100-ąsias J. Meko gimimo metines įprasminti ne tik renginiais, bet ir skulptūra-atminimo ženklu – toks buvo Biržų rajono savivaldybės administracijos siūlymas ir Tarybos sprendimas, galiausiai virtęs įspūdingu Biržų miestą papuošusiu mažosios architektūros elementu.
Kaip pasakojo Biržų rajono savivaldybės administracijos direktorė Irutė Varzienė, ruošiantis Biržuose paminėti Jono Meko metus, buvo rengiama solidi renginių programa ir bediskutuojant kilusi mintis, jog be koncertų, parodų, susitikimų, reikėtų ir ilgaamžio objekto, dedikuoto menininkui.
„Šie metai mums reiškia labai daug. Mane glumina, jei išgirstu sakant, kad Jonas Mekas dėmesio sulaukė tik pastaruoju metu. Iš tiesų menininkui dar 2011 metais suteiktas Biržų rajono savivaldybės garbės piliečio vardas, 2012-aisiais jam buvo skirta Biržų miesto šventė, tuomet vyko filmų peržiūra, trumpametražių filmų konkursas. Dabar tarsi naujas etapas: 2022-ieji – Seimo paskelbti Jono Meko metais, o mums kilo idėja sukurti naują, jam skirtą ženklą Biržuose“, – kalbėjo I. Varzienė.
Atminimo ženklas J. Mekui pastatytas Biržų miesto skvere, kuriam suteiktas Jono Meko vardas. Netoliese – šiuo metu restauruojamas buvusio Biržų pašto pastatas, kuriame įsikurs Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešoji biblioteka bei jos padalinys – Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centras.
„Galbūt, erdvė skulptūrai-atminimo ženklui šiek tiek per maža, per siaura, galbūt, per daug vizualinio triukšmo, bet J. Mekas, nors ir nuolat ilgėjosi gimtųjų Semeniškių, gyveno Niujorke. Labai simboliška, jog skulptūra iškilo prie centrinės gatvės. Ji šiek tiek provokuoja žmones, bet, manau, kad tai yra gerai. Labai įdomus, prasmingas akcentas, skirtas J. Mekui, mūsų įdomiajam kūrėjui“, – sakė Biržų rajono savivaldybės administracijos direktorė.
Skulptūrą-atminimo ženklą kūrė skulptorius, Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto dėstytojas doc. Marius Norkus.
Skulptorius M. Norkus prisipažino, kad kūrybos procese jis mėgsta ieškoti, rinktis iš daugybės variantų. Kalbant apie paminklą J. Mekui, per mėnesį pavyko sukurti kone keturiasdešimt jo versijų ir tinkamiausias pristatyti komisijai.
M. Norkaus sakė, kad prieš pradėdamas kurti atminimo ženklą pirmiausia darsyk išnarstė kone ir taip mintinai žinomą J. Meko biografiją, perskaitė naujausią knygą, tuomet pradėjo piešti, lipdyti, nuolat mąstydamas apie tai, kurioje vietoje būsimasis darbas bus eksponuojamas, nes vieta, anot kūrėjo, turi labai daug reikšmės – kartais būna apmaudu, kuomet darbas geras, tačiau jam skirta aplinka – prasta.
Žinant, kokioje aplinkoje skulptūra iškils, aiškesnis tampa mastelis, dydis. Biržuose aplinka kamerinė, tad skulptūra-atminimo ženklas negalėjo būti didelis, kitaip erdvę būtų užgožęs. Pastatai aplink, kiti objektai: ženklai, pėsčiųjų perėjos, suolelis, parduotuvė – viskas turėjo įtakos skulptūros formai.
Paklaustas apie tai, kokia pagrindinė atminimo ženklo idėja, kūrėjas pabrėžė, jog bene pagrindinis akcentas – J. Meko citata: „Aš nekuriu filmų, aš tik filmuoju, filmuoju“, kuri puikiai apibūdina avangardinio kino kūrėją. „Ši citata man labai patiko, nes pradžioje svarstyta užrašyti kūrėjo vardą, pavardę, tačiau tai priminė antkapinį paminklą. Kai pamačiau šią citatą, pasakiau: štai čia yra jo parašas“, – kalbėjo M. Norkus.
Skulptūros apskritime galima įžiūrėti groteles, vadinamąją diafragmą, dvi stilizuotas, į skirtingas puses nukreiptas vaizdo kameras, kuriomis filmavo J. Mekas. Pasirinktos dvi medžiagos – bronza ir granitas. Skulptūra pastatyta ant iš trinkelių suformuotos salelės, pati kolona apatinėje skulptūros dalyje lenkta, šiek tiek suapvalinta.
Jubiliejiniams Jono Meko metams einant į pabaigą, surengta fotografo, eseisto, poeto Alio Balbieriaus fotografijų paroda „Jono Meko žemė“, kurią lydėjo ir išeivijos menininko kūrybos skaitymai. Parodoje eksponuotos A. Balbieriaus 2003–2022 m. darytos nuotraukos, kurių objektas – J. Meko tėviškė.
A. Balbieriaus fotografijų paroda „Jono Meko žemė“ pirmąsyk atidaryta Vilniuje, vėliau atkeliavo į Panevėžį, galiausiai, pasitinkant jubiliejų, pristatyta Biržuose.
A. Balbierius Semeniškiuose pirmąsyk apsilankė prieš devyniolika metų: Mekų sodybos neberado, tik pievą, kurią įamžino, o vėliau darsyk grįžo į tą pačią vietą – taip gimė ištisas fotografijų ciklas.
„J. Mekui nepatiko mano fotografijos, jis sakė: „mes buvome šviesūs, o jos tokios niūrios“. Manau, kad kitas požiūris kaip tik sveikintinas. Galbūt, paties J. Meko galvoje Semeniškiai buvo šviesioji vaikystės ir jaunystės pusė, aš mačiau kitą vaizdą“, – Panevėžio fotografijos galerijoje atidarant parodą kalbėjo A. Balbierius.
Biržų krašto muziejaus „Sėla“ komanda pasistengė, kad paroda virstų dar įspūdingesniu nei pradžioje planuota reginiu. Sykiu buvo sukurta edukacinė programa – kelionė J. Meko žeme ir poetinė erdvė moksleiviams, sulaukusi nemenko susidomėjimo.
„Atvykstantiems į Biržus norisi pažinti J. Meko šaknis. Iš kur jis, kaip jis, būdamas kaimo vaikas, tapo pasaulio piliečiu. Vietos žmonėms ir tiems, kurie gyvena netoliese, J. Mekas – pirmiausia poetas, atėjęs su „Semeniškių idilėmis“, kurios atspindi ir jų pačių prarastą pasaulį. Vietiniams reikia parodyti kitą J. Meko pusę, kuo jis tapo išėjęs iš čia.
Manau, kad apie jį daug kalbama, bet kūrėjo gelmes suvokti ir pagauti gali dar ne kiekvienas. Iš tiesų, net apie J. Meko požiūrį į religiją, kas atsispindi atsiminimų knygose, apie tai, kas jį suformavo: tėvų namai, spinta su dviem knygų lentynom, o svarbiausia iš jų – Biblija, kurią tėvas skaitydavo kas vakarą. Tų dalykų žmonės nežino, atrodo, kad apie jo gelmę reikia kalbėti. Ką jis išsinešė su savimi ir kaip jam pavyko pasaulyje neprapulti. Kaip pavyko išsaugoti savo tėviškę ir su savimi nešiotis, jos nepamesti“, – savo įžvalgomis dalinosi Biržų krašto muziejaus „Sėla“ direktoriaus pavaduotoja Edita Landsbergienė.
Kūrėjo gimimo dienos išvakarėse (gimė 1922 m. 12 mėn. 24 d.) J. Meko gimtinėje susirinkę Biržų, Papilio krašto žmonės, muziejininkai tarmiškai skaitė jo kūrybą bei pasitiko tekančią saulę. Renginio idėja, kaip pasakojo E. Landsbergienė, susidėliojo po A. Balbieriaus parodos pristatymo.
„J. Mekas 1997-aisiais Biržų pilyje pristatinėjo „Semeniškių idiles“, kitą rytą važiavo į savo tėviškę, kur jį filmavo režisierius Algimantas Maceina, gulėjo ant sniego, norėdamas išgyventi gimimo akimirką. Taip kilo mintis jo tekstus perskaityti autentiška jo senelių ir tėvų tarme. Suradome tuos, kurie dar gali tą daryti. J. Meko žodžių klausėme aštuntą valandą ryto – tai buvo ypatingas išgyvenimas“, – dalijosi patirtimi pašnekovė.
Per Antrąjį pasaulinį karą pasitraukęs iš Lietuvos, J. Mekas 1949 m. atvyko į JAV, kur įsigijęs pirmąją 16 mm filmavimo kamerą pradėjo fiksuoti savo gyvenimo įvykius. Susidomėjęs avangardiniu kinu, jis rengė šio žanro filmų festivalius, sukūrė 160 avangardistinio kino portretų.
