Lietuvos fotomenininkų sąjungos skiriama Skirmanto Valiulio premija 69 metų menotyrininkė R.Jurėnaitė šiemet buvo įvertinta už monografiją „Daugiakalbiai peizažai 1971–2021“.
Ji R.Jurėnaitei skirta „už pusę amžiaus apimantį meno istorijos trilerį, už aštrią ir skvarbią žiūrą ir plunksną, už kritines refleksijas ir kūrybiškus sprendimus formuojant šiuolaikinio meno diskursą“.
„Ši knyga primena įdomų istorinį filmą, kuriame laikmetis ar fenomenas nušviečiamas pasakojant vieno asmens istoriją. Toks asmuo čia yra viena svarbiausių Lietuvos kuratorių ir meno kritikių Raminta Jurėnaitė, kuri, tiek atvirai ir šmaikščiai – pasakodama apie savo kūrybinį ir asmeninį gyvenimą, tiek pateikdama savo įvairiais laikmečiais rašytus tekstus ir (gausiai iliustruotą) kuruotų parodų dokumentaciją, sukuria įtaigią ir patrauklią Lietuvos pastarųjų penkių dešimtmečių meno istorijos panoramą“, – „Daugiakalbius peizažus“ apibūdino Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius Arūnas Gelūnas.
– Meno pasaulyje garsėjate kaip žmogus, kuris jau tarp studentų pastebi būsimus talentus ir kuris gali pakonsultuoti pirkėjus, kurį vieno ar kito dailininko darbą vertėtų įsigyti. MO muziejaus steigėjai jums patikėjo suformuoti savo kolekciją. Gal turite ypatingą meninę klausą? – paklausiau R.Jurėnaitės.
– Žmogus, dirbantis su šiuolaikiniu menu, tiesiog privalo turėti tokią nuojautą. Jei domiesi senąja daile, jau gali remtis autoritetais, o čia – dar viskas ateityje. Todėl be gero meno jausmo dirbti su šiuolaikinių kūrėjų darbais beprasmiška.
Meninę klausą aš visuomet turėjau. Manau, kad spalvos, kompozicijos, ritmo ar piešinio pojūtį žmogus arba turi, arba ne. Ne tik menininkas turi būti tam gabus, bet ir menotyrininkas.
Kai dar būdama studentė keliaudavau po gotikines ir romanines Rytų Vokietijos katedras, iš pradžių neskaitydavau gido, o pati atsirinkdavau, kurie darbai ten yra patys svarbiausi. O po to jau pasitikrindavau, kas parašyta.
Taigi ar kūrinys geras – matyti iš karto. Bet svarbūs ir kiti dalykai, kuriems reikia ir išsilavinimo, ir patirties.
Juk ne mažiau svarbu, kaip tas darbas atrodo platesniame kontekste, ar atlaikytų konkurenciją su geriausiais to meto kūriniais kitose šalyse. Tai – didelis malonumas: vis daugiau žiūri, vis daugiau skaitai, atsiskleidžia naujos prasmės, naujos sąsajos.
– Galbūt tą meninę klausą paveldėjote iš tėvo grafiko? Ar tai, kad buvote dailininko dukra, o mama dirbo Dailininkų sąjungoje, jums padėjo, o gal kaip tik, trukdė?
– Geras dalykas buvo tai, kad dar vaikystėje mačiau daugelį dailininkų ir jų darbus. Mano tėvų namai buvo labai atviri ir juose lankėsi daug įvairių menininkų, ne tik grafikų. Jie buvo geranoriški, džiaugdavosi vienas kito parodomis ar pasirodžiusia knyga, pavykusiu darbu. Nebuvo tos nesveikos konkurencijos, kuri juntama šiandien.
Pas mus apsistodavo įvairūs dailininkai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš visos Sovietų Sąjungos.
Mama dirbo Dailininkų sąjungoje, o dėl viešbučių tais laikais būdavo daug problemų, tad, žiūrėk, ir atsiveda ką nors namo. Vieną kartą tai būdavo dailininkas iš Kaukazo, kitą – iš Azijos, trečią – iš Maskvos.
Juolab kad tėvai leisdavo mums, vaikams, ir prie bendro stalo su svečiais sėdėti, ir savo nuomonę pasakyti. Svečiai papasakodavo tokių dalykų, apie kuriuos laikraščiuose tuo metu nebuvo galima rašyti. O ir pažintis su įvairų tautų, iš įvairių šalių atvykusiais žmonėmis taip pat daug reiškė.
Žinoma, buvo ir sudėtingų situacijų. Jeigu kam nors nepatiko tėvai, tai atsiliepdavo ir man.
Be to, studijuodama pradėjau dirbti, o tėvai, gerai žinodami sovietinį meno pasaulį ir jo taisykles, nuolatinę cenzūros priežiūrą, pradėjo dėl manęs nerimauti. Kad rašau ne apie tuos, kad turėsiu nemalonumų, kad per paskaitas kalbu tokius dalykus, dėl kurių galima patekti į bėdą. Negali pasakyti, kad jie buvo neteisūs, juk mane buvo išmetę iš darbo.
– Kas jums įdomiau – pačiai rengti parodas, apžiūrinėti kitų surengtas ar apie jas rašyti?
– Aš tikrai nemanau, kad svarbiausia mano veiklos sritis – dailės kritika. Dabar, kai jau nedėstau Dailės akademijoje ir neberenku MO muziejaus kolekcijos, rašau kiek dažniau.
Tačiau vis tiek geriausiai sugebu ir labiausiai mėgstu rengti parodas ir sudarinėti kolekcijas. Turiu daug idėjų, galiu parodyti dailininką taip, kad niekam nebelieka abejonių, koks puikus tai menininkas, net jei anksčiau jo nepastebėdavo. Mano parodose visuomet prioritetas teikiamas dailininko talentui, centre – pats kūrinys, o ne idėja, kuri tik iliustruojama kūriniais.
Matau ne tik atskirus darbus, bet ir visumą, todėl sekasi suformuoti kolekcijas. Nesu užsidariusi kokioje nors vienoje srityje – rūpi ir tapyba, ir instaliacijos, ir skulptūra, fotografija ar piešiniai.
Taip pat turiu gerą erdvės pojūtį. Ne visi kuratoriai sugeba gerai eksponuoti darbus. Juk paroda turi būti sudėliota taip, kad suintriguotų, užburtų žiūrovą, kad jam norėtųsi sugrįžti ar pasiūlyti nueiti pasižiūrėti kitiems.
Tad rašymas – tik mano parodinės veiklos priedas. Kai rengiu parodą, jaučiu didelį malonumą, o ją surengusi džiaugiuosi kaip vaikas, nes matau, kad pavyko. O kai rašau – kankinuosi. Visą laiką atrodo, kad dar nepakankamai gerai. Ir tik praėjus kiek laiko pamatau, kad parašyta visai neblogai, nereikėjo taip graužtis.
– Sudarėte MO muziejaus kolekciją, konsultuojate kitus kolekcininkus, o asmeninę kolekciją turite?
– Neformavau savo kolekcijos taip, kaip kitų, nes niekuomet neturėjau tiek pinigų, kad galėčiau nusipirkti patikusius darbus. Todėl visi kūriniai mano namuose – dailininkų dovanos. Vienintelis mano indėlis į tos kolekcijos formavimą – kad nemažai dovanų esu atsisakiusi.
Iš tiesų, turiu nuostabių darbų. Tiesa, dabar jų mažiau, nes daug svarbių kūrinių atsidūrė MO muziejaus kolekcijoje, kurią sudarinėjau dešimtį metų.
Kitas svarbus darbas – Rygos šiuolaikinio meno muziejaus kolekcija. Esu jo tarptautinės komisijos narė ir mano balsas ten tikrai girdimas. Kita vertus, net ir didesnė grupinė paroda yra sudarinėjama labai panašiu būdu kaip ir kolekcija.
– Pastebėjau, kad jūsų tekstai daug švelnesni, diplomatiškesni nei tie komentarai, kuriuos pasakydavote dailininkams.
– Jie nėra diplomatiški. Tačiau jie skirti ne kūrinių autoriams, o žiūrovams, nes noriu būti tarpininkas tarp dailininko ir publikos. Visuomet stengiuosi rašyti tik apie tai, kas man atrodo verta dėmesio. Juk vien rašymui prireikia kokių poros savaičių. O dar prieš tai reikia laiko ir pagalvojimui, skaitymui, žiūrėjimui.
Tiek laiko tikrai neverta aukoti tam dailininkui, kuris, mano manymu, nėra talentingas ir įdomus. Bet jei žmogus vertas dėmesio, rašau apie jo geriausius darbus ir geriausias savybes. Norisi, kad daugiau žmonių tai pamatytų ir suprastų, kad menininkas lengviau rastų savo vietą po saule.
Galiu dailininkui, ypač jaunesniam, parodyti, kur yra jo stiprioji pusė. O jei man atrodo, kad kažkas yra negerai su vienu ar kitu kūriniu, anksčiau autoriui net ir neklausta pasakydavau. Dabar pasakau tik tada, jei paklausia.
– Sukaupusi tiek patirties recenziją parašote gerokai greičiau nei savo karjeros pradžioje?
– Tikrai, ne. Nėra jokio progreso. Net ir mene nėra progreso: šių dienų menas nėra geresnis nei pirmykštės bendruomenės uolų piešiniai. Menas – ta nuostabi vieta, kurioje nėra jokio progreso. Vaikai visais laikais gimta tokiu pat būdu, ir meno kūriniai visuomet atsiranda taip pat.
Na, o grįžtant prie rašymo, tai kuo daugiau žinai, tuo didesnius reikalavimus sau keli. Juo labiau, kad niekuomet nerašau tiesiog įspūdžių – greitai, šmaikščiai, be gilesnių įžvalgų. Neaprašinėju ir savo nuotaikų – koks lapas užkrito einant į parodą. Susikoncentruoju į meno kūrinius ir rašau taip, kad ir su menu niekaip nesusiję kitų profesijų žmonės galėtų susigaudyti ir tomis žiniomis pasinaudoti kurdami savo kolekciją ar tiesiog vaikštinėdami parodų salėje.
– Ar kada nors kilo klausimas, kas iš tiesų tas menas yra? Kam jis mums reikalingas? Kodėl atsiranda?
– Menas mums yra tiesiog būtinas. Juk vos žmogus tapo homo sapiens, jis iš karto pradėjo kurti meną. Net ir blogas menas turi savo prasmę. Jaunystėje labai nemėgau prasto meno – ta nebūtinai kičas, tai tiesiog darbas, kuris padarytas netalentingai – nesvarbu, ar tai instaliacija, ar tapyba. Ir tik vėliau supratau, kad net tokie kūriniai yra reikalingi kaip dirva, kurioje visuomet išauga kažkas nauja ir nematyta. Jei nebūtų prastų, neatsirastų ir tie įdomūs kūriniai.
Tiesa patekus į labai blogą parodą kartais būna net fiziškai nemalonu. Bet jei esi imlus ir smalsus, tai visuomet surandi tai, kas tave sudomina. Meno pasaulis neapsiriboja vien kokia nors viena paroda, vien Vilniumi ar Lietuva. Matai ir tai, kas vyksta kitur. Juk skaitome ne vien savų rašytojų kūrinius. Lygiai tas pats ir su daile.
– Kodėl jūsų knygos teko tiek ilgai laukti? Nemažai menotyrininkų savo straipsnių rinktines leidžia gerokai dažniau.
– Turėjau tiek darbų, kad nebuvo kada sudaryti tokį leidinį. Kadangi nei dėstytojų atlyginimai, nei honorarai Lietuvoje niekada nebuvo normalūs, aš vienais darbais užsidirbdavau galimybę padaryti kitus. O tokia knyga reikalauja ilgesnio susikaupimo. Pandemija, sustabdžiusi ir meninį gyvenimą, suteikė man laiko. Be to, turėjau puikią bendradarbę, buvusią mano studentę, menotyrininkę Ievą Koncytę. Be jos tikrai nebūčiau šio darbo užbaigusi.
Sudaryti paprastą straipsnių rinkinį nebūtų buvę sunku, bet man visada norisi išvengti įprastų šablonų ir patirti kūrybinį nuotykį. Todėl ir pamaniau, kad įdomiau būtų sutvarkyti archyvą ir papildyti tekstus kita medžiaga, susijusia su aprašomomis parodomis, – plakatais, kvietimais, katalogais.
Buvau pastebėjusi, kad monografijose apie dailininkus dažniausiai trūksta informacijos apie jų pasirodymus už Lietuvos ribų. Kadangi pati esu surengusi daug parodų užsienyje, norėjosi, kad ta informacija išliktų. Juk dauguma šiuolaikinių menotyrininkų naudojasi tik ta medžiaga, kurią randa internete. O ten nėra beveik nieko iš paskutinių XX a. dešimtmečių, kurie meniniu požiūriu buvo labai aktyvūs.
Žinoma, kai papildai straipsnius parodų dokumentacija, viskas užima kur kas daugiau vietos. Todėl į knygą pateko tikrai ne visi mano darbai. Pavyzdžiui, iš kitomis kalbomis publikuotų tekstų išverstas tik vienas.
– Nors knyga net 650 puslapių, kokia jūsų parašytų tekstų dalis joje sutilpo – pusė, du trečdaliai?
– Gal trečdalis. Dauguma jų – iš periodikos. Katalogų tekstų labai nedaug, nes pasižiūrėjus į bibliografiją juos nesunkiai galima susirasti bibliotekose. Bent jau Dailės akademijos bibliotekoje jie tikrai visi yra.
Be to, ne viskas yra užrašyta.
Per knygos pristatymą menotyrininkė Rasa Andriušytė-Žukienė apgailestavo, kad joje nėra per parodų atidarymus sakytų kalbų tekstų. Bet jie būna sukuriami pačioje parodoje ir niekur nėra užrašyti. Tiesa, kai pasižiūriu savo kolegų vokiečių menotyrininkų knygas, pastebiu, kad jose sudėtos ir tos atidarymų kalbos.
Neišliko ir televizijos filmuoti pasivaikščiojimai po parodas, nes tais metais po nepriklausomybės atkūrimo, kai šalyje visko trūko, trūko ir juostų televizijoje. Todėl kultūros laidas tiesiog ištrindavo ir ant jų rašydavo naujas.
Taip netekome nemažo savo kultūros istorijos gabalo.
