Autoriai atsigręžia į XIX a. pabaigą ir pasitelkdami lenkų, lietuvių bei ukrainiečių tautinio atgimimo pavyzdžius atskleidžia romantizmo laikotarpį kaip politinį maištą, vedantį į valstybingumą ir tautinių bendruomenių kanoną įtvirtinusią modernybę.
Nostalgija prarastam politiniam būviui ir maišto struktūra, sukylanti prieš agresoriaus įtaką – tokia romantizmo paradigma, atpažįstama Vidurio Europos regione, brėžiama C.Demianiuko filme.
Lenkų, lietuvių ir ukrainiečių istorikų dėliojamame pasakojime nuskamba mintis, kad etniniai XIX a. pabaigos judėjimai iškyla kaip balsas, oponuojantis apšvietos idėjoms, neigusioms tariamą Abiejų Tautų Respublikos ir jai giminingų politinių darinių nepažangą.
Horizonte – dramatiškas kraštovaizdis
Vidurio Europos romantizmo atstovas nusigręžia nuo tradicinio Viduržemio jūros kraštovaizdžio ir nukreipia žvilgsnį į dramatišką, bet atpažįstamą ir istoriškai įkrautą peizažą. Šis peizažas pabrėžia žmogaus kovą su tamsa, o agresorius atkakliai siekia ištrinti jį iš Europos atminties ir žemėlapio.
Filme išnyrantys vietovaizdžiai savaip atkartoja lenkų, lietuvių ir ukrainiečių kalbines struktūras – kiekviena jų formuoja skirtingą pasaulėvaizdį, laiko ir erdvės suvokimą, o vietovardžių ir aplinkos reiškinių pavadinimai įveda į artumo jausmą kuriantį emocinį kraštovaizdį.
Vienas iš filmo dalyvių, lenkų kalbininkas ir Varšuvos universiteto profesorius Jerzy Bralczykas pasitelkia jūros pavyzdį: slavams ji esanti riba, už kurios plytinti tik jūra, o skandinavams – kelias ir naujų atradimų galimybė. Tuo tarpu praeitis ir ateitis, turinti aiškią perskyrą daugelyje kalbų, lenkų kalboje skambanti labai panašiai – przeszłość ir przyszłość.
Romantikas – kalbos tyrinėtojas ir atradėjas
XIX a. pabaigoje kultūra ir literatūra susitelkia į etninę savimonę, o Vidurio Europos romantikas tampa kalbos tyrinėtoju ir atradėju. Kalba – jo ginklas, įveikiantis individo ir aplinkos įtampas, o etninė tradicija – estetinė laikysena ir iššūkis agresoriaus įtakai.
Lenkų, lietuvių ir ukrainiečių kultūrų sandūroje nauja poezijos kalba jungiasi su etnine muzikos tradicija – Adomo Mickevičiaus baladės, lietuviškos sutartinės ir dainomis atgyjančios Taraso Ševčenkos eilės tampa politinės valios išraiška ir pasipriešinimo įrankiu.
Keliaujantis bandūrininkas pasirodo kaip istorinės atminties gaivintojas – interpretuodamas praeities faktus, pasakoja juos visiems suprantama kalba, primindamas pirmiesiems ukrainiečių romantikams laisvės ir neišsipildžiusių lūkesčių, gyvenimo ir mirties klausimus. Atkartodami tą patį pasakojimą žodinės kultūros kūrėjai kėlė grėsmę tuometinei Rusijos imperijai.
„Bandūrininko balsas – laisvo žmogaus balsas. Todėl jie buvo taip smarkiai ir negailestingai persekioti. Tai siaubingas ir žiaurus laikotarpis – iš pradžių būdavo rengiami festivaliai, o po jų – žudynės“, – paralelę tarp romantizmo laikų ir šiandienos veda kitas filmo veikėjas, lenkų muzikologas, Vidurio ir Rytų Europos tradicinių muzikinių kultūrų tyrinėtojas, Varšuvos universiteto profesorius Piotras Dahligas.
Filmo „Stichija“ (2022 m.) premjera. Kovo 17 d. Valdovų rūmų muziejus.
