Vos prasidėjus karui, Arūnas Kumpis išvyko į Ukrainą ir iškart pateko į patį kovos veiksmų sūkurį – knygoje fiksuoja prisiminimus iš keturių misijų karščiausių taškų. Žvalgybos ir diversijų padalinio sudėtyje jis tiesiogiai dalyvavo bei vykdė užduotis pavojingiausiuose Charkivo, Chersono, Donbaso fronto ruožuose.
Nuo pat Antrojo pasaulinio pabaigos Europa dar nebuvo susidūrusi su tokio intensyvumo karu. Ukrainiečius užgriuvo brutali Rusijos karo mašina su savo naikintuvais, strateginiais bombonešiais, artilerija, balistinėmis raketomis. Visą šį puolimą turėjo atlaikyti paprasti, dažnai menkai pasirengę, nepakankamai ginkluoti Ukrainos gynėjai. Netrukus jiems į pagalbą patraukė šimtai savanorių iš viso pasaulio.
Knygoje išsamiai, diena po dienos ir be jokių pagražinimų aprašomos užduotys, kuriose autoriui teko asmeniškai dalyvauti, taip pat kareiviška buitis, laimėjimai bei netektys. Daug dėmesio skiriama naudojamos ginkluotės ir taktikos aprašymui. Įspūdį sustiprina chronologiška tvarka pateikiamos originalios nuotraukos, žemėlapiai, priešo perimtų pokalbių išklotinės, taip pat nuorodos į vaizdo medžiagą.
Jonas Ohmanas, nevyriausybinės organizacijos „Blue / Yellow“ įkūrėjas, rekomenduoja knygą: „Autentiškai, nuoširdžiai, provokuojančiai apie tikrąjį karą Ukrainoje. Privaloma perskaityti visiems Lietuvos piliečiams.“
Vilniaus knygų mugėje vasario 25 d., šeštadienį, 17 val. 5.5 salėje įvyks šios knygos pristatymas. Dalyvaus autorius Arūnas Kumpis, renginį moderuos karybos apžvalgininkas Aleksandras Matonis.
Siūlome perskaityti knygos ištrauką.
* * *
Pakeliui. Kovo 11–13 d.
Šeštadienį 16 valandą buvau susitaręs dėl priėmimo Ukrainos pasiuntinybėje Vilniuje. Reikėjo gauti karo atašė parašą ant dokumentų su mūsų paramos, kurią gabensime per sieną, sąrašu. Dalį tos paramos buvome gavę iš „Blue / Yellow“, kitą dalį įsigiję patys už rėmėjų paaukotas lėšas. Kadangi buvo šventinė diena ir ambasados darbuotojai turėjo kvietimus dalyvauti įvairiuose renginiuose, užtrukau gana ilgai, apie dvi valandas. Manęs laukę draugai jau akivaizdžiai nerimavo. Grįžęs pamačiau, kad visi daiktai, taip pat ir mano asmeniniai, jau sukrauti į automobilius. Savo kuprinę aptikau pačiame bagažinės dugne, ji gulėjo išsiliejusio kuro baloje. Pasirodo, viena iš kuro talpyklų buvo nesandari. Prieš išvykdamas turėjau sutvarkyti dar kelis reikalus. Trumpam grįžau namo.
Kadangi vykau į frontą, tikimybė iš jo negrįžti buvo labai didelė, todėl turėjau pasirūpinti gana praktiniais asmeniniais dalykais: turimos nuosavybės dokumentais, įgaliojimais, banko sąskaitų prisijungimais ir pan. Vėliau, jau būnant fronte, toks praktiškas požiūris gelbėjo ir padėjo susitvarkyti psichologiškai. Atvykęs į karą neturėtum stebėtis, kad gali žūti. Jei manysi kitaip, fronte neištempsi nė savaitės.
Jau temo, kai trimis ekipažais (aš ir Tadas vairavome „Mitsubishi“, R. ir M. – „Subaru Forester“) pajudėjome Lenkijos kryptimi. „Mitsubishi“, kurį vairavau, buvo iki lubų prikrautas medikamentų, miegmaišių bei turistinių kilimėlių, antrajame buvo sudėti mūsų asmeniniai daiktai, maistas, ukrainiečių kariams gabenami optiniai prietaisai bei kita įranga. Į „Subaru“ sukrovėme kuro talpyklas, iš viso – 120 litrų benzino. Iš anksto suplanavome, kad abu „Mitsubishi“ kartu su visa gabenama parama turės likti Ukrainoje, o „Subaru“ automobiliu ketinome grįžti į Lietuvą. Deja, nutiko ne taip, kaip planavome.
Link Rava Ruskos punkto Lenkijos–Ukrainos pasienyje vykome ne per Varšuvą, bet trumpesniu keliu – per Balstogę. Kelionė per Lenkiją neprailgo, tad anksti ryte, po dešimties valandų kelio, buvome nebetoli pasienio punkto. Prieš kirsdami sieną Lenkijoje dar nusipirkome gėrimų, batonėlių ir prisipylėme degalų.
Pasienyje automobilių eilė nebuvo didelė. Lenkijos sieną pervažiavome be problemų, o štai ukrainiečiai nebuvo taip geranoriškai nusiteikę, nors ir gabenome paramą jų kariams. Jau pildydami įvažiavimo dokumentus sužinojome, kad automobilių labdarai taip paprastai palikti negalėsime, mat negrįžus atgal ta pačia transporto priemone grėsė apie 200 tūkst. grivinų (5 tūkst. eurų) bauda. Be to, kažkuriam iš mūsų neatsargiai leptelėjus, kad galbūt Ukrainoje prisijungsime prie ukrainiečių kariuomenės, mums liepė pastatyti automobilius į šalį ir pasiaiškinti, ko mes ten iš tikro vykstame.
Pakviestiems kariškiams turėjau paaiškinti, kad buvome ne taip suprasti, kad kelionės tikslas – išskirtinai humanitarinė pagalba, kad niekas nė negalvoja apie jokius kariavimus. Tai esą patvirtina ir mūsų turimi dokumentai iš Ukrainos ambasados Vilniuje. Po kelių valandų aiškinimosi bei ambasados dokumentų nagrinėjimo mums pagaliau leido įvažiuoti į Ukrainos teritoriją.
Ukrainiečių muitininkai – vienas didžiausių mano nusivylimų. Matant, kaip visame demokratiniame pasaulyje kilo Ukrainos palaikymo banga, net nebuvo minties, kad dalis ukrainiečių galėtų elgtis kažkaip nepilietiškai. Deja, realybė tokia: kol visi geros valios žmonės renka ir gabena paramą, vyksta į Ukrainą savanoriauti, dalis pačių ukrainiečių (muitininkai, policininkai, valdininkai) nepraleidžia progos pasipelnyti.
Muitinės aikštelėje sutiktas ukrainiečių pareigūnus keikiantis lenkas savanoris (iš jo muitininkas atėmė Ukrainos kariams gabenamą batų porą) – tik maža iliustracija viso to purvo, kurį dar teks pamatyti ateityje bendraujant su minėtų profesijų atstovais.
Taigi, muitinėje praleidome apie 4 valandas ir keikdami jos pareigūnus pajudėjome Lvivo link. Iki miesto buvo likę apie 80 kilometrų. Lvivas mus pasitiko blokpostais prie įvažiavimo, taip pat pilnomis gatvėmis ir kavinėmis jaunų šaukiamojo amžiaus civilių gyventojų. Kažkaip kitaip įsivaizdavome karo draskomą šalį! Na, bet yra kaip yra. Juk ką tik atvykome. Galbūt natūralu, kad kažko nežinome ar nesuprantame.
Pirmiausia nutarėme papietauti. Pasirinkome grilio restoraną viename iš miesto parkų. Prie restorano buvo automobilių stovėjimo aikštelė, todėl vieta mums puikiaitiko. Užsisakę maisto, pradėjome ieškoti nakvynės. Aštuntą valandą vakaro turėjo prasidėti komendanto valanda, todėl, nenorėdami prisidaryti nemalonumų, ketinome pernakvoti Lvive, o kelionę tęsti kitos dienos ankstų rytą. [...]
Ryte, kaip ir planavome, pakilome apie ketvirtą valandą, susiruošėme ir netrukus pajudėjome iš miesto. „Subaru Forester“ ketinome palikti Lvive tam atvejui, jei netektume dviejų kitų automobilių ir neturėtume kuo grįžti į Lietuvą. Karas vyko dar tik dvi savaites, labai miglotai įsivaizdavome, kokia yra tikroji padėtis ir kaip viskas klostysis ateityje. Žodžiu, privažiavę miesto pakraštį, „Subaru“ įvairavome į prekybos centro aikštelę, užrakinome, įsiminėme vietą ir toliau pajudėjome dviem automobiliais. Apskaičiavome, kad apie 1000 km kelią iki Dnipro įveiksime per kokias 12 valandų ir kelionės tikslą pasieksime dar prieš prasidedant komendanto valandai. Tačiau planai lieka planais, o realybė yra realybė. Apskritai jokių nesklandumų kelyje nepatyrėme, galbūt važiavome nepakankamai greitai, galbūt per dažnai stojome, bet Dnipropetrovsko srities ribą kirtome jau temstant.
Kaip minėjau, sunkiai įsivaizdavome, kas vyksta ir kas mūsų laukia, dėl to kartais elgėmės, švelniai tariant, keistai. Pavyzdžiui, pagalvoję, kad galime patekti rusams į rankas, sustoję pakelėje sudeginome dalį turėtų dokumentų. Vienas iš mūsų supleškino net Karo akademijos baigimo diplomo originalą. Arba planavome visą kelią važiuoti vilkėdami šarvines liemenes. Vėliau to atsisakėme, bet saugos diržų nesisegėme. Buvome įsitikinę, kad jei papultume į apšaudymą, neprisisegę greičiau paspruktume iš automobilio.
Taigi, Dniprą pasiekėme jau prasidėjus komendanto valandai. Reikalingą vietą mieste sunkiai sekėsi surasti, todėl netrukus mus, besiblaškančius tuščiomis gatvėmis dviem visureigiais temdytais langais su užsienietiškais numeriais, pastebėjo policijos patrulis. Buvome greitai sustabdyti ir apsupti visai negeranoriškai nusiteikusių pareigūnų juodomis uniformomis su paruoštais šaudyti AK-74. Nors žinojome tos dienos slaptažodį, taip jau nutiko, kad antrajame automobilyje, prie kurio pirmiausia prisiartino pareigūnai, sėdėję kelionės draugai slaptažodžio neprisiminė.
Žvelgdamas pro galinio vaizdo veidrodėlį jau neabejojau, kad kažkas vyksta ne taip. Pareigūnams priėjus prie mūsų automobilio ir man pasakius slaptažodį, įtampa šiek tiek atlėgo. Parodžius pasus, Ukrainos ambasados Vilniuje išduotus dokumentus ir paaiškinus mūsų kelionės tikslą (humanitarinė pagalba), mus perspėjo ilgai neužsibūti miesto gatvėse ir netrukus paleido. Galima sakyti – pasisekė. Dar kiek pasisukioję pagaliau pasiekėme savo kelionės tikslą. Gatvėje mūsų jau laukė kontaktinis asmuo su raktais nuo buto, kuriame turėjome laikinai apsistoti.
Vėliau sužinojome, kad, mums tik išvykus iš Lvivo, miestas buvo atakuotas rusų tolimojo nuotolio raketomis.
