Kai 2022 m. vasario 24 d. Vladimiro Putino vadovaujama agresyvi ir autoritarinė Rusijos Federacija pradėjo naują grobikišką invaziją į Ukrainą, ši šalis atsidūrė viso pasaulio žiniasklaidos dėmesio centre.
Vakariečiui, o ir dažnam Rytų europiečiui kilo klausimas: kas ta Ukraina? Iš kur kilo Ukraina ir kodėl šalies pavadinimas būtent toks? Kaip formavosi ukrainiečių tauta, kurios didelė dalis kratosi veidmainiškai peršamos „brolybės“ su rusais, per visas propagandos priemones garsiai deklaruojančiais pagarbą ir meilę „mažesniajam broliui“, bet į šį kraštą dažniausiai nešusius tik kraują, skausmą ir ašaras.
Tad kokios tikrosios konflikto su Maskva priežastys, siekiančios kur kas ankstesnius laikus, nei 2014-aisiais įvykdyta Krymo okupacija ir karas Donbase? Kam imperinių kompleksų vis kamuojamai Rusijai apskritai reikia Ukrainos? Ar Rusija be Ukrainos jaučiasi visavertė imperija?
Ukrainiečių kilmės amerikiečių istorikas S. Plokhyjus veda skaitytoją dramatiškais protėvių žemės istorijos vingiais nuo seniausių laikų iki XXI amžiaus. Puslapis po puslapio, paprasta ir aiškia kalba autorius atsako į daugelį skaitytojui galinčių iškilti klausimų. Kas įkūrė Kyjivo Rusią ir kodėl Maskva be jokio pagrindo skelbiasi vienintele viduramžių valstybės paveldėtoja? Kas tokie kazokai, už ką jie kovojo ir kodėl Bohdanas Chmelnyckis pasirinko sąjungą su klastingu Rytų kaimynu?
Knygos puslapiuose pasakojama apie cariniais laikais vykdytą ukrainiečių rusinimą, mėginimą primesti „vieningos rusų tautos“, kurios neatsiejama dalis yra „mažarusiai“ ukrainiečiai, koncepciją, apie nacionalinį atgimimą, bandymus XX a. pirmojoje pusėje sukurti nepriklausomą valstybę, taip pat apie sovietizavimą ir kraupųjį Holodomorą, Stepano Banderos asmenybę ir pokario rezistenciją, apie „Krymo klausimą“, Černobylio tragediją ir nepriklausomybę subyrėjus SSRS. Galiausiai apie kilusį kruviną karą su agresore Rusija.
Skaitant knygą, atskiri Ukrainos ir ukrainiečių tautos istorijos fragmentai tarsi susidėlioja į vientisą paveikslą, leidžiantį suprasti, kodėl po Rusijos smūgių Ukraina ne palūžo, o narsiai ir gana sėkmingai kovoja, siekdama susigrąžinti tai, kas atplėšta nuo valstybės kūno.
S. Plokhyjus taip pat yra lietuviškai išleistų knygų „Branduolinė kvailystė. Naujoji Kubos raketų krizės istorija“, „Černobylis. Branduolinės katastrofos istorija“, „Paskutinė imperija. Finalinės Sovietų Sąjungos dienos“ ir „Žmogus, šaudantis nuodais. Šaltojo karo šnipo istorija“ autorius.
Siūlome perskaityti knygos ištrauką.
* * *
Kai 1991 m. rugpjūčio 1 d. JAV prezidentas Džordžas V. Bušas (George W. Bush) išskrido į Kyjivą įtikinti Ukrainos politikų neatsiskirti nuo Sovietų Sąjungos, jie patys dar nebuvo suformavę vieningos politikos šiuo klausimu.
Tautinė demokratinė mažuma norėjo nepriklausomybės. Vis dažniau pasigirsdavo raginimai siekti atsiskyrimo nuo SSRS, kaip to siekta Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje. Komunistų dauguma Radoje būtų pasitenkinusi plačia Respublikos autonomija ir SSRS atsinaujinimu. To paties norėjo ir Gorbačiovas, 1991 m. pradžioje leidęs panaudoti kariuomenę Baltijos šalyse, kad būtų užkirstas kelias tų kraštų išsivadavimui. Tačiau kraujo praliejimas norimo rezultato nedavė. Kovo 17 d. Gorbačiovas paskelbė referendumą dėl SSRS ateities. 70 % ukrainiečių balsavo už reformuotos Sovietų Sąjungos, kurioje būtų užtikrintos žmogaus teisės, išsaugojimą.
SSRS lyderis tęsė derybas su respublikų vadovais, įskaitant Borisą Jelciną ir Nursultaną Nazarbajevą, mėgino juos suvilioti plačia autonomija naujajame valstybiniame darinyje. Michailui Sergejevičiui su jais pavyko rasti bendrą kalbą, tačiau Kravčukas ir jo aplinka nesutiko pasirašyti dokumento. Jie pasisakė už kitokį variantą – konfederaciją su Rusija bei kitomis respublikomis, prie kurios Ukraina prisijungtų savo sąlygomis.
Ukrainos parlamente kalbėjęs prezidentas Bušas išreiškė paramą Gorbačiovui ir už tai amerikiečių žurnalistų buvo pramintas „Kyjivo višta“, mat nesutiko paremti ukrainiečių tautinių demokratų. Bušui buvo reikšmingas tik Latvijos, Lietuvos ir Estijos atsiskyrimas, o Ukrainai bei kitoms respublikoms patarta likti Kremliaus šešėlyje. JAV lyderis nenorėjo prarasti patikimo partnerio – SSRS prezidento Michailo Gorbačiovo.
Be to, Baltieji rūmai nerimavo dėl galimo chaoso subyrėjus sovietų imperijai. Rimtą susirūpinimą kėlė ir kai kurių respublikų teritorijoje (Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje ir Kazachstane) esantys branduolinio ginklo arsenalai. Kreipdamasis į Rados deputatus, Bušas ragino atmesti „savižudišką nacionalizmą“, nepainioti nepriklausomybės ir laisvės.
Komunistai Bušui nuoširdžiai plojo, o demokratinė opozicija išreiškė didelį nusivylimą. Dėl Vašingtono sąjungos su Maskva ir raudonųjų deputatų laikysenos demokratų tikslas tapo sunkiai pasiekiamas. Tada mažai kas galėjo įsivaizduoti, kad po mėnesio parlamentas beveik vienbalsiai patvirtins Ukrainos Nepriklausomybės deklaracijos aktą, kurį lapkričio pabaigoje pripažins Baltieji rūmai. Ukraina dar kurį laiką liks branduoline valstybe.
Įvykis, privertęs Aukščiausiosios Rados sustabarėjusius komunistus ir visą pasaulį patikėti nepriklausoma Ukraina – 1991 m. rugpjūčio 19 d. Maskvos „vanagų“ rankomis įvykdytas pučas. Iš tiesų perversmas buvo pradėtas diena anksčiau ir ne Maskvoje, o Kryme, kur atostogavo Michailas Gorbačiovas. Tos dienos vakare į jo poilsiavietę atvykę sąmokslininkai pareikalavo įvesti karo padėtį. Atsargusis Gorbačiovas atsisakė pasirašyti tokius dekretus, todėl sąmokslininkai buvo priversti labai rizikuoti.
Rugpjūčio 19 d. sąmokslininkai (Sovietų Sąjungos viceprezidentas, KGB pirmininkas, gynybos ministras, vidaus reikalų ministras bei kiti) SSRS teritorijoje paskelbė ypatingąją padėtį. Ukrainos vadovas Kravčukas ir jo žmonės ignoravo sąmokslininkų reikalavimus, bet ir, priešingai nei Jelcinas, pučui aktyviai nesipriešino.
Kol Kravčukas ragino žmones laikytis rimties, Jelcinas į gatves išvedė tūkstantines minias, o kai per susirėmimus žuvo trys civiliai, įtikino kariuomenę palikti Maskvą. Sąmokslininkai atsidūrė aklavietėje. Nepraėjus nė trims dienoms, sąmokslininkų suburto vadinamojo Valstybinio ypatingosios padėties komiteto (GKČP) nariai buvo suimti. Maskviečiai užplūdo gatves, švęsdami ne tik laisvės pergalę prieš tironiją, bet ir Rusijos pergalę prieš visasąjunginį centrą.
Michailas Gorbačiovas grįžo į Kremlių, bet valdžios neišlaikė. Be to, Jelcinas prieš jį surengė dar vieną pučą, nepraleisdamas progos sąjungines struktūras pajungti Rusijos SFSR struktūroms. SSRS prezidentas pasidavė savo varžovo spaudimui ir panaikino dekretus, kuriais į kariuomenės, milicijos ir KGB vadovų postus buvo paskyręs sau ištikimus žmones.
Kai Jelcinui pavyko paralyžiuoti SSKP veiklą, Gorbačiovui neliko nieko kita, kaip tik atsistatydinti iš generalinio sekretoriaus pareigų. Sovietų Sąjungą pakeitė Rusijos Federacija, ir šis netikėtas įvykių posūkis gerokai atšaldė vadovybes tų respublikų, kurios prieš pučą siekė likti reformuotos SSRS sudėtyje. Ukraina tapo judėjimo už atsiskyrimą nuo Sovietų Sąjungos flagmane.
Rugpjūčio 24 d., praėjus vienai dienai, kai Borisas Jelcinas perėmė faktinę valdžią Maskvoje, Aukščiausioji Rada pasirašė Nepriklausomybės paskelbimo aktą. Ilgą laiką politiniu kaliniu buvęs, o dabar deputatu išrinktas Levko Lukjanenka parengė tekstą, kuris prasidėjo žodžiais: „Atsižvelgiant į mirtiną pavojų, kilusį Ukrainai dėl 1991 m. rugpjūčio 19 d. SSRS vykdyto perversmo ir tęsiant tūkstantmetę valstybės kūrimo tradiciją, <...> Ukrainos Sovietų Socialistinės Respublikos Aukščiausioji Rada iškilmingai skelbia Ukrainos nepriklausomybę.“
Balsavimo rezultatai nustebino visus, taip pat ir Levko Lukjanenką: 346 deputatai balsavo už, 5 susilaikė ir tik 2 buvo prieš. Atrodė, kad komunistų dauguma – neįveikiama kliūtis kelyje į nepriklausomybę nuo pat pirmųjų naujojo parlamento darbo dienų (1990 m. pavasarį), sunyko per vieną akimirką.
Per pučą dvejoję Kravčukas ir jo nuosaikieji komunistai dabar prisijungė prie nacionaldemokratinės platformos ir į savo pusę patraukė Maskvos veiksmais nusivylusius sovietinius konservatorius. Be to, SSKP narius gerokai įbaugino Jelcino puolimas prieš partiją Rusijoje. Kai parlamento ekrane nušvito balsavimo rezultatai, salėje nugriaudėjo plojimai. Prie parlamento susirinkusi minia džiūgavo: Ukraina iškovojo laisvę!
Lukjanenkos tekste buvo kalbama apie tūkstantmetę Ukrainos valstybingumo istoriją, savo šaknimis besiremiančią į Kyjivo Rusią. XX amžiuje Ukrainos nepriklausomybė buvo paskelbta penktąjį kartą. Pirmą kartą tai nutiko 1918 m. pradžioje Kyjive, vėliau tais pačiais metais Lvive, 1939 m. – Užkarpatėje, po daugiau nei dvejų metų – vėl Lvive. Nepriklausomybė skelbta per karus ir rezultatai buvo nuviliantys. Ar pavyko šį kartą, turėjo paaiškėti po trijų mėnesių.
1991 m. gruodžio 1 d. suplanuotas referendumas (tą pačią dieną turėjo įvykti ir pirmojo Ukrainos prezidento rinkimai) turėjo patvirtinti arba atmesti Aukščiausiosios Rados sprendimą dėl nepriklausomybės, taip pat tapti savotišku apsidraudimu, paskutine spraga tiems komunistams, kurie dvejojo rugpjūčio 24 dieną. Referendumas tarsi turėjo nuimti dalį atsakomybės – juk Rados sprendimas paremti nepriklausomybę tebuvo preliminarus.
Be to, visuotinis piliečių balsavimas turėjo leisti Ukrainai atsiskirti nuo SSRS be atviro konflikto su centru. 1991 m. kovo mėnesį 70 % piliečių balsavo už tai, kad respublika liktų SSRS, atnaujintos pagal Gorbačiovo planą, sudėtyje. Šio referendumo rezultatus galėjo panaikinti tik naujas referendumas.
Michailas Gorbačiovas netikėjo, kad 70 % ukrainiečių balsuos už Nepriklausomybės aktą. Jelcinas nežinojo, ką manyti. Praėjus kelioms dienoms po rugpjūčio 24-osios, jis nurodė savo spaudos sekretoriui paskelbti, kad Ukrainos bei kitų respublikų nepriklausomybės aktai suteikia Rusijos SFSR teisę kelti klausimą dėl sienų.
Pavelas Voščianovas, vykdydamas savo vadovo nurodymus, pareiškė pretenzijas į Krymą bei Ukrainos rytinius regionus, tarp jų Donecką ir Luhanską. Tad Ukraina buvo priversta rinktis: atsisakyti nepriklausomybės arba netekti dalies teritorijų. Norėdamas paskatinti ukrainiečius atsisakyti visiškos nepriklausomybės idėjos, Borisas Jelcinas į Kyjivą nusiuntė aukšto rango delegaciją, kuriai vadovavo Rusijos viceprezidentas Aleksandras Ruckojus. Tačiau jis grįžo nieko nepešęs.
Šantažas nepasiteisino, o Jelcinui grasinimams įgyvendinti pritrūko politinės valios ir išteklių. 1991 m. rugsėjį Ukrainoje prasidėjo naujas politinis sezonas. Dėl prezidento posto varžėsi šeši kandidatai, iš kurių kiekvienas pasisakė už nepriklausomybę. Kravčukas įtikino Krymo autonominės respublikos valdžią nerengti atskiro referendumo dėl atsiskyrimo nuo Ukrainos.
Sociologai patikino, kad parama Ukrainos nepriklausomybei didėjo visuose regionuose ir tarp visų etninių grupių. Tai pasakytina ir apie dvi didžiausias mažumas – daugiau kaip vienuolika milijonų rusų ir pusę milijono žydų. Lapkričio apklausos rodė, kad už nepriklausomybę balsuotų 58 % rusų ir 60 % žydų. Dabar, kitaip nei 1918 m., šių tautų atstovai neprieštaravo Ukrainos idėjai. Jie labiau pasitikėjo Kyjivu nei Maskva, nes Rusijos padėtis atrodė trapesnė.
Gruodžio 1 d. Ukrainos piliečiai, nepriklausomai nuo jų etninės kilmės, ėjo prie balsadėžių. Rezultatai pribloškė net ir užkietėjusius nepriklausomybės šalininkus. Rinkimuose dalyvavo 84 % rinkėjų, 90,3 % balsavo „už“. Labiausiai už nepriklausomybę pasisakė vakarų ukrainiečiai, ypač Ternopilio regionas – 99 %.
Tačiau neatsiliko ir Vidurio bei Pietryčių Ukraina. Vinycios srityje už nepriklausomybę pasisakė 95 %, Odesos srityje – 85 %, o Donecko srityje – 84 % balsavusiųjų. Net Kryme daugiau nei pusė rinkėjų pasisakė už nepriklausomybę: 57 % Sevastopolyje ir 54 % likusioje pusiasalio dalyje (tuo metu rusai sudarė du trečdalius Krymo gyventojų, ukrainiečiai – ketvirtadalį, o Krymo totoriai, kurie po Stalino trėmimų pradėjo grįžti į savo tėvynę, – apie 1,5 %).
Vidurio ir rytiniuose regionuose daugelis balsavo už nepriklausomybę ir kartu už kandidatą į prezidentus Kravčuką. Jis laimėjo 61 % balsų ir tapo Ukrainos prezidentu surinkęs daugumą visose Ukrainos dalyse, išskyrus Galiciją. Čia nugalėjo ilgametis politinis kalinys Viačeslavas Čornovilas, dabar vadovaujantis Lvivo srities tarybai.
Ukraina pasirinko laisvę ir patikėjo žmogumi, kuris, kaip daugelis vylėsi, sugebės rasti pusiausvyrą tarp skirtingų šalies regionų, nevienalytės kultūros, kalbos ir kilmės, nuties tiltus tarp sovietinės respublikos praeities ir nepriklausomos valstybės ateities.
Gruodžio 1 d. referendumo Ukrainoje rezultatai palaidojo paskutines Sovietų Sąjungos valdžios viltis. Ukrainiečiai pakeitė ne tik savo, bet ir viso pasaulio istoriją. Balsai milijonuose biuletenių tapo sektinu pavyzdžiu kitoms respublikoms, nesiryžtančioms nutraukti santykių su Maskva. Gruodžio 8 d. Belovežo girioje Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas paskutinį kartą mėgino įtikinti Kravčuką sudaryti sąjunginę sutartį. Bet Kravčukas atsisakė. Jo koziris – Ukrainos piliečių dauguma, palaikiusi nepriklausomybę visoje respublikoje, taip pat ir Kryme.
Jelcinas nesipriešino. Esą jei Ukraina nenori pasirašyti sąjunginės sutarties, ji nereikalinga ir Rusijai. Jis ne kartą pripažino Bušui, kad be Ukrainos naujojoje sąjungoje vyrautų musulmonų kultūros respublikos ir jų žodis būtų lemiamas. Belovežo girioje trijų rytų slavų kraštų lyderiai – Jelcinas, Kravčukas ir baltarusis Stanislavas Šuškevičius – tarptautinei publikai pristatė naują darinį – Nepriklausomų Valstybių Sandraugą (NVS). Gruodžio 21 d. prie Sandraugos prisijungė Vidurinės Azijos respublikos, Kazachstanas ir Armėnija. Sovietų Sąjungos istorija pasibaigė.
1991 m. gruodžio 25 d. Michailas Gorbačiovas per televiziją paskelbė apie savo atsistatydinimą iš SSRS prezidento posto. Virš Kremliaus besiplaiksčiusi Sovietų Sąjungos raudona vėliava buvo nuleista, o vietoj jos iškelta Rusijos trispalvė. Ukraina jau buvo pakeitusi savo vėliavą į mėlynai geltoną. Maskvos ir Kyjivo daugiau nesiejo joks simbolis.
Po keturių nesėkmingų mėginimų, kuriems įvairiomis aplinkybėmis ryžosi skirtingos politinės jėgos, Ukraina galiausiai galėjo laisvai pasirinkti, kuriuo keliu eiti. Tai, kas dar prieš šešis mėnesius atrodė neįmanoma, tapo realybe: Sovietų Sąjunga žlugo ir pasaulis išvydo naują valstybę. Senoji partinė nomenklatūra ir nacionaldemokratinio sparno lyderiai, ką tik įžengę į politinį ringą, susivienijo ir įėjo į istoriją kaip paskutinės Europos imperijos griovėjai. Dabar jie turėjo atrasti kelią į ateitį.
