Net dešimt metų ši brangenybė nejudinama gulėjo bažnyčioje po altoriumi, kol buvo perduota į patikimas rankas ir sulaukė šių dienų.
Keli surūdiję instrumentai
Nuo Molėtų kilęs ir puikų išsilavinimą gavęs kunigas Juozapas Matelionis į Panemunėlio parapiją Rokiškio rajone nepriklausomos Lietuvos laikais buvo perkeltas iš netolimų Ragelių ir čia užsibuvo ilgai – nuveikė daug gerų darbų.
Kunigo rūpesčiu labai pasikeitė bažnyčios vidus, šventorius.
Panemunėlio parapijos ataskaitoje rašoma, kad baigta statyti parapijos salė, špitolės gyventojams iškastas šulinys, pastatyta daržinė, pataisyti beneficijos trobesių stogai ir pamatai, baigtos tverti kapinės, šoninių navų stogų čerpės pradėtos keisti cinkuota skarda.
Daug dėmesio buvo skirta bažnyčios vidui sutvarkyti: nupirktos liktarnos, kelios puikios kapos, padarytos šešios neogotikinio stiliaus klausyklos.
Kunigo dukterėčia Irena Žemaitienė pasakojo, kad jau po dėdės kunigo mirties jo gimtojoje gryčioje, antrame aukšte, buvo rasti keli surūdiję instrumentai. Šie instrumentai – tai buvusio puikaus dūdų orkestro Panemunėlyje liudytojai. Tada, kai J.Matelionis buvo ištremtas, tuos kelis likusius muzikos instrumentus patys giminaičiai išvežė į jo tėviškę.
Sakė, kad paėmė dirbti iš humanistinių paskatų
1940–1941 metai – vokiečių ir rusų okupacijos metai – kardinaliai pakeitė ir mažos Panemunėlio parapijos žmonių gyvenimus. Holokausto šmėkla prabėgo ir čia, palikdama raudoną kraujo šleifą.
Panemunėlio geležinkelio stotyje gyvenusios dvi žydų šeimos buvo nuvežtos prie Sacharos miško ir sušaudytos.
Kunigas J.Matelionis prieš tai ryžosi gelbėti vaistininko Naumano Olkino šeimą ir suteikė jai prieglobstį klebonijoje. (Dabar dviejų skirtingų tautų žmonių bendrystę liudija Panemunėlio Šv. Juozapo bažnyčiai dovanota N.Olkino ąžuolinė klausykla.)
Tačiau N.Olkiną labai išgąsdino prie valsčiaus skelbimų lentoje iškabintas skelbimas, kad mirties bausmė laukia ir tų, kurie slepia žydus. Bijodamas, kad kas neišduotų ir klebono už tai nesušaudytų, jis pats nuėjo ir pasidavė.
Vėliau tardomas J.Matelionis pasakojo, kad jam buvo pasakyta, jog įstaigoms žydus panaudoti kaip darbo jėgą galima, todėl jis pasistengęs Olkinus įdarbinti pieninėje.
„Aš paėmiau šią šeimą iš humanistinių paskatų ir jokio atlygio nereikalavau“, – taip tada teigė kunigas tardytojui.
Į vargonininko rankas
Nors nėra tikslių duomenų, kaip jaunosios Olkinaitės dienoraštis atsidūrė kunigo rankose, tačiau pagal tuomečius įvykius galima suprasti, jog būtent tada, slapstydamasis, Olkinas ar pati jo duktė savo sąsiuvinį atidavė jam.
Kunigas išrinko tinkamą vietą dienoraščiui slėpti – bažnyčioje, po grindimis.
Taip pat išaiškinta, kad po 10 metų, prieš tremtį, kunigas dienoraštį atidavė vargonininkui Alfredui Andrijauskui, o vėliau jau jis tą brangenybę perdavė profesorei Irenai Veisaitei.
Neseniai išleista M.Olkinaitės dienoraščių ir poezijos rinktinė „Matilda Olkinaitė. Atrakintas dienoraštis“, parengta literatūrologo Mindaugo Kvietkausko.
Chirurgo Gudonio žmona rodė baisiąsias nuotraukas
Skaitant kunigo J.Matelionio tardymo protokolus išaiškėjo, kad klebonijoje slėpėsi nuo išvežimo į Sibirą vietos ūkininkai, lankėsi ryšininkų partizanai. Prieglobstį rado iš tolesnių vietų atvykę prieš sovietų valdžią nusiteikę žmonės.
Čia atkako ir partizanų ryšininkės duktė Genė Zolubaitė-Buzienė ir Panevėžyje nužudyto chirurgo J.Gudonio žmona su sūneliu Antanu. Klebono gaspadinė Ona Gudonytė buvo gydytojo sesuo.
Zolubų šeima pateko į išvežamų į Sibirą gyventojų sąrašą.
„Kaimynai pajuto, kad yra pas bobutę žmonių, bijojom, kad nepraneštų skrebams. Kunigo J.Matelionio liepimu atėjo gaspadinė Ona ir mane nakčia parvedė į kleboniją. Man liepė eiti į salką, ten aš radau Gudonienę su mažu sūneliu. Buvo daug ašarų, nes buvo baisu žiūrėti į nuotraukas, kurias turėjo Gudonienė. Chirurgą Gudonį nužudė traukdamiesi sovietai, gyvą suraižė, kankino, iš nugaros išpjovė juostas mėsos, išplėšė akis... Ji turėjo visus vyro operacijų instrumentus. Prisiverkiam ir meldėm Dievą, kad sūnelis liktų gyvas“, – vėliau pasakojo G.Zolubaitė.
Knygos degė gal savaitę
Klebonijoje buvo nesaugu. Kunigas merginą liepė vežti į Naujikų palivarką.
„Mane į palivarką nuvežė iš bažnytkaimio su korom, paslėpę po šienu. Nužudyto klebono brolio Napoleono Matelionio žmona verkia kur tik eina, senelis patale guli aklas, gyvulių nemažai, laukuos javai pjaunami“, – pasakojo G.Zolubaitė.
Kunigo brolį N.Matelionį nušovė einantį šerti gyvulių šv. Kūčių vakarą. Tada, per tą skrebų ekspediciją, buvo nušauti dar 7 žmonės.
„Gyvenom kaip pragare. Užsidegė klojimas. Pelūdnyke prie klojimo buvo daug klebono paslėptų knygų visom kalbom, albumai iš Prancūzijos ir Vokietijos, neapsakomi turtai. Šios knygos degė gal savaitę“, – vėlgi prisiminė G.Zolubaitė.
Mikčiojimą išgydė, bet jis grįžo per kankinimus
Kunigo J.Matelionio suėmimui orderis buvo išduotas 1950 metų lapkričio 14 dieną.
„Vėlyvo rudens popietę mama liepė iš Panemunėlio geležinkelio stoties su dviračiu važiuoti pas kunigą ir pasakyti, kad nebūtų namuose. Senojo žvyrkelio rankovėje (posūkyje) vos manęs nesuvažinėjo sunkvežimis. Klebonijoje kunigėlio neradau ir daugiau jo nemačiau“, – prisiminė Irena Kubilienė.
Iki išvežimo į lagerį J.Matelionis buvo tardomas Vilniaus saugumo rūmuose ir kalėdamas Lukiškių kalėjime dirbo įvairius darbus. Tardymo bylą sudaro apie 300 lapų. Visa surašyta rusų kalba. Tardė Panemunėlio gyventojus, iš viso buvo apklausti 23 žmonės.
Byloje surašyta kalinio autobiografija, užpildyta anketa. Tardytojai aprašo net jo išvaizdą: „Aukštas, pilnas, mėlynų akių, apvalaus veido, nosis didelė, maža burna, plonos lūpos, kalba užsikerta, plikas.“
Panemunėliečiai yra pasakoję, kad nuo mikčiojimo kunigą išgydė N.Olkinas, bet, matyt, enkavėdistų kankinimai padarė savo.
Elena Stankūnienė liudijo, kad prašė kunigo padėti jos suimtam vyrui. „Kunigas atsisakė padėti ir sakė, kad komjaunuoliams ir komunistams nepadeda.“
Visame Panemunėlio valsčiuje buvo pasklidusios kalbos apie kunigo turėtą šautuvą. Tai tardytojams papasakojo buvęs jo draugas Jonas Pekšys.
„Šį žmogų pažįstu nuo Smetonos laikų. Santykiai mūsų geri. Smetonos laikais jis vadovavo Panemunėlyje veikusioms antitarybinėms organizacijoms“, – taip liudijo J.Pekšys.
Toliau jis pasakojo, kad kunigas juos, kelis vyrus, nuvedė į pirtį, kuri stovėjo sode, parodė vietą prie slenksčio. Ten matėsi, kad buvo neseniai kasta žemė. Atkasus žemę jis pamatęs šautuvą, susuktą į nešvarų skarmalą. Šautuvą kunigas perdavęs J.Dūdai ir taręs: „Duodu tau šį šautuvą kaip geram lietuviui.“ J.Dūda patvirtinęs, kad šautuvą saugos kol numirs.
„Aš buvau baudžiamojo būrio nariu, todėl jie manimi pasitikėjo“, – išklojo viską J.Pekšys.
„Aš šautuvo neturėjau, jį turėjo mano brolis“
Užfiksuotas toks J.Matelionio atsakymas: „Aš šautuvo neturėjau, jį turėjo mano brolis. Iš kur jis gavo šautuvą, aš nežinau. Brolis sakė, kad šautuvą rado. Kur rado šautuvą, man jis nesakė. Perdaviau jį J.Pekšiui, o jis baudžiamojo būrio dalyviams.“
Suėmimo orderyje rašoma: „Kai buvo okupuota vokiečių Lietuva, jis palaikė ryšį su baudžiamuoju būriu, perdavė jam ginklus, asmeniškai apklausė areštuotuosius. Bažnyčioje sakė antitarybinius pamokslus, dalyvavo ir pasisakydavo antitarybiniuose susirinkimuose, rinko lėšas kovotojams prieš tarybų valdžią. Po vokiečių pasitraukimo vedė antitarybinę agitaciją, saugojo savo bute antitarybinio turinio literatūrą.“
Kunigo tardymo protokole nėra jokių žinių apie M.Olkinaitės dienoraščio slėpimą.
Mirtis buvo graži kaip ir gyvenimas
Praėjus dviem mėnesiams kunigas buvo išvežtas į Marijinsko lagerį Kemerovo srityje 10 metų. Nuosprendis pagyvenusiam ir ligotam kaliniui buvo sunkiai atlaikomas.
Grįžęs po Stalino mirties kunigas net artimiesiems beveik nepasakojo apie baisius kančių metus.
Panevėžio vyskupijos vyskupas K.Paltarokas sugrįžusį kunigą skyrė altarista į Uteną. Ten jis gyveno dideliame mediniame name, kieme stovėjo daug bičių avilių. Juose kunigas slėpė draudžiamas knygas ir kitus slaptus dokumentus, draugų rašytus laiškus.
Jo mirtis buvo graži kaip ir gyvenimas – laikydamas šv. Mišias tiesiog susmuko prie altoriaus.
