Pabandė išsiaiškinti, kodėl Mikelandželas 1494 m. rudenį dingo iš Florencijos

Mikelandželas Buonarotis buvo skulptorius, tapytojas ir architektas, kurio unikali meistrystė atsiskleidė nesulaukus nė trisdešimties, kai buvo sukurta stulbinamo grožio marmurinė skulptūra „Pieta“ Romoje ir milžiniška Dovydo statula Florencijoje. Ant skliautuotų Vatikano Siksto koplyčios lubų jo nutapytos freskos šį išskirtinį talentą tik patvirtino. Amžininkai Mikelandželą vadino genijumi, o šio titulo jis tikrai nusipelnė. Juo žavėtasi ne veltui – Mikelandželas suvaidino milžinišką vaidmenį formuojantis manierizmui.

Smulkiai nagrinėdama Mikelandželo gyvenimą, pasitelkdama informatyvias ir įkvepiančias iliustracijas, autorė aiškiai ir išsamiai išdėsto, kas jam padarė didžiausią įtaką ir ko pavyko pasiekti. Daugiau nei 200 skulptūros, tapybos ir architektūros kūrinių, taip pat daugybės jo sukurtų parengiamųjų eskizų reprodukcijų albume prie kiekvienos iliustracijos pateikiama autorės analizė ir vertinimas.

Mikelandželo genialumas iki šiol įkvepia viso pasaulio dailininkus, skulptorius ir architektus. Tad ši knyga suteikia puikią galimybę daugiau sužinoti apie kerintį menininką ir pamatyti jo nuostabiausius kūrinius viename puikiai iliustruotame leidinyje. Serijoje apie garsius menininkus taip pat rasite: „Leonardas da Vinčis. Gyvenimas ir kūryba 500 iliustracijų“ (R. Ormiston), „Van Gogas. Gyvenimas ir kūryba 500 paveikslų“ ir „Gogenas. Gyvenimas ir kūryba 500 iliustracijų“. Knygą iš anglų kalbos vertė Jurga Grunskienė.

Siūlome perskaityti knygos ištrauką.

* * *

Kai 1492 m. mirė Lorencas de Medičis ir pamokslus ėmė sakyti uolusis dominikonų vienuolis iš Šv. Morkaus vienuolyno Džirolamas Savonarola (Girolamo Savonarola), Florencijoje kilo neramumų ir nesutarimų su Romos Bažnyčia. Kaip Medičių šalininkas, Mikelandželas atsidūrė tarp dviejų ugnių.

Lorencas de Medičis mirė 1492 m., naktį iš balandžio 8-osios į 9-ąją, savo viloje Karedžyje, Florencijos kalvose. Šioje viloje buvo įsikūrusi ir Medičių Platono akademija. Ši vieta išties tiko atgulti amžinojo poilsio talentingam poetui, rašytojui, meno mecenatui ir Florencijos politikui. Lorencas mirė po ligos, eidamas 43-iuosius metus.

Mirties valandą greta jo buvo kunigas, dominikonų vienuolis iš Šv. Morkaus vienuolyno Džirolamas Savonarola (1452–1498), tačiau nėra žinoma, ar jis Lorencui suteikė nuodėmių atleidimą. Lorenco mirtis Mikelandželą pribloškė, nes mecenatas jam buvo lyg tėvas. Kaip teigia Vazaris ir Kondivis, po to Mikelandželas grįžo namo ir kurį laiką praleido su savo tėvu. 

Po tėvo mirties, būdamas vos dvidešimt vienerių, šeimos galva tapo vyriausiasis Lorenco sūnus Pjeras de Medičis (1472–1503). Jis gerai pažinojo Mikelandželą, todėl iš karto buvo aišku, kad Medičiai skulptorių toliau rems. Kondivis teigia, kad Mikelandželas vėl buvo pakviestas į Medičių dvarą. Anot Vazario, Pjeras dažnai klausdavo Mikelandželo patarimo prieš įsigydamas antikvarinių dirbinių.

Tačiau per neilgą dvejų metų laikotarpį po tėvo mirties, kol Pjeras gyveno Florencijoje, yra aprašytas tik vienas jo pateiktas užsakymas sukurti sniego skulptūrą Medičių rūmų kiemo viduryje. Ši mintis kilo pačiam Pjerui po užsitęsusios ir sunkios pūgos, kuri užklupo Florenciją 1493 m. sausį, – tokios pūgos čia buvo itin retas reiškinys. Apmaudu, tačiau nė vienas biografas apie skulptūrą nepateikia jokių smulkmenų: nei kaip ji atrodė, nei kokio dydžio buvo, ar ilgai stovėjo minėtame kiemelyje. Visa tai galime tik numanyti. Vazaris tiesiog rašo, kad Pjeras „liepė jam [Mikelandželui] nulipdyti savo kieme sniego statulą, kuri buvusi labai graži“.

Vienintelis išlikęs šio laikotarpio Mikelandželo kūrinys – medinis Nukryžiuotasis Šv. Dvasios bazilikoje. Ilgai dėl jo diskutavę ir tik sieję su Mikelandželu, dabar meno istorikai nedrąsiai teigia, kad tai vienas ankstyvųjų jo kūrinių. Jauno vyro figūra iš dažyto medžio vaizduoja liesą ir nuogą Kristų. Galva nusvirusi ant krūtinės. Menininkas kuria apleisto Kristaus įvaizdį.

Kalbant apie kūrinio stilių, liesos rankos ir kojos, išsekusio žmogaus liemuo perteikti labai realistiškai. Kūnas pribloškia savo anatominiu tikslumu, matyti net virš šonkaulių įsitempusi oda. Yra žinoma, kad Šv. Dvasios bazilikos prioras leisdavo Mikelandželui lavoninėje skrosti mirusiųjų kūnus ir studijuoti žmogaus kūno sandarą. Tai buvo itin didelė privilegija, kuriai reikėjo gauti pasaulietinės miesto valdžios leidimą. 

Deja, Lorenco sūnus Pjeras nebuvo toks charizmatiškas ir stiprus valdovas kaip tėvas. 1494 m. jam surizikavus išlaikyti neutralumą konflikte su Prancūzijos karaliumi Karoliu VIII (1470–1498), Florencija buvo apgulta, o Pjerui ir vyresniems Medičių šeimos nariams teko iš miesto bėgti. Tada po 70 metų trukusio Medičių valdymo buvo atkurta Florencijos respublika, o jos naujuoju valdovu tapo aršusis dvasininkas Džirolamas Savonarola. Šis dominikonų vienuolis buvo Šv. Morkaus vienuolyno prioras (nuo 1491–1498), o šį vienuolyną rėmė Kozimas de Medičis, Pjero prosenelis.

Atėjęs į valdžią Savonarola privertė florentiečius gyventi slogų, ne tokį intensyvų, užtat kur kas dievobaimingesnį gyvenimą. Tuo metu Mikelandželas buvo apsistojęs Venecijoje ir Bolonijoje, į Florenciją grįždavo tik retkarčiais. Florencijos menininkams tai buvo niūrus laikotarpis, nebent jie sutikdavo tapyti Šventosios Šeimos paveikslus. Skulptūros ir kiti meno kūriniai, sukurti sekant antikos menu, nebuvo priimtini. Regis, Mikelandželui šiame mieste tikrai nebūtų buvę ką veikti, mat paveikslų tapybą jis laikė beverčiu moterišku užsiėmimu, kuriam daug įgūdžių nereikia.

Netikėtai iš Medičių dvaro Florencijoje pasitraukusiam Mikelandželui, kuris tik dar labiau troško kurti skulptūras, teko kituose miestuose žvalgytis naujų rėmėjų ir užsakymų. Jis iškeliavo į Boloniją bei Veneciją ieškoti mecenatų ir darbo.

Pakitusios aplinkybės tik dar labiau sustiprino Mikelandželo ryžtą siekti pasirinktos profesijos. Labiausiai jis troško įrodyti sau, kad gali tapti didžiu skulptoriumi. Žinoma, kad 1493 m., prieš ištremiant Medičius iš Florencijos, Mikelandželas kūrė nedidelę Kupidono statulą ir milžinišką Heraklio (pusdievio, Olimpo dievo Dzeuso ir mirtingosios Alkmenės sūnaus) skulptūrą iš marmuro.  

Ir Vazaris, ir Kondivis teigia, kad Mikelandželas pats įsigijo marmuro ir Heraklio skulptūrą kūrė savo namuose. Šiuolaikiniai istorikai ginčijasi, ar jis būtų įstengęs nusipirkti tokį didžiulį marmuro luitą, net ir ne pačios aukščiausios kokybės. Kaip jis būtų nugabenęs baigtą skulptūrą į jai skirtą vietą ir ar išvis būtų ėmęsis tokio didelio darbo, jeigu nebūtų radęs pirkėjo? Tikėtina, kad marmuro jam davė šį kūrinį užsakęs žmogus. Tačiau ar šis žmogus buvo Pjeras de Medičis, ar koks nors naujas mecenatas? 

Žinoma, kad tuo metu Mikelandželas gerai pažinojo turtingą Strocių (Strozzi) šeimą. Jis gana ilgai draugavo su jaunaisiais broliais Strociais: Lorencu (1482–1549 ar 1551) ir ypač Filipu (1489–1538). Baigta Heraklio skulptūra buvo nugabenta į Strocių dvarą Florencijoje. Strociams dirbo ir vienas iš jaunesnių Mikelandželo brolių, padėjo jų vilnos versle. (Visi trys jaunesnieji menininko broliai buvo įsitraukę į vilnos verslą.) Turint omenyje visus šiuos ryšius, galima numanyti, kad Mikelandželo mecenatas buvo kuris nors Strocių šeimos narys, gal net Selvadžija (Selvaggia Strozzi), Filipo Strocio (Filippo Strozzi) Vyresniojo našlė, Lorenco ir Filipo motina. 

Kur kas sunkiau nustatyti, kodėl Mikelandželas dingo iš Florencijos 1494 m. rudenį. Tik žinoma, kad spalio 10 ar 11 d., dar prieš kylant Prancūzijos karaliaus įsiveržimo į miestą grėsmei, jis išvyko į Boloniją ir Veneciją. Gali būti, kad taip jis tikėjosi išvengti keršto dėl artimos draugystės su Medičiais. Kondivis rašo, kad Mikelandželą labai išgąsdino dvariškio Andrėjos Kardjerės (Andrea Cardiere) pranašingo ženklo išaiškinimas, neva Pjeras de Medičis būsiąs ištremtas iš miesto. 

Supratęs, kad Mikelandželas išvyko, jo draugas ir rėmėjas Pjeras buvo akivaizdžiai nusivylęs. Medičiai buvo ištremti 1494 m. lapkritį, kai Pjeras į Karolio VIII rankas atidavė strategiškai svarbius įtvirtintus miestelius greta Florencijos. Tikėtina, kad Mikelandželo pasitraukimą lėmė jo rodyta visapusė parama Savonarolai ir pasibaigęs Medičių viešpatavimas. 

Iš Florencijos Mikelandželas su dviem bendrakeleiviais patraukė į šiaurę per Boloniją, link Venecijos; ši kelionė turėjo trukti apie dvi ar tris dienas. Kaip teigia biografai, praėjus vos dviem dienoms po išvykimo, baigėsi pinigai. Atvykę į Boloniją, keliauninkai nepakluso Bolonijos valdovo Džovanio Bentivolijaus (Giovanni Bentivoglio; 1462–1506) išleistam įstatymui, pagal kurį visi svetimšaliai privalėjo vieną nykštį pažymėti raudonu antspaudų vašku, kad išsiskirtų iš vietinių.

Dėl šio pažeidimo Mikelandželas su bendrakeleiviais buvo atvesdinti į mokesčių kontorą, kur turėjo sumokėti penkiasdešimties Bolonijos lirų baudą. Laimė, vienas bolonietis didikas Džanfrančeskas Aldrovandis (Gianfrancesco Aldrovandi), išgirdęs, kad skulptoriui Mikelandželui iš Medičiams artimų žmonių rato gresia bauda, įtikino valdžios atstovus jį ir jo draugus paleisti. Tada Aldrovandis pakvietė Mikelandželą paviešėti savo namuose. Šis nenoriai priėmė kvietimą, prieš tai išdalijęs draugams likusius savo pinigus. Kondivis teigia, kad Mikelandželas prieš išvykdamas į Veneciją pas savo geradarį praleido keturias ar penkias dienas (pochi giorni). 

Nors dar visai jaunas, vos pradėjęs profesinį kelią, tačiau akivaizdu, kad Mikelandželas jau buvo žinomas kaip „garbus Medičių rato Florencijoje narys“ ir tai pridėjo jam vertės bendraujant su kilmingų ir turtingų šeimų atstovais kituose Italijos miestuose. Būtent todėl Mikelandželą savo namuose Bolonijoje svetingai priėmė Džanfrančeskas Aldrovandis. Medičių pavardė atidarydavo visas duris tiems, kurie būdavo vienaip ar kitaip su jais susiję. Veikiausiai dėl šios priežasties Mikelandželas dažnai nutylėdavo apie savo pažiūras, susijusias su Florencijos respublika, vien tam, kad jį ir toliau globotų turtingi mecenatai įvairiuose miestuose: Florencijoje, Bolonijoje, Romoje.