Tarp jų – reikšmingiausi etnografijos ir dailės skyrių eksponatai, muziejaus aukso fondas: senosios liaudies skulptūros, keramika, liaudies tapyba, geležinės kryžių viršūnės, namų apyvokos ir buities daiktai, tekstilė ir kt.
Senosios liaudies skulptūros rinkinyje saugoma 1200 tradicinės liaudies skulptūros ir mažosios architektūros eksponatų, didžioji jų dalis buvo surinkta tarpukariu per ekspedicijas Šiaulių, Kelmės, Pakruojo, Joniškio, Raseinių, Mažeikių, Skuodo rajonuose ir kitose vietovėse. Tai ne tik gausus, bet ir labai vertingas XVIII–XX a. rinkinys, kuriame dominuoja Nukryžiuotojo, pietos, Švč.Mergelės Marijos, šv.Jono Nepomuko, rūpintojėlio ir kt. siužetai. Ekspozicijoje išvysime dievdirbio Gaudento Rimdeikio (1871–1945), gyvenusio Gruzdžių valsčiaus Norvaišių kaime, darbus – 14 pietų ir 13 kitų siužetų skulptūrų, Augustino Patockio (1852–1945), savo kūriniais garsėjusio Telšių, Luokės, Užvenčio ir kt. apylinkėse, 3 pietas, šv.Agotą, Mariją Maloningąją, Vincelio Mockaus, Vinco Malioriaus, Juozo Daukinto ir kitų autorių, kūrusių tarpukario Lietuvoje, darbus.
Šiame rinkinyje išsiskiria ir savamokslio skulptoriaus kunigo Antano Rimavičiaus (1865–1933) kūrinių kolekcija. Jo kūryba – savita ir originali XIX a. pab.–XX a. pr. lietuvių ir latvių liaudies kultūros atšaka. Muziejuje saugomi 133 A.Rimavičiaus kūriniai. Tai pietos, Nukryžiuotieji, Kristaus statulėlės, Madona su kūdikiu, Dievo motina, šv.Kazimieras, šv.Juozapas ir Kryžiaus kelio stotys.
Tapybos rinkinyje saugoma apie 100 XVIII a.–XX a. pr. senosios sakralinės liaudies tapybos kūrinių, kuriuos tapė savamoksliai ir šiek tiek pasimokę mėgėjai. Populiariausi Jėzaus ir Marijos siužetai. Paveiksluose šventieji nutapyti tiksliai, kaip reikalauja ikonografinis kanonas, su atitinkamais atributais, kartais nusižengiant tik kolorito reikalavimams. Tapyta aliejiniais, klijiniais, temperos dažais ant lentos, skardos, drobės ar popieriaus, paveikslai kabinti namuose, klėtyse, dėti į koplytėles, koplytstulpius, stogastulpius, jais puošti bažnyčių altoriai. Beveik visos išlikusios senosios lietuvių liaudies tapybos autorystė nežinoma, nes nurodyti autoriaus pavardę nebuvo įprasta.
Atvirų saugyklų ekspozicijoje dėmesį patrauks ir XIX–XX a. senoji ir profesionalioji keramika ir XX–XXI a. tautodailė – nuo puodų, dubenų, vazų iki nedegto molio skulptūrėlių, švilpukų. Itin unikali eksponuojama ąsočių kolekcija.
Lankytojai išvys gausiai ornamentuotas prieverpstes, rankšluostines, tekstilės dirbinius. Tautiniai sijonai, marškiniai, liemenės, juostos, kaklaraiščiai, pirštinės, šiaudinės skrybėlės ir kitos aprangos detalės liudija tų laikų moterų nagingumą ir kūrybiškumą. Išskirtiniai šios grupės eksponatai – rašytojos Šatrijos Raganos tautinis kostiumas ir muziejaus įkūrėjo Pelikso Bugailiškio ryšėtas kaklaraištis. Čia pat ir didesnės apimties eksponatai – nuo kraičio skrynių iki spintų, indaujų, kėdžių. O kur dar gausios Užgavėnių kaukių, margučių kolekcijos.
Pirmuosius Šiaulių „Aušros“ muziejaus rinkinius sudarė steigėjų ir kitų Šiaulių inteligentų suaukotos asmeninės kolekcijos (1923–1928 m.).
Plečiantis muziejaus veiklai pradėtos rengti ekspedicijos, per kurias buvo surinkta daug etnografinių artefaktų ir kitos medžiagos, kuri vėliau tapo etnografiniu archyvu, neįkainojamu etnologijos, istorijos ir kitų mokslų studijų šaltiniu.
Didžioji dalis šių eksponatų iki šiol buvo saugomi uždarose „Aušros“ muziejaus eksponatų saugyklose ir plačiajai visuomenei buvo pasiekiami tik skaitmeniniu pavidalu arba per trumpalaikes parodas. Baigus istorinio muziejaus pastato rekonstrukciją čia sukurta moderni atvirų saugyklų ekspozicija, leidžianti išvysti nuo pat muziejaus įkūrimo 1923 m. iki šių dienų sukauptus eksponatus, iliustruojančius „Aušros“ muziejaus ir mūsų krašto istoriją.
Šiaulių „Aušros“ muziejus, rekonstruodamas pastatą, išsikėlė tikslą įrengti modernias istorijos ir archeologijos ekspozicijas, paremtas gausiais muziejaus rinkiniais, ir edukacijų zonas, leisiančias praplėsti ekspozicijas kontekstinėmis veiklomis ir labiau pajusti atitinkamą istorinį laikotarpį. Nenuostabu, kad vos atidarius muziejų jame gausiai lankosi moksleivių grupės. Čia jų laukia 3 edukacijų erdvės – „Amatų mokykla“, „Tarpukario pradžios mokyklos klasė“, archeologinių edukacijų erdvė. Lankytojų sulaukia ir moderni parodų-renginių salė, kurioje vyksta įvairi muziejinė veikla.
Į šį pastatą, 1932 m. pastatytą pagal šiauliečio architekto Vlado Bitės projektą mokyklos reikmėms, Šiaulių „Aušros“ muziejus įsikėlė 1933 m. Čia įrengta antroji muziejaus ekspozicija, vyko turininga muziejinė veikla. 1944 m. pastatas smarkiai nukentėjo, po karo buvo suremontuotas, jame veikė mokykla. Muziejui pastatas grąžintas 1966 m. Muziejinė veikla jame nebenutrūko, buvo įrengtos archeologijos, etnografijos ir istorijos ekspozicijos, vėliau – edukacijų erdvės, eksponuotos parodos. Iki šiol muziejus buvo žinomas Šiaulių „Aušros“ muziejaus Edukacijos centro pavadinimu, baigus rekonstrukciją jis 2022 m. pavasarį atvėrė duris kaip Šiaulių istorijos muziejus.
Projektas „Šiaulių „Aušros“ muziejaus Edukacijos centro pastato rekonstrukcija“ finansuotas iš Europos Sąjungos regioninės plėtros fondų ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto.
www.esinvesticijos.lt
