Tai galėtų tapti viso istorinio, su Šiaulių miesto augimu susijusio pastatų komplekso atgimimu.
Kultūros paveldo departamentas visapusiškai padės, tarpininkaus tiek rengiant projektą, tiek atliekant darbus. Šiauliai, panaudodami prieš beveik pusantro šimto metų statytą pastatą turi galimybę įpūsti gyvybės visam šiam istoriniam pramoniniam kvartalui.
Galbūt miestas žengs keliu, kokiu nuėjo Kaunas, prikeldamas visiškai sugriuvusias Kauno Panemunės kareivines, Vilnius – atgaivindamas dalį Šiaurės miestelio ar Užupio kvartalą, Prienai – kareivines.
Šiais laikais, kada vis garsiau kalbama apie tvarumą, senų pastatų sutvarkymas, pritaikant juos kitoms reikmėms ir įkvepiant naujam gyvenimui, yra civilizuotų šalių norma.
Šiaulių istorijos dalis
Parduodamas pastatas, kaip ir visas Frenkelio odos fabriko pastatų kompleksas, yra glaudžiai susijęs su Šiaulių miesto, jo pramonės istorija.
Iš Ukmergės kilęs Chaimas Frenkelis (1858–1920), Baltstogėje (Lenkija) pramokęs odininko amato, savo gimtajame mieste įkūrė dirbtuvėlę. Susitaupęs pradinį kapitalą, 1879 m. jis persikėlė iš Ukmergės į Šiaulius, įsigijo čia žemės sklypą ir įkūrė odos apdirbimo fabriką, XIX-XX a. sandūroje išgarsėjusį visoje Rusijos imperijoje.
Tai buvo modernus odų apdirbimo fabrikas, įdiegęs pažangiausias to meto odų rauginimo technologijas bei kitas naujoves: čia atsirado pirmieji mieste telefonai, dinamo mašina, garo katilas, naudotas artezinių šulinių vanduo. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą fabrike buvo 48 mūriniai pastatai. 1914 m. Ch. Frenkelio fabrike dirbo kas devintas Šiaulių gyventojas. Jo odos dirbiniai 1905 m. Paryžiaus pasaulinėje parodoje buvo apdovanoti aukso medaliu.
Įpėdinis – vertas tėvo
Po Chaimo mirties 1920 m. verslą perėmė fabrike dirbęs, Vokietijoje chemiko išsilavinimą gavęs jo sūnus Jokūbas. Jis bandė atkurti Pirmojo pasaulinio karo nuniokotą fabriką, rekonstravo esamus pastatus, bet situaciją blogino ir įvežama pigesnė produkcija.
Pamatęs, kad sunku konkuruoti, J. Frenkelis susivienijo su kitais verslininkais ir 1927 m. odų fabriko patalpose įkūrė stambų avalynės fabriką „Batas“, kuris per trumpą laiką užkariavo beveik visą Lietuvos rinką. Čia dirbo geriausi Lietuvos batsiuviai, pakviesti specialistai iš Vokietijos, Austrijos, Latvijos.
1939 m. „Bate“ dirbo 500 darbininkų. Tai buvo didžiausias avalynės fabrikas Lietuvoje.
Darbininkams dovanodavo batus
Frenkelių verslą galima pavadinti socialiai atsakingu. Jo fabrikuose darbininkai gana gerai uždirbdavo. Pasak 1939 metų statistikos, 10 proc. fabriko darbininkų gaudavo po 3,80 Lt už darbo dieną, apie 60 proc. – nuo 5 iki 15 Lt ir 10 proc. – 15–20 Lt.
Dirbdami šešias darbo dienas per savaitę darbininkai gaudavo nuo 91,2 iki 480 litų per mėnesį. Palyginus su kainomis tuometinėse parduotuvėse, tai gana daug: 1 litras pieno kainavo 0,16 ct, kiaulienos kilogramas – 1,5 Lt, kvietinių miltų – 0,95 Lt, sviesto – 3,30 Lt, vyriškas kostiumas – 80 Lt, vyriški pusbačiai – 16,30 Lt.
Be to, pusbačių fabriko darbininkams pirkti nereikėjo. J. Frenkelis avalynę jiems dovanodavo Kalėdoms, Naujiesiems Metams arba duodavo išsimokėtinai.
Sėkmingą fabriko veiklą nutraukė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas. 1941 m. rudenį Jokūbo žmona Roza pateko į getą ir buvo nužudyta. Jokūbas karo pradžioje buvo Vokietijoje ir išsigelbėjęs išvyko į JAV. Sovietmečiu nacionalizavus įmonę, joje veikė odos ir avalynės gamybos kombinatas „Elnias“.
