Autorė Simona Sappa išskiria vietas, kuriose žmogus ir gamta sukūrė neprilygstamų šedevrų bei rado tobulą tarpusavio harmoniją. Be garsiausių klasikinių vietų, UNESCO paveldas Italijoje siūlo daugybę idėjų ir galimybių atrasti neįprastą šios šalies pusę, kurią menkai tepažįsta ir patys italai. Tarp tokių objektų – Baruminio nuragų kaimas šalia Kaljario, senovinė gyvenvietė, įkurta XIII a. pr. Kr., taip pat priešistoriniai namai ant polių Alpėse – 111 statinių, kuriuose galima išvysti, kaip žmonės gyveno Europoje neolito ir bronzos amžiais.
Albuminėje knygoje, papildytoje puikiomis fotografijomis iš įvairių perspektyvų ir kampų, Italijos portretas piešiamas per jos įdomiausias panoramas, atokiausius kaimelius, architektūros stebuklus miestuose, neįtikėtinus archeologinius paminklus ir nepaprastus meno šedevrus, kuriais žavisi visas pasaulis.
Tad ši knyga padės atrasti, pažinti ir pamilti gražiąją Italiją. Nuo pusiasalio šiaurės iki pietų Italijos UNESCO paveldo vietos pasakoja įspūdingą šios šalies istoriją, čia gyvenusių žmonių sumanumą ir kūrybą.
Iš italų kalbos vertė Laura Bakšytė.
Siūlome perskaityti knygos skyrių apie Pizą.
* * *
Pizos Katedros aikštė
Pizos Stebuklų aikštėje, kuriai šį vardą suteikė Gabrielė D’Anuncijus (Gabriele D’Annunzio), yra keturi viduramžių šedevrai: katedra, baptisterija, kapinės (Campo Santo) ir varpinė, dar žinoma kaip Svyrantis bokštas (Torre pendente). Visi šie monumentai žymi svarbų etapą viduramžių architektūros istorijoje.
1910 m. rašytojas Gabrielė d’Anuncijus, savo romane „Galbūt taip, galbūt ne“ (Forse che si, forse che no) pasakodamas apie didžiulio paukščio skrydį virš Pizos dangaus, rašė: „Garnys suko ratus Kristaus danguje, viršum Stebuklų pievos.“ Nuo tada Pizos Katedros aikštė dažniausiai vadinama Stebuklų lauku (Campo dei Miracoli), siekiant pabrėžti jos architektūros – katedros, baptisterijos, varpinės ir kapinių – didybę. Nors šiais laikais Piza nebeturi priėjimo prie jūros, jau Senovės Romos laikais ji buvo svarbus jūrinis uostas, o XI–XIII a. tapo viena šlovingųjų jūrinių respublikų.
Miestas ne tik įtvirtino savo valdžią Viduržemio jūros vakaruose bei rytuose, bet ir bėgant šimtmečiams išlaikė nepakitusį miesto planą, susidedantį iš rūmų, viduramžių namų ir tokių didingų bažnyčių kaip 1063 m. pradėta statyti Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų katedra (Cattedrale di Santa Maria Assunta). Šis puikus romaninio stiliaus pavyzdys pasižymi tokiomis naujovėmis kaip polichrominė architektūra ir lodžijos, kurias vėliau imitavo kiti Toskanos miestai, pavyzdžiui, Luka ar Pistoja. Iš penkių navų ir trijų bazilikų sudaryta impozantiška bažnyčia pabrėžė Pizos kaip alternatyvos Romai didybę. Šalia katedros yra 1152 m. pastatyta baptisterija – įspūdingas statinys, papuoštas arkadomis, kolonomis ir dvigubu kupolu: nupjauto kūgio formos vidiniu ir pusrutulio formos išoriniu, kurie erdvei suteikia ypatingos akustikos.
Tačiau tarp šių stebuklų pats žymiausias, neabejotinai, yra varpinė, geriau žinoma kaip svyrantis Pizos bokštas. Pradėjus jį statyti 1173 m., darbai buvo sustabdyti dėl žemės įdubimo, lėmusio tai, kad bokštas pasviro, ir atnaujinti po daugiau nei 100 metų, 1275 m. Šešiais lodžijų orderiais papuoštame bokšte yra 294 laipteliai, vedantys į viršūnėje įsikūrusią didingą varpinę.
Paskutinis šios nuostabios aikštės objektas – vienos seniausių monumentaliųjų viduramžių kapinių, pradėtos įrengti 1277 m. Elegantiško XIV a. portiko sienas puošė įspūdingos freskos, skirtos gyvenimo ir mirties temai, kurias nutapė du žymiausi to meto dailininkai – Buonamikas Bufalmakas (Buonamico Buffalmacco), garsusis Mirties triumfo (Trionfo della Morte) autorius, ir Frančeskas Trainis (Francesco Traini), nutapęs Nukryžiavimą (Crocifissione). Deja, 1944 m. gaisras sunaikino pastato stogą ir didžiąją dalį saugotų kūrinių: nuo tada prasidėjo kruopštūs restauravimo darbai, suteikę šiam architektūros brangakmeniui naują spindesį.
1987 m. aikštė buvo įtraukta į UNESCO sąrašą kaip „vieta, glaudžiai susijusi su gyvaisiais reiškiniais ir tradicijomis bei pasižyminti išskirtinės pasaulinės reikšmės meno darbais“.
