– Kada buvo nutarta išnešti paveikslus iš Aukščiausiosios Tarybos rūmų? – paklausiau menotyrininkės N.Tumėnienės, 1991 metais dirbusios Kultūros paveldo inspekcijoje.
– Sprendimo išnešti paveikslus iš Seimo nebuvo.
1991-ųjų sausį aš paskambinau Dailės muziejaus direktoriui Romualdui Budriui ir pasakiau, kad reikėtų iš Aukščiausiosios Tarybos išvežti muziejaus deponuotus paveikslus, nes jau buvo juntama įtampa.
Jis patvirtino, jog Aukščiausiosios Tarybos pastate yra per pusantro šimto Lietuvos dailės muziejaus deponuotų paveikslų, bet pasakė, kad muziejaus darbuotojai ten nebeprivažiuosią, mat Aukščiausiosios Tarybos pastatą jau supo sustiprintos apsaugos postai.
Aš pasakiau, kad galiu tai padaryti – išnešti paveikslus iki metalinių kryžiokų ribos už rūmų, ten, kur stovėjo apsaugos postų vyrai, ir perduoti kūrinius Dailės muziejaus darbuotojams.
Tuo metu dirbau Kultūros paveldo inspekcijoje, kuri priklausė Aukščiausiajai Tarybai, todėl turėjau leidimą, su kuriuo galėjau lengvai patekti į rūmus.
Beje, ant leidimo buvo parašyta, kad galime važiuoti per visus kelio ženklus ir draudimus.
Taigi dviese su inspekcijos kolega Gintautu Žalėnu surinkome paveikslus, taip pat gobelenus, keramikos darbus, juos išnešėme, sukrovėme į savo mašiną, atvežėme iki apsaugos posto, už kurio laukė muziejaus darbuotojai su savo automobiliu, į kurį reikėjo viską perkrauti.
– Viską nešėte savo rankomis? Jei įrėmintas paveikslas sveria vidutiniškai 10 kilogramų, galėjo susidaryti pusantros tonos.
– Taip, nelengva buvo sunešti didelius darbus, o tokių buvo dauguma.
Visa laimė, kad galėjome naudotis liftu, nereikėjo tampyti laiptais. Visus paveikslus išnešėme per dvi dienas.
– Kiek žmonių žinojo apie vietą, kur buvo išvežti paveikslai?
– Niekas nežinojo.
– Ką geriausiai pamenate iš tų dienų?
– Nebuvo man kada dairytis į šonus. Svarbu buvo išnešti paveikslus. Aišku, prieš tai įrodyti vadovams, kad leistų išnešti. Juk paveikslai kabėjo kabinetuose ir koridoriuose.
Mes tuos darbus nešame, o stovintys kareiviai kalbasi: „Žiūrėk, paveikslus neša, matyt, reikia ir mums ruoštis.“
– Kada tai vyko?
– Prieš pat sausio 13-ąją. Tą dieną visi paveikslai buvo išnešti. Iš visų kabinetų, koridorių, iš trijų aukštų. Tiesa, į keletą užrakintų kabinetų nepatekome
Išnešėme visus, išskyrus vieną, – palikome paveikslą Vytauto Landsbergio kabinete. Tai buvo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio amžininko Antano Žmuidzinavičiaus paveikslas.
Norėjome, kad Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas jaustųsi gerai savo kabinete.
– Ar gabenote paveikslus ir iš Vyriausybės rūmų?
– Ne. Jų ten buvo nedaug ir ne tokie reikšmingi.
Geriausi kabėjo Aukščiausiojoje Taryboje.
Bet pamenu vaizdą, kurį išvysdavau tomis dienomis įėjusi į Vyriausybės pastatą: vos pravėrus lauko duris pasitikdavo kalnai smėlio maišų. Buvo paliktas tik siauras perėjimas.
– Ar tuo metu vertinote, kad pavojus realus?
– Žinoma. Juk 1989 metų pavasarį jau buvo Gruzijos įvykiai, kai sovietų kariai nužudė keliolika protesto akcijos dalyvių. Buvau Gruzijoje iš karto po to.
Ten vyko pasaulinis menotyrininkų kongresas, kurio organizatoriai nesugebėjo perkelti į kitą vietą.
Pustrečio šimto kongreso dalyvių iš viešbučio vežiojo į kongreso salę ir neišleisdavo į gatvę nė akimirkai. Autobusus lydėjo apsaugos mašinos.
Bet kartą Gruzijos dailininkai vis tiek prasiveržė ir parodė mums, kaip atrodė Tbilisio centras, – visi langai išdaužyti, pastatai suniokoti.
Papasakojo, kiek žmonių buvo sukapota kastuvėliais, kokios raudos girdėjosi net gyvenamuosiuose rajonuose.
Taigi tuos vaizdus aš jau mačiau. Žinojau, kad visko gali būti ir Vilniuje.
– Ar tomis dienomis Lietuvos muziejai buvo pasirengę gelbėti meno vertybes?
– Iš pokalbių su prieškario muziejininkais buvau girdėjusi, ką 1940–1941 metais darė Lietuvos muziejai.
Buvo numatytos konkrečios slėptuvės ir apgalvoti veiksmai Kaune, Telšiuose.
Man teko girdėti iš Pauliaus Galaunės, kuris 1940 metais buvo Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus direktorius, kad jam teko rūpintis geriausių dailės kūrinių apsauga.
Jis baigęs Luvro meno mokyklą Paryžiuje ir žinojo, ką daryti ekstremalioje situacijoje.
Jo iniciatyva skubos tvarka buvo priimtas kultūros vertybių apsaugos įstatymas, sudaryti vertingiausių kūrinių sąrašai, pasirūpinta specialia apsauga.
Taigi kai 1991 metais kilo neramumai, pirmiausia rūpinausi patikrinti, kokia situacija muziejuose: kaip jie pasiruošę ir kur tuos darbus slėps, jeigu kils karinis incidentas.
Per kelias dienas apvažiavau visus Lietuvos dailės muziejus.
Deja, muziejai nebuvo tam pasiruošę: nebuvo sudarę vertingiausių kūrinių sąrašų, nepasirūpino įrengti tinkamų slėptuvių.
Slėptuvę turėjo tik Telšių „Alkos“ muziejus.
1940 metais, kol užklupo sovietų okupacija, jie turėjo vieną mėnesį ir per tą laiką muziejaus direktorius su mokiniais apvažiavo dvarus ir suvežė paliktas be priežiūros meno vertybes.
Tačiau suvežus kūrinius teko juos slėpti nuo sovietų valdžios specialiai įrengtose slėptuvėse.
– Girdėjau graudžią istoriją, nutikusią Vilniuje esančioje ligoninėje, tuo metu vadintoje specligonine. Ligoninės vadovai jau šiais laikais pasakojo, kad atkūrus nepriklausomybę į jų įstaigą atvyko žmonės, kurie susirinko visus ten kabėjusius paveikslus (išskyrus kelis, kabėjusius užrakintame kabinete), susikrovė į sunkvežimį ir išvežė. Tik po mėnesio buvo pradėta tų paveikslų ieškoti, bet veltui. Gal sėkmingas paveikslų išgabenimas iš Aukščiausiosios Tarybos kažkam pakišo mintį tokią operaciją pakartoti?
– Tai – paprasčiausia vagystė. Ligoninės vadovai turėjo žinoti, kas atvažiavo ir kam atiduoda paveikslus.
Pamenu, ten buvo surinkta labai gera paveikslų kolekcija. Nesuprantu, kodėl ji buvo atiduota taip lengvabūdiškai?
Kai mes nešėme paveikslus iš Aukščiausiosios Tarybos, net tomis įtemptomis dienomis aš buvau atsakinga už kiekvieną kūrinį.
Mūsų dokumentai buvo nuolat tikrinami.
Kolekcija pradėta eksponuoti 1981 metais
Laima Sozonova
Lietuvos dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja, vyriausioji fondų saugotoja
„1991 metų sausį Aukščiausiojoje Taryboje buvo 126 Dailės muziejaus eksponatai: 70 tapybos darbų, 30 grafikos darbų, 1 skulptūra, 2 gobelenai, 23 keramikos darbai.
Kolekcija buvo pradėta eksponuoti 1981 metų gruodžio mėnesį. Papildyta 1986 ir 1987 metais.
Nebuvome nieko politiško pakabinę. Buvo viena Lenino skulptūra, matyt, kur nors į spintą padėjo.
Tai buvo po Antrojo pasaulinio karo sukurti kūriniai, bet ideologizuotos tapybos nebuvo.
Muziejaus eksponatų grąžinimo iš Aukščiausiosios Tarybos akte buvo pažymėta, kad V.Landsbergio kabinete buvo paliktas A.Statulevičiaus „Naujasis Vilnius“, A.Žmuidzinavičiaus „Nemuno žiotys“, R.Paškevičiaus „Vilniaus panorama“, L.Sabučio kabinete pasiliko A.Žmuidzinavičiaus „Iškylautojai prie Nemuno naktį“, A.Saudargo kabinete – J.Mackevičiaus „Apasionata“.
Jokių trūkumų nebuvo užfiksuota, viską atsiėmėme. Grąžinimo aktas pasirašytas 1991-ųjų sausio 15 dieną.
Tie patys trys paveikslai iš V.Landsbergio kabineto dar ilgai kabojo A.Brazausko kabinete, kai jis buvo išrinktas prezidentu.“
Šiaulių „Aušra“ turėjo karčios patirties
Birutė Lukošiūtė
Šiaulių „Aušros“ muziejaus muziejininkė
1991 metų sausio 9–12 d. Šiaulių „Aušros“ darbuotojai iš muziejaus ekspozicijos išėmė vertingus eksponatus, juos paskubomis supakavo ir paslėpė saugesnėse patalpose.
Iš saugyklų vertingiausi eksponatai buvo paslėpti sunkiai prieinamose vietose.
Buvo organizuoti muziejaus darbuotojų budėjimai. Šiaulių „Aušros“ muziejaus darbuotojai turėjo karčios patirties, kaip svarbu karinių konfliktų metu saugoti vertybes.
Antrojo pasaulinio karo metais muziejus labai nukentėjo – žuvo trečdalis eksponatų.
1943 metais muziejui buvo liepta iš patalpų išsikraustyti ir užleisti vietą ligoninei.
Eksponatai buvo paslėpti daugiau nei 50 vietų mieste ir apylinkėse.“
