Muzikos kūrinys, primenantis istorines kovas dėl Mažosios ir Didžiosios Lietuvos suvienijimo, išplaukė į dienos šviesą Čikagoje – jį savo namuose netikėtai atrado iš Kintų kilusi JAV lietuvė Gerda Gružienė.
Maršas skirtas kariškiui, Klaipėdos krašto gubernatoriui Jonui Budriui Polovinskui (1989–1964). Jo vedini kariai, persirengę valstiečių rudinėmis, 1923 metais įžengė į Mažąją Lietuvą ir privertė kapituliuoti Prancūzijos įgulą, pagal Antantės šalių įgaliojimą valdžiusią šią Rytprūsių teritoriją. Kraštas, kuriame nuo seno gyveno lietuviai, tada kybojo tarp dangaus ir žemės.
Pabėgėliai rado prieglobstį
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje vokiečių kariuomenei sprunkant iš Rytų Prūsijos, Trečiojo reicho vado Adolfo Hitlerio įsakymu vietiniai gyventojai buvo evakuojami ir iš nacių klastingai aneksuoto Klaipėdos krašto. Daugelis jų atsidūrė Vokietijos gilumoje, o paskui nublokšti į kitus pasaulio kraštus. Nemažai karo pabėgėlių persikėlė į JAV, Kanadą, Australiją.
Vokietijoje buvo įsikūrę daugybė lietuviškųjų evangelikų liuteronų parapijų. Jų būta tiek, kad 1946 metais Lebenstedto mieste susirinkę į pirmąjį Sinodą tikintieji įkūrė lietuvių evangelikų bažnyčią tremtyje. Pirmuoju vyskupu tapo klaipėdiškis išeivis, Kauno Vytauto Didžiojo universitete ir Bazelyje teologiją studijavęs Ansas Trakys.
Persikėlęs į JAV A.Trakys ir ten uoliai kibo į darbą – Čikagoje įsteigė lietuvišką „Tėviškės“ parapiją, kuriai pats ir vadovavo, padėjo telkti kitas evangelikų liuteronų parapijas – Monrealyje, Toronte (Kanada), Detroite, Klyvelande (JAV), rūpinosi lietuviškų sekmadieninių mokyklų veikla, chorais, orkestrais.
Šviesaus atminimo A.Trakys daug energijos išliejo steigdamas Kristijono Donelaičio lituanistinę mokyklą Čikagoje, bendradarbiavo spaudoje, leido knygas, nemažai laiko paaukojo skatindamas ne tik Mažosios Lietuvos draugijos, bet ir visos JAV lietuvių bendruomenės sąjūdį.
Maršo kūrėjas nežinomas
Pastaruoju metu nors ir smarkiai praretėjusi “Tėviškės“ evangelikų liuteronų parapija, kuriai dabar vadovauja iš Vainuto miestelio (Šilutės raj.) kilęs kunigas Liudas Miliauskas, Čikagoje tebegyvuoja – mažlietuviai iki šiol kiekvieną savaitę susirenka į pamaldas bažnyčioje, dalyvauja įvairiuose kultūros renginiuose, drauge pažymi tautines šventes.
Iš Kintų miestelio (Šilutės raj.) kilusi parapijietė Gerda Gružienė prieš kelerius metus tvarkydama savo namus tarp senų rakandų ir popierių aptiko pageltusį popieriaus lakštą su natomis ir užrašu: „Valio, Klaipėda“. Maršas. Kpt. Neringas. Autoriaus teisės įstatymu saugomos. Perspausdinti draudžiama“.
Moteris jau nebeprisiminė, kaip šios natos atsidūrė jos namuose – galbūt tėvai arba kiti emigrantai atsivežė į Čikagą, o vėliau pamiršo. Prieškario Klaipėdą primenantį kūrinį Gerda parodė savo draugams, parapijiečiams, bet šie apie jį irgi nieko nežinojo.
G.Gružienės šeimoje išsaugota relikvija pateko į L.Miliausko rankas. Kunigą labiausiai nustebino maršo partitūros autorius kapitonas Neringas – veikiausiai pamirštas kompozitorius arba koks nors slapyvardžiu prisidengęs kariūnas.
Radinys sudomino šaulius
Neringas – pajūrietiškas vardas, bylojantis, jog maršo „Valio Klaipėda“ autorių kažkokios gijos siejo su Baltija, Kuršių mariomis, nerijos smėlynais, įvykiais Klaipėdos krašte. Kas jis toks – galbūt artimas J.Budrio Polovinsko, kuriam dedikavo savo kūrinį, draugas, bendražygis, koks nors kariškis, tarnavo kokiame nors Klaipėdos krašto pulke?
J.Budrys po karo irgi emigravo į JAV, daugelį metų dirbo Lietuvos generaliniu konsulu Niujorke, už nuopelnus jam suteiktas šio miesto garbės piliečio vardas. Stilizuotu Klaipėdos herbu paženklintą sukilėlių vado bei jo žmonos Reginos Kašubaitės-Budrienės kapą Čikagos tautinėse lietuvių kapinėse aplanko ne tik giminaičiai, bet ir vietiniai šauliai.
Seimo nutarimu 2023-ieji paskelbti Klaipėdos krašto metais. „Tėviškės“ parapijos bažnyčioje G.Gružienė apdovanota Čikagos šaulių įsteigtu Lietuvos kariuomenės Ypatingojo paskyrimo rinktinės ir šaulių žygio į Klaipėdą vado, dviejų Vyties kryžiaus ordino kavalieriaus J.Budrio Polovinsko atminimo medaliu. Taip įvertintas jos dėmesys gimtinės praeičiai ir kultūrai.
L.Miliauskas maršo „Valio, Klaipėda“ autorių bandė nustatyti bendraudamas su kitais JAV lietuviais. Galiausiai juo susidomėjo Čikagos šaulių rinktinės atstovas – Vilniaus universitete istorijos studijas baigęs naujosios kartos išeivis Ernestas Lukoševičius.
Tačiau net ir šis Mažosios Lietuvos kultūros paveldo tyrinėtojas su savo draugais, išvydęs dar neregėtą, anksčiau negirdėtą muzikos kūrinio partitūrą, tik gūžčiojo pečiais – tiesiog mistiškas radinys.
Autorius – neįminta mįslė
Tik po to, kai lietuviai šauliai įžengė į Klaipėdą, prasidėjo rimtos tarptautinės derybos – Paryžiaus taikos konferencijoje nuo Vokietijos atskirta Rytprūsių dalis buvo prijungta prie Lietuvos autonomijos teisėmis. Kario milinę nusivilkęs J.Budrys Polovinskas paskirtas pirmuoju nuolatiniu valstybės atstovu Klaipėdos krašte – gubernatoriais pareigas ėjo dvejus metus.
Kruopščiai užmaskuota, slapta, bet sėkminga jaunos, tada dar nepripažintos Lietuvos valstybės karinė-diplomatinė operacija veikiausiai į įvykių sūkurį buvo nubloškusi ir kapitoną Neringą – kokį nors muzikuojantį kariškį, gal net paakino jį pagerbti ryžtingo žygio į Klaipėdą dalyvius, pirmiausiai jų vadą J.Budrį Polovinską jam asmeniškai skirtu maršu.
„Neatskleidęs savosios tapatybės maršo autorius ateities kartoms užminė painią mįslę. Tais laikais į Klaipėdą žygiavę kariai diplomatijos sumetimais pasivadino Mažosios Lietuvos sukilėliais, buvo susigalvoję slapyvardžius, artimus šio krašto gyventojų pavardėms“, – pasakojo E.Lukoševičius.
Gal mįslingas maršo "Valio, Klaipėda" kūrėjas kapitonas Neringas irgi buvo toks žmogus? Sukilėlių, o iš tikrųjų Lietuvos kariuomenės Žvalgybos skyriaus vado J.Polovinsko slapyvardis „Budrys“ ilgainiui pakeitė tikrąją šio kario pavardę – naudosi juo paskirtas pirmuoju Klaipėdos krašto gubernatoriumi, dirbdamas konsulu Karaliaučiuje ir Niujorke.
Prieškariu skambėjo ir daugiau klaipėdietiškų maršų. Kai kurių gaidos ir žodžiai publikuoti Lietuvos pajūryje disluokuoto Kunigaikščio Butigeidžio 7-ojo pėstininkų pulko laikraštuke “Kovotojas“. Žinoma, kad kelis maršus („Mus Lietuva nepražūva“, „Klaipėdos atvadavimas“) sukūrė garsus kanklių muzikos propaguotojas ir pedagogas Pranas Puskunigis.
Paieškos persikėlė į Klaipėdą
Viešėdamas Lietuvoje E.Lukoševičius maršo „Valio, Klaipėda“ natų kopijas įteikė Klaipėdos vicemerui Arvydui Cesiuliui, o pastarasis, mėgindamas išsiaiškinti šio kūrinio kilmę ir autorystę, iškart susisiekė su Lietuvos karinių jūrų pajėgų (LKJP) pučiamųjų orkestro vadovu Egidijumi Mikniumi.
Šiuo metu variniais instrumentais groja net penki Lietuvos kariuomenės pučiamųjų orkestrai. Jie į atliekamų kūrinių repertuarą yra įtraukę ir tarpukariu sukurtus lietuviškus maršus, tačiau iš Čikagos atkeliavęs J.Budriui dedikuotas kūrinys tapo malonia staigmena ir E.Mikniui, ir kitų orkestrų vadovams bei muzikantams.
„Neabejoju, jog ir šis maršas buvo parašytas tarpukariu. Galbūt net Klaipėdoje, profesionalaus, kompoziciją išmanančio muzikanto ranka pagal visus šio žanro kanonus. Melodija – paprasta, bet skambi, įsimintina, kelianti nuotaiką. Gaidose pastebėtą vieną menką harmonijos klaidelę aranžuotojas nesunkiai ištaisė“, – kalbėjo E.Miknius.
Prieškariu ko ne visuose Lietuvos kariuomenės pulkuose būta pučiamųjų orkestrų. Kariškiai maršus grodavo paraduose, koncertuodami miestų aikštėse ir parkuose. Itin populiarūs to laikmečio rikiuočių kūriniai – „Plaukia sau laivelis“, Žengia ramovėnai“, „Vytenių pulkas“, „Du broliukai kunigai“, „Sūneli, Tėvynė tave šaukia“ viešosiose erdvėse skamba iki šiol.
Alsuoja lietuviška dvasia
Tais laikais pajūryje jau veikė kompozitoriaus Stasio Šimkaus įsteigta Muzikos mokykla, kuriai galėjo būti nesvetimas ir mįslingas kapitonas Neringas. Gal jis čia dirbo dėstytoju arba studijavo? Tiesa, ši mokykla tada dar nebuvo išskleidusi sparnų, netgi varžėsi dėl pastatų su Klaipėdoje dislokuotu pulku – Generalinis štabas čia norėjo įkurdinti karininkų klubą-kazino.
„Klaipėdoje veikia vokiečių teatras, puiki operetė, jau steigiama ir opera, o lietuviškos kultūros pozicijos tokios menkutės, kad iškrigdžius mūsų muzikos mokyklos veiklą, čion nieko nebeliktų“, – 1924 metų sausį savo laiške Krašto apsaugos ministerijai apginti tuo metu vienintelį mieste lietuvių muzikinės kultūros židinį nuo trukdymų maldavo S.Šimkus.
Garsiausi tarpukario maršų kūrėjai – Bronius Jonušas, Emerikas Gailevičius, Kazys Daugėla. Savo kūriniams jie dažnai pritaikydavo liaudiškas melodijas. Lietuviška dvasia alsuoja ir kapitono Neringo kūrinys „Valio, Klaipėda“, tačiau E.Miknius nemano, kad slapyvardžiu dangstėsi lietuviškų maršų tėvu vadinamas B.Jonušas, kiti žinomesni maršų kūrėjai.
„Slapukauja jauni kompozitoriai – kartais jie drovisi, nepasitiki savimi, baimindamiesi publikos reakcijos prisistato visokiausiais išgalvotais vardais“, – dar vieną Čikagoje išplaukusio lietuviško maršo kilmės versiją pateikė LKJP orkestro vadovas.
Skambus koncertas terminale
. Uostamiesčio savivaldybė JAV atrasto klaipėdietiško maršo premjerą ketino surengti šiemet per iškilmes Skulptūrų parke, pažymint kovų dėl Mažosios Lietuvos šimtmečio sukaktį.
Tačiau E.Miknius sugebėjo visus įtikino, jog delsti tikrai nėra ko, istorija dvelkiantį sukilėlių maršą verčiau sugroti anksčiau, per Jūros šventę vasarą, Klaipėdos kruizinių laivų terminale, kai uostamiestį užplūsta minios svečių ir poilsiautojų.
Po teatralizuotų eitynių miesto gatvėmis, kuriose dalyvavo daugiau kaip septyni tūkstančiai žmonių, niekam nežinomo kapitono Neringo maršą „Valio, Klaipėda“ po atviru dangumi pakiliai atliko jungtinis muzikantų kolektyvas – Škotijos karališkojo jūrų laivyno, Latvijos, Lietuvos, Danijos, JAV karinių jūrų pajėgų Europoje ir Afrikoje varinių pučiamųjų orkestrai.
„Įvyko tikras stebuklas – klausant šio maršo atrodė, kad į Klaipėdą tarsi vėl įžengė J.Budrys Polovinskas su savo bendražygiais. Terminalo aikštėje istorinio žygio vadui pašvęstą kūrinį grojo apie du šimtai muzikantų“, – įspūdingu koncertu po atviru dangumi džiaugėsi Jūros šventėje dalyvavęs Čikagos šaulys E.Lukoševičius.
Sugrįš ir žygio vado palaikai
Nuskambėjęs maršas tąkart pakylėjo ir ilgametį uostamiesčio merą, buvusį džiazo muzikantą, trimito virtuozą Vytautą Grubliauską. Miestiečių vis dar vadinamas Kongu meras išgarsėjo grodamas ne tik legendiniame ansamblyje „Doudi Jazz Band,“ bet ir Pranciškaus Memėno vadovaujamame varinių pučiamųjų instrumentų orkestre „Bangpūtis“.
JAV lietuviai tikisi, kad maršas „Valio Klaipėda“ dar šiemet bus sugrotas Skulpūrų parke, prie paminklo sukilimo aukoms „Už laisvę žuvusiems“, kai čionai iš Čikagos bus perkelti iškilaus kario, krašto gubernatoriaus, diplomato J.Budrio Polovinsko ir jo žmonos palaikai. Tokia buvo paskutinioji Lietuvai reikšmingo žygio organizatoriaus ir vado valia.
Dėl J.Budrio palaikų pergabenimo iš JAV atsirado šiokių tokių problemų – kai kurie istorikai siūlo juos perkelti ne į Skulptūrų parką prie paminklo žuvusiems sukilėliams, o į Kopgalio žvejų kapinaites Smiltynėje. Ten ilsisi kito buvusio Klaipėdos krašto gubernatoriaus Jono Žiliaus, pirmojo lietuvio profesionalaus jūrų kapitono Liudviko Stulpino palaikai.
J.Budrio palaikų sugrąžinimu į Lietuvą rūpinasi Užsienio reikalų ministerija ir Čikagos konsulato darbuotojai. Galbūt dar šiemet velionis atguls Klaipėdos žemėje - ten, kur kovojo už mažlietuvių teises prisišlieti prie istorinio tautos kamieno.
Sutuoktiniams – bendras kapas
Čikagoje kartu žygio vadu palaidota jo antroji žmona R.Kašubaitė-Budrienė. Kai kam užkliuvo ir ši aplinkybė tik dėl to, kad sovietmečiu išniekintos ir nušluotos nuo žemės paviršiaus senosios Klaipėdos kapinės virto skulptūrų parku, buvo uždarytos. Išimties tvarka čia gal ir būtų leista laidoti istorines asmenybes, o kaip dėl jų artimųjų – neaišku.
Skulptūrų parko tvarkymo projekto techninio bendraautorius dizaineris Kęstutis Mickevičius didelių problemų neįžvelgia: „Žinome, kad iš Liudvinavo miestelio Marijampolės apskrityje kilusi R.Kašubaitė irgi darbavosi Lietuvos kariuomenės Žvalgybos skyriuje, tarnybos reikalais vykdydama slaptas užduotis ne kartą lankėsi prancūzų administruojamame Klaipėdos krašte, buvo ten ir lemtingų įvykių dienomis. Ji - ne tik žygio vado J.Budrio žmona, bet ir bendražygė, aktyvi sukilimo dalyvė“.
Išlikę dokumentai rodo, kad etatinė žvalgė R.Kašubaitė-Budrienė Klaipėdos krašte, kai jį dar valdė Prancūzijos legionieriai, iš tikrųjų vykdė atsakingas valstybės užduotis. Ji – garsaus lietuvių išeivijos skulptoriaus Vytauto Kašubos, kurio sukurtas Gedimino paminklas puošia Katedros aikštę Vilniuje, sesuo. Abu gyveno tame pačiame Manhatano kvartale.
„Ar būtų gerai, jeigu per šventes J.Budrio Polovinsko ir kitų sukilėlių atminimą pagerbtume lakstydami po Klaipėdą – iš Skulptūrų parko, kur stovi kuklus granito obeliskas žuvusiems kariams, į tik smalsiausių turistų vasarą lankomas kapinaites Kopgalyje anapus Kuršių marių“ , – istorikų vaizduotės vingiais stebėjosi K.Mickevičius.
Dėl vietos J.Budrio palaikams, Klaipėdos savivaldybė, pasak V.Grubliausko, dar nieko nenusprendė: „Esami pasirengę išklausyti įvairias nuomones, konsultuotis su specialistais. Laukiame, kada bus baigti visi formalumai Čikagoje“.
Keistą idėją, kad perlaidojant Mažosios Lietuvos sukilėlių vado ir jo žmonos palaikus, kapus neva galima kažkaip atskirti, V.Grubliauskas vertino skeptiškai: „Skamba šventvagiškai. Vienas kitą mylėję žmonės neišskiriami ir po mirties“.
