Kauno rajone, Akademijos miestelyje, įsikūręs H. Leščinskas pasakojo, kad visą gyvenimą dirbo su medžiu. Sovietmečiu Kauno dailės kombinate gamino įvairius baldus. Tokie, prie kurių gamybos meistras prisidėjo, iki šiol tebestovi Kauno centriniame knygyne.
Vėliau stalius darbavosi statybų bendrovėje. O prieš dvejus metus išėjęs į pensiją vyras atsidavė savo pomėgiui.
Iš pradžių H. Leščinskas restauravo senus medinius statybinius įrankius. Tačiau kartą užtiko seną skrynią ir nutarė ją atnaujinti. Kad daikto nesugadintų, apie šiuos baldus ėmė ieškoti informacijos.
Lietuvoje kraičiui skirtos skynios dažniausiai būdavo gaminamos iš lengvos medienos, pavyzdžiui, pušies lentų. Bet kartais būdavo naudojamos ir rankomis iš medžio nutašytos plačios vientisos medienos dalys. Tam labiausiai tikdavo ąžuolas.
Skrynios būdavo užrakinamos, kai kurios – net kaustomos.
„Vienos skrynios būdavo tiesiog medinės, kitos nudažomos, trečios puošiamos ornamentais. Aukštaičiai ir žemaičiai mėgo stambesnius ornamentus, dzūkai – smulkius, dažnai augalinius motyvus“, – pasakojo vyras.
H.Leščinskas sakė, kad į jo rankas patenka papuvusios skrynios, dažnai jų metalinės dalys – lankstai, rankenos, spynos būna sugedusios. Išardęs detales vyras jas suremontuoja arba pagamina tokias pat naujas.
Pačias skrynias taip pat išvalo, jei reikia, nušveičia, bet tam naudoja ne aštrų popierių, o kaip seniau – stiklo šukes. Restauravęs tokį baldą, remdamasis istoriniais šaltiniais, pats sukuria ornamentus ir juos ant skrynių piešia aliejinėmis kreidelėmis, tada skrynią nulakuoja.
„Patinka grožėtis senomis į mano rankas patenkančiomis skryniomis. Nupūsdamas nuo jų dulkes ir papuošdamas tautiškais, gilią prasmę turinčiais piešiniais jaučiu didžiulę laimę“, – atviravo H.Leščinskas.
Kauno kraštui būdingų skrynių nerandama
Bangutis Jonas Prapuolenis
Restauratorius
„Atskirti, kada pagamintos lietuviškos skrynios, galima apžiūrint, kaip jos dekoruotos. XIX amžiuje ant jų rankomis būdavo piešiami įvairūs ornamentai, dažnai augaliniai motyvai. XX amžiaus pradžioje atsirado trafaretai ir ornamentai būdavo atspaudžiami. Tarpukariu skynios retai buvo dekoruojamos.
Kaune ar Kauno regione tik šiam kraštui būdingų skrynių nebuvo. Į šalies centrą jos būdavo atgabenamos iš visos Lietuvos.
Esu pastebėjęs, kad lietuviai skrynias vis dar labai vertina. Tai buvo kraičiui sudėti skirtas baldas. Jis ir dabar dažnai perduodamas iš kartos į kartą kaip šeimos relikvija.
Lietuvos muziejuose skrynių taip pat labai gausu. Daugybė jų saugoma fonduose.“
