrinimais. Tamsiausi paskutinio naikinimo veiksmo aspektai, kuriuos patyrė didžioji dauguma Vokietijos gyventojų, liko gėdinga, tabuizuota šeimos paslaptimi, kurios žmonės net patys tikriausiai nenorėjo prisiminti.“
Ar pateisinami kiliminiai bombardavimai, per kuriuos žuvo naciai ir antifašistai, vaikai, pagyvenę žmonės ir gyvūnai, buvo sunaikinti paminklai, sodai ir parkai? Tokius klausimus žiūrovams siūlo naujasis S.Loznicos filmas, pavadintas pagal W.G.Sebaldo knygą „Natūrali naikinimo istorija“.
Dokumentinė juosta, kaip ir kiti S.Loznicos filmai apie XX a. istoriją, sukurta iš archyvuose rastos medžiagos. Tai vos ne pirmas bandymas pažvelgti į tų metų kino kroniką, neįtraukiant filmuotos karo medžiagos, išskyrus bombardavimus – tiek vokiečių oro antskrydžius prieš Didžiąją Britaniją karo pradžioje, tiek vėlesnius „atsakomuosius“ veiksmus.
Žinoma, „Natūralios naikinimo istorijos“ žiūrovai prisimins, kas dabar vyksta Mariupolyje, Charkove ir kituose Ukrainos miestuose – jau iškart po premjeros ne vienas kino kritikas pastebėjo, kad naujausias S.Loznicos filmas liudija vizionierišką režisieriaus prigimtį.
„lrytas.lt“ skaitytojams siūlome radijo „Svoboda“ korespondento pokalbį su S.Loznica, įrašytą po filmo „Natūrali naikinimo istorija“ premjeros Kanų kino festivalyje praėjusių metų gegužę.
– Filmas prasideda savotiška uvertiūra, kurioje matome Vokietijos prieškario gyvenimo pastoralinius vaizdus, pereinančius į naktinio bombardavimo scenas, ir tik tada išgirstame pirmąjį balsą: maršalo Bernardo Law Montgomery kalbą karinėje gamykloje. Yra chronologinis nenuoseklumas, kai Didžiosios Britanijos bombardavimas karo pradžioje parodomas po Vokietijos bombardavimo karo pabaigoje. Žiūrovą gali sugluminti tokia įvykių seka.
– Mus mažiausiai domino chronologija. Kai imame kalbėti apie chronologiją, kas buvo pirmas, kas antras, kas trečias, pradeda veikti principas „po, vadinasi, ne be reikalo“, ir tada prarandame esmę.
Niekas šiame filme, išskyrus kai kuriuos simbolius ir ženklus, nieko nesako apie ideologiją, apie tai, ko norėjo vieni, ko norėjo kiti, ir apskritai, kas ten vyko. Lieka tai, kas įvyko, kas susiję su pačiu žmonių naikinimo aktu ir su kiliminio bombardavimo idėja.
Šį metodą taikė abi pusės. Viena pusė dėl to, kad sukūrė ir išvystė šią bombardavimo pramonę, bombardavo daugiau ir stipriau, kita pusė karo pradžioje aktyviai bombardavo Didžiąją Britaniją ir Roterdamą, bet paskui vis mažiau ir mažiau – arba nebeturėjo pakankamai jėgų tai daryti, arba pajėgumai buvo kitokie. Bet vis dėlto pati idėja buvo priimtina abiem pusėms.
Norėjau pakalbėti būtent apie šią idėją, kuri atsirado ir išsiplėtojo kartu su technologijų atsiradimu. Jei būtų išlikusios ietys ir strėlės, masinis žmonių naikinimas tokiu mastu nebūtų buvęs įmanomas. Tačiau atsirado nauja technologija, ją iš karto pasičiupo karo vadai ir ji pasiteisino pakeisdama visuomenę, pakeisdama žmones.
Visa tai susiję su morale ir labai sudėtingais kiekvieno žmogaus kaltės dėl to, kas vyksta, klausimais. Šiuos klausimus, manau, jau seniai reikėjo iškelti. Kai man į rankas pateko nedidelė W.G.Sebaldo esė knygelė „Natūrali naikinimo istorija“, pagalvojau, kad būtų gera mintis sukurti tokią juostą.
W.G.Sebaldas suformuluoja du svarbius klausimus: kas mums nutiko ir kaip turėtume su tuo elgtis? Jis nagrinėja pokario Vokietijos kultūroje susiformavusį požiūrį į 128 Vokietijos miestų sunaikinimą ir su juo nesutinka.
– Paprastai tokios istorijos pasakojamos pagal įprastą schemą: nusikaltimas, o po to bausmė. Jūsų filme „Babin Jaras. Kontekstas“ būtent taip ir padaryta: pirmiausia matome, ką vokiečiai padarė Ukrainoje, paskui teismo procesas ir egzekucija. O čia nusikaltimas beveik praleistas, matome tik bausmę. „Beveik“, nes, kaip minėjau, ten rodoma, kaip hitlerininkai bombardavo Plimutą 1941 metais, tačiau neatidus žiūrovas gali net nesuprasti, kad būtent Hitleris bombarduoja Didžiąją Britaniją. Kodėl praleidote nusikaltimą?
– Reikalas tas, kad kyla klausimas, kaip vertinti pačią bausmę. Ar tai nėra nusikaltimas? Metodo požiūriu šis filmas labai panašus į mano filmą apie blokadą. Jame taip pat nagrinėju tik vieną aspektą – miesto gyvenimą ir jo metamorfozes per blokadą. Tačiau nieko nepasakoju apie karo ir blokados priežastis. Mane domina tik tai, kas nutiko žmonėms, – ne ideologija, ne politika, kuria visada galima pateisinti bet kokį nusikaltimą.
Štai kodėl taip lengva paaiškinti Vokietijos miestų bombardavimą tuo, kad tai buvo „atpildas“ vokiečių tautai už jos vardu įvykdytus nusikaltimus. Viskas, kas įvyko, – tai atpildas. Šios kampanijos tikslai buvo paprasti: bombarduodami gyvenamuosius rajonus sąjungininkai norėjo, kad tie vokiečiai, kurie liks gyvi, pasipiktintų ir sukiltų prieš savo valdžią. Be pramonės naikinimo, siekta sukurti sąlygas vidiniam nestabilumui.
Tačiau rezultatas buvo visiškai priešingas – britų bombardavimai tik sukėlė pyktį ir neapykantą. Apoteoze tapo Dresdenas, kuris buvo beveik visiškai nušluotas nuo žemės paviršiaus. Panašiai buvo visiškai sunaikintas ir Kelnas. Taigi ši idėja nuo 1940 iki 1945 metų turėjo vidinę raidą.
Visiško Vokietijos sunaikinimo idėja kilo iš idėjos sunaikinti tik jos pramonę. Aš nesvarstau, ar tai pateisino tikslus ir uždavinius, mane domina, kaip iš viso įmanomas toks požiūris į žmones, Hamburgo, Kelno ar Dresdeno gyventojus. Aš nieko neteisinu ir nesu niekieno pusėje, man tiesiog svarbus šis klausimas: kaip mes vertiname tai, kad tokie dalykai buvo įmanomi?
Kadangi nugalėtojai neteisiami, šis klausimas liko neatsakytas. Neprisimenu, kad Vokietijos miestų bombardavimo temos būtų buvusios svarstomos kokiame nors kitame kontekste, išskyrus „kolektyvinės kaltės“ kontekstą. Šį terminą sukūrė Karlas Jaspersas, tačiau jis kalbėjo apie vidinę, o ne išorinę kaltę. Neprisimenu diskusijų apie šį reiškinį ar požiūrio į jį. W.G.Sebaldo esė – toks vienišas balsas.
– Dar buvo parašytas Kurto Vonneguto, Dresdeno bombardavimo liudytojo, romanas „Skerdykla Nr. 5“. Apie tai rašė ir Günteris Grassas.
– Taip, be abejo. Bet tai netapo diskusijų ir apmąstymų objektu. Dėl to gyvename pasaulyje, kuriame galima sunaikinti Sirijos ar Ukrainos miestus. Ši koncepcija iki šiol gyva.
– Jei šis filmas būtų buvęs išleistas į ekranus prieš vasario 24-ąją, jis būtų vertinamas kitaip, tačiau dabar, po Charkovo, po Mariupolio, iškilo klausimų, kurių anksčiau nebūtume kėlę, ir filmas įgauna kitą dimensiją.
– Jis iš tiesų įgauna tą dimensiją, nes visa tai, kas kadaise įvykdyta, niekada nebuvo apmąstyta. Mes taip ir likome tame taške kartu su W.G.Sebaldu, G.Grassu ir K.Vonneguto „Skerdykla“, toliau nepažengėme, ir šis klausimas mums vėl iškyla. Taigi ir filmas įgauna kitą dimensiją.
Filmai egzistuoja amžinybėje. Dabar, žinoma, filmas pirmiausia suvokiamas Ukrainos karo kontekste. Bet norisi tikėti, kad praeis šiek tiek laiko ir šis kontekstas užleis vietą kitam – egzistenciniam.
Problema ontologinė, esminė problema: ką daryti su šia civilizacija, kuri leidžia naudoti tokius visa naikinančius ginklus? Kaip žmogui išmokti siekti savo tikslų nesunaikinant visko aplinkui, nepaverčiant savęs ir aplinkinių kosminėmis dulkėmis? Filmas – apie karo prigimtį.
Filme tiek garso, tiek vaizdo aspektu yra dviejų tipų požiūriai. Pateikiami fenomenai, į kuriuos žiūrime ir kurių negalime apibūdinti ar struktūrizuoti. Pavyzdžiui, naktinio bombardavimo scena, kuri, jei ją sustabdytume, primintų Jacksono Pollocko paveikslus.
– Taip, abstrakčios gėlės.
– Taip, tai tokia abstrakcija, tai destruktūrizuotas vaizdas, tai tas pats, kas filmuoti atomus, jų išsidėstymą erdvėje. Tai atomizavimas. Būtent tokia destruktūrizuota mase ir virsta miestai. Akmenų krūvos – tai nebe gatvės su šventyklomis, namais, muziejais ir teatrais, tai akmenų krūvos, ir vaizdas taip pat visiškai abstraktus.
Kita vertus, pirmajame filmo epizode pateikiamos beveik tobulos struktūros – prieškario Vokietijos gyvenimo – scenos. Aš rodau ir viduramžių miestus, ir pramoninį Berlyną, kuris tuo metu buvo vienas labiausiai išsivysčiusių miestų pasaulyje.
Filmo judėjimas nuo struktūros prie bestruktūriškumo – tai su karu ateinantis požiūrio pokytis. Man atrodo, kad karas įsiplieskia būtent tada, kai esamos struktūros nustoja veikti. Tai atsitinka ne dėl kieno nors piktos valios, ne. Man atrodo, kad tai vidiniai dėsniai...
Garso takelyje mes taip pat judėjome nuo struktūros prie destrukcijos, keisdami garsą nuo konkretaus skambesio ir detalaus įgarsinimo iki abstrakcijos.
– Ten yra Wilhelmo Furtwänglerio koncertas, ir aš kaip tik norėjau paklausti apie muzikos pasirinkimą.
– Ten yra W.Furtwänglerio koncertas: pirma, mums pasisekė, kad jis buvo nufilmuotas, antra, koncertas buvo skirtas darbininkams ir vyko gamykloje. Norėjau parodyti dvi giminingas bombonešių, bombų ir visos kitos mašinerijos gamybos industrijas.
Nacistiniam Trečiajam reichui būdinga filmavimo maniera – fundamentali, romantiška, su staigiais perėjimais nuo juodos prie baltos spalvos, su dramatiška šviesa, žemais rakursais, išaukštinančiais tai, kas vaizduojama ar kas vaizduojamas.
Kas kita paprasta, dalykiška, darbinga britų pramonės atmosfera ir lengvas, sakyčiau, labai aiškus ir paprastas generolo B.L.Montgomery, kuris atvyko kaip pirmojo fronto atstovas pabendrauti su namų fronto atstovais, pokalbis su darbininkais. Jie turi veikti išvien dėl bendro tikslo. Pats prisistatymo ir bendravimo būdas, netgi maniera visiškai skiriasi nuo manieros, būdingos priešininkui.
Pirmą kartą savo praktikoje dirbau su kompozitoriumi – tai olandų kompozitorius Christiaanas Verbeekas. Jis parašė filmo melodiją, manau, kad ji nuostabi, labai tiksliai įkūnija filmo idėją.
– Austrų menininkas Hermannas Nitschas rašė apie tai, kaip vaikystėje jį traumavo Vienos bombardavimas. Jis prisimena, kaip jam atsivėrė siurrealistinis vaizdas su išmėtytais namų apyvokos daiktais ir danguje gražiai dūzgiančiais sidabriniais lėktuvais. Jis rašo, kad dėl to karas įgavo estetinio patrauklumo, ir negalima paneigti jo sukeltos pagundos „nugyventi audringą gyvenimą pasaulyje, kupiname kančių“. Žiūrėdamas jūsų filmą prisiminiau šią citatą. Ar sutiktumėte, kad kažkuo užburia šie siaubingi krintančių bombų, sprogimų ir griuvėsių vaizdai?
– Būtent tokie žodžiai tinka – užburiantis, magnetizuojantis. Ir tai dar vienas filmo aspektas: kas jame mus magnetizuoja, kas užburia? Tai senovės istorija: griuvėsiai visada atrodo patraukliai ir visada traukia mūsų žvilgsnį. Kažkas mus traukia prie naikinimo rezultatų. Tai stulbinamas dalykas.
– Net tas konvejeris, kai moterys ant griuvėsių krūvos perduoda viena kitai kibirus, atrodo tarsi meno kūrinys, baletas.
– Taip, tai baletas, bet visa tai siurrealizmas. Kurdamas šiuos filmus vis labiau suprantu, kad siurrealizmas atsirado visiškai natūraliai ir atitinka epochą. Sveiko proto reakcija į beprotybę, kuri apima žmogų ir visa, kas yra aplink jį.
– Viena paralelė su šiandiena pasirodė netikėta. Paminėjote W.Churchilio žodžius apie tai, kad bombarduojami tik kariniai objektai, savaime suprantama, kovojant su nacizmu. O juk Vladimiras Putinas sako tą patį.
– Kai W.Churchilis sakė, kad kovoja su nacizmu, jis ir kovojo su nacizmu, o kai V.Putinas sako tai, ką sako, jis meluoja. Labai paprastas skirtumas.
W.Churchilis pasakė, kad būsimieji antifašistai taps fašistais. Jis jau įvardijo būsimąjį V.Putiną ir visus tuos „antifašistus“. W.Churchilis gynė Didžiąją Britaniją, o V.Putinas? Ką jis ten gina užpuldamas kaimynines šalis, darydamas tokius siaubingus dalykus Ukrainoje?
Kai Vokietija kariavo su Sovietų Sąjunga, kariavo du totalitariniai režimai. Vienas totalitarinių režimų atsidūrė tarp demokratinių valstybių, kurios laimėjo karą. Kai dabar Rusija kariauja su Ukraina, istorija visiškai kitokia. Totalitarinis režimas kariauja su laisvuoju pasauliu, su Europos civilizacija.
– 1945 m. triumfavo totalitarinis režimas, kuris išsilaikė dar ilgai. Paskui jis tarsi išnyko, o dabar atgimė labai pavojingu visam pasauliui pavidalu. Kas toliau? Jūs tiek daug metų tyrinėjote XX a. didžiausių nusikaltimų istoriją. Kaip manote, kas mūsų laukia?
– Šio totalitarinio režimo laukia žlugimas, baisus Rusijos imperijos žlugimas. Totalitarinis režimas gali savo žaisliukais grasinti visam pasauliui, bet kadangi jis neturi vidinio potencialo vystytis, neturi ką pasiūlyti net savo piliečiams, išskyrus tironiją ir melą, jis žlugs ir dėl vidinių, ir dėl išorinių priežasčių.
Išorinių, nes prieš jį dabar stovi visas pasaulis, ir tai tiesiog elementari matematika – ekonomikų nesulyginamumas, šios iš visų pusių spaudžiamos ekonomikos nesugebėjimas atlaikyti tokios konkurencijos. Ką jau kalbėti apie tai, kad užtektų panaudoti penktosios kartos ginklus, kad visa ši opa būtų iš karto užtraukta ir baigtųsi šis karas.
Tačiau kažkodėl jie vis dar svyruoja, tikriausiai skaičiuoja nuostolius, žiūri į tai pragmatiškai. Nors labai sunku apskaičiuoti nuostolius, kuriuos mes visi patiriame stebėdami visą šį košmarą, žinodami, kad galime jį nutraukti, ir suprasdami, kad politikai nėra pakankamai pribrendę tai padaryti. Tik bijau, kad kai jie pribręs, gali būti per vėlu. Nes viso šio siaubo idėja – skleisti jį toliau.
Manau, kad jie ir elgiasi taip žiauriai, palieka tokius pėdsakus todėl, kad šis siaubas pasklistų po visą planetą – „bijokite mūsų“. Man atrodo, kad šis destruktyvus Rusijos propagandos poveikis turi būti nutrauktas kartu su karo pabaiga, tiesiog būtina padaryti tam galą, nes visi šie vaizdai keičia žiūrovą, jie keičia mus, jie provokuoja neapykantą. Neapykanta niekada nieko nesukūrė, ji tik griauna. Tai labai pavojinga.
– Be viso kito, mes visi esame apimti vienokio ar kitokio laipsnio nuolatinės psichozės.
– Ir nuolatinės psichozės apimtais žmonėmis galima manipuliuoti. Šie vyrukai, žinoma, tam ruošėsi, jie žino, kaip tai daryti, ir tai taip pat labai pavojinga. Manau, kad kuo greičiau blogio imperijai – absoliučiai tikslus apibrėžimas – bus padarytas galas, tuo mažiau žalos ši imperija padarys civilizuotai žmonijai.
„Natūrali naikinimo istorija“. Kovo 25 d. 16 val. 45 min. „Skalvija“, Vilnius.
Kovo 25 d. 19 val. 10 min. „Romuva“, Kaunas.
