Pabandė išsiaiškinti, kas gi yra tas vilnietis

Parodą simboliškai įrėmina septynmečio berniuko, vardu Vilnius, ir vienuolio pranciškono Bertoldo, tarnavusio Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino raštininku, istorijos. Jas jungiančia gija tapo literatūrinis pasakojimas, tęsiamas vis kito personažo ir taip išryškinantis jų giminystės, draugystės, kolegiškumo, idėjinius ir kitokius ryšius.

„Rengdama parodą neišvengiamai susigyvenau su visais šiais senaisiais vilniečiais; tai įvyko bandant įsivaizduoti juos, tuometiniame Vilniuje gyvenančius savo kasdienį gyvenimą, kurio rezultatą matome bei vertiname net ir šiandien. Galų gale, žiūrėdama į juos visus supratau, kad mano vaizduotėje jie pradėjo sąveikauti, susitikti gatvėje, kalbėtis tarpusavyje“, – parodos kūrimo procesą atskleidžia viena iš kuratorių Diana Streikuvienė.

Ši kuratorės mintis leido sujungti vilniečių istorijas į vientisą ir 700 metų istoriją apimantį pasakojimą. 

Asmenybių atranka Lietuvos nacionaliniame muziejuje dirbančioms kuratorėms tapo nemenku iššūkiu: dalis jų yra puikiai pažįstamos, o kitos niekam nežinomos, dalis jų pagarsėjusios savo nuopelnais, o kai kurios – nevienareikšmiškai vertinamos šiandienos visuomenėje.

„Turime suvokti, kad šį daugiabriaunį miestą kūrė ir jo istoriją rašė skirtingų epochų ir skirtingų pažiūrų žmonės, mylėję jį savaip. Jeigu nuoširdžiai norime įsiklausyti ir bent kažkiek suprasti šį daugiabalsį chorą, mieste aidėjusį per 700 metų, neturime teisės atsirinkti tik tai, kas mums patinka. Todėl parodoje bus galima atrasti ir maršalą Juzefą Pilsudskį, ir pagal carinės valdžios užmojus kūrusį architektą Nikolajų Čiaginą“, – sako viena iš kuratorių dr. Evelina Bukauskaitė.

Po ilgų svarstymų parodos personažai atrinkti taip, kad proporcingai atskleistų kiekvieno istorinio laikotarpio Vilniaus gyventojų sudėtį, atspindėtų ryškiausius istorinius įvykius, o svarbiausia – pristatytų lankytojams unikaliausius Vilniaus miesto istoriją pasakojančius eksponatus.

Rengiant parodą, išryškėjo ne tik miestą kūrusių asmenybių įvairialypiškumas, bet ir ypatingas atvykėlių, atsikėlusių į Vilnių iš svetimų kraštų arba kitų Lietuvos vietų, vaidmuo miesto gyvenime.

Parodos autoriai šį aspektą atskleidė išties įtikinamai, t. y. papasakojant už, atrodytų, iki kaulo „vilnietiškų“ dalykų slypintį atėjūniškumą: Šv. Kazimieras, kurio garbei iki šiol vyksta Kaziuko mugės, nebuvo nuolatinis Vilniaus gyventojas, Vilniaus baroko veidą sukūrė atvykėliai, o Gedimino diktuojamus garsiuosius laiškus dailia rašysena surašė atvykėliai vienuoliai pranciškonai.

Anot Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorės dr. Rūtos Kačkutės, taip paroda įgavo ir šioms dienoms tebeaktualią socialinę dimensiją: „Istorija liudija, kaip svarbu į savo bendruomenę priimti atvykstančius iš kitur ne tik anuomet, bet ir dabar. Vilniečiais, jeigu tiktai to nori, turi teisę vadintis ne tik iš kitų miestų į Vilnių atvykstantys, bet ir mūsų mieste nusprendę apsigyventi migrantai ar pabėgėliai. Parodoje nugulę istoriniai faktai rodo, kiek vertingo mūsų miestui gali duoti kiekvienas, norintis kartu su mumis pamilti šį miestą ir jį kurti“.

Lankytojai įsitikins, kad kai kurie parodoje pristatomi asmenys Vilniuje gimė ir gyveno iki mirties, kiti atvyko ir pritapo, treti čia ilgai neužsibuvo, – tačiau visi jie paliko savo pėdsaką miesto istorijoje. Visais atvejais tampa akivaizdu, kad „vilnietis“ nėra demografinė sąvoka, tai yra kiekvieno asmeninis pasirinkimas: mylėti ir kurti miestą, kuriame gyveni, ar jame tik gyventi.

Šia paroda Lietuvos nacionalinis muziejus tik pradeda Vilniaus 700 metų jubiliejaus minėjimą – kitais metais numatyta daugybė šiai progai skirtų projektų: nuo sausio 25 d. Gedimino pilies bokšte bus eksponuojamas originalus Gedimino laiško nuorašas, pavasarį muziejaus prieigose įsikurs atviras paviljonas su projektu „Vilnius prieš 200 metų“, o minėjimo metus vainikuos dovana miestui – naujas muziejus, atsidarysiantis kultūrinei veiklai pritaikytame Pilininko name.