Todėl bene svarbiausia tekstilės restauratoriaus užduotis – eksponatą konservuoti ir tokiu būdu jį išsaugoti. Kaip tai padaryti, pirmoje dokumentinių apybraižų ciklo „Restauratoriai“ dalyje atskleidžia trys tekstilės restauratorės ir trys ypatingos istorijos.
Dovana karalienei
LNDM P. Gudyno restauravimo centre dirbanti tekstilės restauratorė ekspertė Audronė Petroševičiūtė pasakoja apie ypatingą dekoratyvinį audinį – auksu siuvinėtą šilko tiulį (200 x 130 cm), skirtą Prūsijos karalienės Luizės suknelei. Šią dovaną 1810 m. Luizei įteikti sumanė Klaipėdos pirkliai. Deja, karalienė dovana nespėjo pasiekti dėl jos ankstyvos mirties. Mažosios Lietuvos istorijos muziejui išskirtinį eksponatą padovanojo jį iš senelių paveldėjęs vokietis Tilmanas Kroekeris.
Tiulis buvo įvyniotas į kitus audinius ir į muziejų atgabentas dėžėje, o netrukus pateko į restauratorės rankas. „Jis buvo tokios prastos būklės, kad vos pajudinus tiesiog byrėjo akyse. Nors iš pradžių tai išgąsdino, tačiau su komanda ėmėme ieškoti būdų, kaip paauksuotą tiulį sutvirtinti ir pritaikyti eksponavimui. Galvojimas buvo didžiausias darbas. To tikrojo rankų darbo nebuvo daug – parinkti tinkamą medžiagą, kuri būtų tinkama tiuliui sutvirtinti, saugoti ir eksponuoti”, – prisimena ji.
A. Petroševičiūtė pasakoja, kad visų pirma tiulis buvo nupurkštas tvirtinančia medžiaga, o tada restauratorė ieškojo tinkamo medžiaginio pagrindo, kuris būtų gražus, derėtų su šilko tiuliu ir auksu, tiktų chemiškai, kad būtų elastingas ir laikytų dar šimtą metų. Restauratorė išbandė keliolika skirtingų audinių, kol rado tinkamą, ir prie jo pridygsniavo karalienei Luizei skirtą dovaną.
„Buvau laiminga, kad viskas baigėsi gerai, nors baimės buvo, ypač apverčiant audinį. Jį vertėme keturios ir nekvėpavome, – emocingas akimirkas prisimena ji. – Tekstilės restauravime kiekvienas eksponatas yra nauja užduotis ir naujas galvosūkis. Nors restauravimas ir yra rankų darbas, bet visų pirma tai yra protinis darbas. Didžiausias džiaugsmas – tvarkos pojūtis, harmonija. Rezultatas, paskutiniai potėpiai yra didžiulis džiaugsmas. Bet vėliau aš eksponatą atiduodu ir pamirštu. Išpuoselėju, iščiūčiuoju, atiduodu ir viskas – paleidžiu. Džiaugiuosi, kad eksponatai išeina. Kaip vaikai išskrenda, kaip lėktuvai nuskrenda; bet kaip ir kelionės įspūdžiai, prisiminimai lieka su manimi.“
Sugrįžimas į vaikystę
Aukščiausios kategorijos tekstilės restauratorė Virginija Žigelienė svarsto, kad visą gyvenimą dedikavo eksponatų restauravimui, nes žavi nauji iššūkiai: „Kiekvienas eksponatas yra kitoks, naujas eksponatas yra naujas iššūkis, todėl kiekvieną kartą save pasitikrinu, ar sugebu, ar galiu. O jeigu negaliu, tai yra lyg variklis ieškoti naujų medžiagų, metodikų, sprendimų. Manau, tai ir yra įdomiausia, nes niekada nestoviu vietoje, nėra monotonijos.“
Su iššūkiais V. Žigelienei teko susidurti ir restauruojant septynias dailininko Dionizo Barausko sukurtas lėles Kauno valstybiniam lėlių teatro spektakliui „Neišmanėlis Ansas“. Į restauratorės rankas patekusios daugiau nei 80 cm aukščio lėlės buvo garbaus amžiaus, labai prastos būklės, deformuotos, praradusios savo autentiškumą, audiniai buvo labai nešvarūs ir dėmėti. Visos lėlės buvo kimštos porolonu, tačiau laikui bėgant jis sunyko, kone pavirto dulkėmis. Mechanizmai, kuriais buvo kilnojamos lėlių kojos ir rankos, taip pat buvo sulūžę. Trūko barzdos, antakių ar ausyčių.
„Lėles turėjome išmontuoti, išvalyti dėmes, išskalbti audinius, sutvirtinti įplyšimus, užtaisyti skylutes, kiek įmanoma atstatyti buvusias drabužėlių formas. Galvojome, kokia medžiaga pakeisti sunykusį poroloną. Mūsų chemikai labai padėjo tikrindami naujų audinių savybes, todėl radome tam tinkamą ir padarėme kamšalus rankytėms, krūtinei, kam reikėjo – pilvukui. Nuvalėme polichromiją, retušavome.
Galiausiai, lėles surinkome atkartodami kiekvieną siūlę taip, kaip buvo sumanyta dailininko. Mechanizmai vėl puikiai veikia, todėl lėles galima pajudinti, su jomis pažaisti, pašnekėti“, – pasakoja tekstilės restauratorė. P. Gudyno restauravimo centro restauratorė V. Žigelienė prisipažįsta, kad šių lėlių restauravimas buvo lyg grįžimas į vaikystę, prisilietimas prie stebuklingų pasakų, kurias visi vaikystėje skaitė, žiūrėjo animacinius filmus: „Dabar tiesiog čiupinėju jas, žiūriu kaip iš tiesų atrodo. Jos visos restauruotos ir išglostytos su didžiule meile. Prie jų prisiliesti buvo įdomu.“
Odisėjo istorijos
„Tekstilė įdomi todėl, kad nenuspėjama nei jos būklė, nei sudėtis – gauni objektą ir niekada nežinai, ką su juo darysi“, – sako P. Gudyno restauravimo centro aukščiausios kategorijos tekstilės restauratorė Elena Jazbutienė, žvelgdama į Valdovų rūmų muziejui skirtą gobeleną (359 x 381 cm) „Odisėjo atsisveikinimas su žmona“. Į restauratorių rankas patekęs gobelenas buvo mažai pažeistas, tačiau jo sudėtyje – daug šilko, kuris greitai dyla nuo šviesos ir temperatūrų kaitos, todėl jo paviršius atrodo nelygus, sutrūkinėjęs.
„Mes, restauratoriai, pirmiausiai galvojame, kaip mažiausiai pakenkti eksponatui. Minimalus prisilietimas prie šio audinio yra pridaigstyti jį prie naujo pagrindo. Naujas pagrindas yra lininis audinys, kurį išvirinome, kad neliktų jokių cheminių medžiagų, būtų tik tobulai švari drobė. Prie jos prisiuvamas visas istorinis audinys, suirusios vietos sudaigstomos plonais siūliukais. Šiuo atveju labiausiai suirę yra šilkiniai fragmentai. Įdomu tai, kad įdurti adatą į tą suirusį šilko audinį, jeigu vieta dar neskylėta, neįmanoma. Pačią ploniausią adatą reikia labai stipriai spausti, kad galėtum sudygsniuoti“, – pasakoja E. Jazbutienė. Restauratorė sako, kad jei sutvirtinti ir grąžinti formą gobelenui ji gali, sugrąžinti jam spalvos – neįmanoma. Visgi autentiškas gobeleno spalvas galima pamatyti kitoje jo pusėje.
Kalbėdama apie gobelenus tekstilės restauratorė juos lygina su žmogumi – gobelenų paviršiaus susitraukimai, vadinami kurveliūromis, yra kaip senstanti žmogaus oda. Ir jei plastikos chirurgas gali raukšles palyginti, joks restauratorius nei žirklėmis, nei adatomis negali padaryti stebuklo ir ištiesinti gobeleno. Todėl šiandien galima tik meno istorikų apžvalgose skaityti, kokios buvo vieno ar kito kūrinio linijos, subtilūs niuansai, kaip žvilgėjo ir persipynė klostės.
Restauratorė E. Jazbutienė sako, kad dirbant ją ypač džiugina sėkmingas rezultatas: „Kai matau, kad pavyko, kad nugalėjau kliūtis, kad daugybė žmonių įdėjo labai daug pastangų, jog restauravimas pavyktų, tai teikia malonumą. Žiūriu į eksponatą ne tik kaip į daiktą, bet kaip į visumą, nes saugoma daugiau nei matoma plika akimi – daugybė rankų prisidėjo, kažkas tą daiktą kūrė, jame slypi istorija. Net ir jo pokyčiai, jo suirimo laipsnis yra istorija.“
Dokumentinių apybraižų ciklas „Restauratoriai“ rodomas nuo vasario 11 d., šeštadieniais 14.30 val., per LRT Plius kanalą.
