Sovietinė šeimos politika ir propaganda neišvengiamai paveikė visas Lietuvos gyventojų grupes, ypač – šeimas. Knygoje tyrinėjama, kaip vyrų ir moterų darbo sąlygos, ikimokyklinių įstaigų trūkumas, dešimtmečiais trukęs lytinio gyvenimo tabu, centralizuotai skirstomas gyvenamasis plotas ir gerovės prekės, viešumo ir privatumo ribų nykimas turėjo įtakos sprendimams dėl santuokos sudarymo, skyrybų ir santykiams šeimoje.
Nors po Stalino mirties buvo toleruojama kiek didesnė visuomeninės minties ir veiksmo įvairovė, būtent politinio atlydžio metu šeima ir moterys patyrė didžiulį sovietinės ideologijos spaudimą.
Pateikiame knygos ištrauką iš antrojo skyriaus „Santuoka“ poskyrio „Vedusiųjų visuomenė“.
* * *
Lietuvoje, kaip ir kitose TSRS respublikose, visuomenės pagrindas buvo šeima, o ne individas. TSRS 91,4 proc. piliečių gyveno šeimose ir visą sovietinį laikotarpį vieniši nesusituokę žmonės buvo traktuojami kaip marginalinė grupė. Iš trijų Baltijos respublikų Lietuva registravo mažiausią vienišų niekada nesusituokusių asmenų skaičių. 1970 m. niekada nesukūrę šeimos vyrai ir moterys Lietuvoje sudarė 7,2 proc. visų gyventojų: iš jų buvo 75 800 vyrų ir beveik dvigubai daugiau moterų – 148 400. Latvijoje tokių asmenų buvo 9,9 proc., Estijoje 12,9 proc. TSRS gyvavimo pabaigoje santuokinis gyvenimas tapo beveik visuotinis. Estijoje 40–45 metų vyrų grupėje niekada nevedusiųjų buvo 2,6 proc., o Lietuvoje šis procentas buvo dar mažesnis. 1989 m. gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvoje gyveno 3,69 mln. žmonių ir buvo registruota 1 000 002 šeimos.
Sovietinė visuomenė, kaip ir tradicinė XIX a. lietuvių kaimo bendruomenė, buvo vedusiųjų visuomenė, individualus nepriklausomas gyvenimas nebuvo nei vertinamas, nei toleruojamas. Kitaip nei tradicinėje kaimo bendruomenėje, Chruščiovo valdymo metais buvo trinama takoskyra tarp privatumo ir viešumo. Sovietinėje visuomenėje buvo formuojama atviros šeimos samprata, skatinant jaunavedžius įsisąmoninti santuoką esant atvirą.
Emociškai artimi šeimos narių santykiai spaudoje ir profesionalioje literatūroje buvo vadinami egoistiškais, o sutuoktiniai raginti sukurti „draugišką kolektyvą“ su dviem pusėm – tėvais ir vaikais. Sąjunginiai ideologai aiškino, kad „draugiškumo, bičiulystės ir gražaus lenktyniavimo dvasia, viešpataujanti darbininkų kolektyvuose, persikelia ir į asmeninį gyvenimą, padeda kurti laimingas santuokas ir sveiką šeimą.“
Atitinkamai vietiniai Lietuvos psichologai kvietė poras neužsisklęsti šeimos rate ir ragino susikurti atskirus interesus ir užsiėmimus. 1970 m. jie kalbėjo apie uždaras ir atviras šeimas, ir neva 90 proc. skirtis besirengiančių sutuoktinių rinkosi „uždarus“ santykius. Uždarą šeimą, pasak sovietinių specialistų, galima lyginti su kalėjimu, o sutuoktinius – su kaliniais. Buvo aiškinama, kad laimingoje šeimoje sutuoktiniai privalo kultivuoti savo specifinius, tik jiems svarbius pomėgius ir turėti atskirus draugų ratus. Žmonos buvo mokomos suprasti vyrus, leidžiančius laisvalaikį su draugais, o moterys buvo raginamos susikurti savo draugių ratą. Psichiatrai taip pat skatino nekurti itin glaudžių šeiminių santykių, nes, pasak jų, toks bendravimas apriboja šeimos narių laisvę. Buvo pabrėžiama, kad daugumą poreikių vyrai ir žmonos gali patenkinti tik visuomenėje, o ne šeimoje, todėl vyrai privalo susikurti vyrišką draugų ratą, o moterys – moterišką.
Per politinį atlydį Chruščiovo metais socialinė indoktrinacija buvo nukreipta būtent į šeimą. Jos tikslas buvo propaguoti šeiminį gyvenimo būdą, bet kartu silpninti šeimos narių tarpusavio ryšius, unifikuoti ir norminti santuokinio gyvenimo aspektus. Spaudoje ir literatūroje buvo detaliai nurodoma, kokia turi būti šeima, kokie turi būti vyrų ir žmonų, tėvų ir vaikų santykiai, kaip turi būti leidžiamas šeimos laisvalaikis. Specialistai mokė vyrus ir moteris spręsti sutuoktinių konfliktus, kokie turi būti teisingi santuokos motyvai, kokia yra laiminga pora ir koks optimalus vaikų skaičius šeimoje.
Šeimos, kaip visuomenei atviro kolektyvo, samprata buvo konstruojama nuo pat santuokos pradžios. 1958 m. metrikacijos instrukcija įpareigojo jaunuosius sudaryti santuoką viešame renginyje, nors dauguma besituokiančiųjų dėl pinigų stokos ir planuojamos bažnytinės santuokos buvo linkę organizuoti privačias tuoktuves. Kita nauja tradicija buvo vadinama komjaunuoliškomis vestuvėmis – jas iškeldavo ir finansiškai paremdavo jaunųjų darbovietės.
Apolonija Birutė Paliulienė (g. 1937), kolūkyje dirbusi buhaltere, prisimena 1964 m. suderinusi savo slaptą santuoką bažnyčioje ir komjaunuoliškas tuoktuves: „Abu susituokėme neturtingi. Aš dar kiek turėjau – kolūkis per vestuves nupirko sofą-lovą, stalą ir patalynės komplektą, vestuvėms davė mėsos, skyrė šiek tiek pinigų, o jis nieko neturėjo. Vestuves kėlėm komjaunuoliškas – o jos buvo naujiena. Prieš gerą mėnesį šliūbo nuėjom paslapčia: niekas nežinojo, nuvažiavom, paėmėm, ir viskas, nes mamai skaudu būtų buvę, ji buvo labai religinga. O paskui per komjaunuoliškas vestuves ji šoko ir linksminosi, jau viskas buvo smagu.“
Sovietiniams žurnalistams atrodė, kad vieša santuoka padės atskleisti slepiamas jaunųjų charakterio savybes ar blogus jų darbus. Rietavo rajono „Pažangos“ kolūkio pirmininkas siūlė koreguoti civilinės metrikacijos tvarką ir pailginti santuokos paskelbimo vietos laikraštyje laiką. Jis taip pat manė, kad jaunieji santuokai turėtų gauti tėvų leidimą, kaip buvo numatyta ir Katalikų bažnyčios kanonų teisėje.
Santuokos normatyvai reguliavo ir sutuoktinių amžių. Pasak propagandos, perspektyvi sovietinė santuoka negalėjo būti sudaryta tarp itin jaunų asmenų. Kūdikio besilaukianti nepilnametė ir tokio pat ar panašaus amžiaus būsimas tėvas sovietinėje spaudoje sulaukdavo priešiškumo ir paniekos. Net kai jaunuoliai išimties tvarka būdavo sutuokiami, jų bendras gyvenimas pieštas niūriomis spalvomis.
Mokytoja iš Kauno dalijosi patirtimi apie susituokusius nepilnamečius: „Jaunavedys – nebaigęs vidurinės mokyklos ir dar visai vaikiškai atrodantis berniokas – įsitaisė viešbutyje kurjeriu. Tokia pati jaunamartė liko namų šeimininke, nežinančia, ką veikti, nuo ko pradėti. Ir iš kur jai žinoti, jei romantiško jų poelgio įžeisti tėvai ir kalbėti apie juos nenori, jei išnuomotame palėpės kambarėlyje visa manta – geležinė lova, iš vytelių pintas staliukas, pora išklerusių kėdžių.“
Tačiau pačios valstybės vykdoma socialinė, švietimo ir šeimos politika neišvengiamai skatino santuokinio amžiaus mažėjimą: 1960-aisiais Lietuvoje vyrai vesdavo sulaukę 26–30 metų, moterys tekėdavo 21–25 metų, o 1980-aisiais vyrai tuokėsi vos 22–23 metų, merginos 20–21 metų. 1980 m. 48,5 proc. lietuvių sutuoktinių buvo 20–24 m. amžiaus, o 20 proc. jų susituokė neturėdami net 20 metų.
Kaime santuokos buvo kiek vėlyvesnės. 1970 m. santuokinis vyrų amžius buvo 26–30 metų, o moterų – 21–25 metai. Besiformuojantys sovietiniai santuokinio gyvenimo stereotipai irgi skatino tuoktis vis jaunesnius žmones: 25-eri santuokos požiūriu buvo suprantami kaip kritinė „susenimo“ riba abiem lytims. Sutuoktinių amžiaus jaunėjimas ypač ryškus, palyginti su vėlyvu santuokiniu amžiumi pokariu, kurį iš dalies lėmė sunki daugumos žmonių ekonominė situacija. Kita vertus, pokariu dar buvo gyva lietuvių visuomenei būdinga vėlyvų santuokų tradicija, fiksuota nuo pat XIX a. pradžios iki Antrojo pasaulinio karo.
Jaunėjantis santuokinis amžius ir kartu gyvenamojo ploto trūkumas sovietinėje visuomenėje skatino naują šeiminio būvio formą – dviejų kartų gyvenimą po bendru stogu. Tokia sovietinio tipo sudėtinė šeima buvo paranki valstybei diegiant šeimos, kaip kolektyvo, idėją ir tapo dar vienu santuokiniu normatyvu. Daugumos jaunų šeimų pirmas būstas buvo kambarys vieno iš tėvų bute.
1970 m. duomenimis, TSRS vidutiniškai 70 proc. jaunavedžių iškart po santuokos gyveno tėvų bute: 50 proc. su žmonos tėvais ir 20 proc. su vyro. Nors spauda idealizavo uošvių ir žentų, marčių ir anytų santykius ir bendrą jų gyvenimą, įstatymai ir visuotinio trūkumo sąlygos programavo konfliktus. Persikėlę gyventi pas tėvus, jaunieji įgydavo vienodas teises į butą kaip ir buto šeimininkai. Todėl dviem kartoms apsigyventi po vienu stogu buvo gana drąsus žingsnis, nes marčios ir žentai išsaugodavo teisę į butą ir po galimų skyrybų. Neatsitiktinai leidimas apsigyventi vienų iš tėvų bute buvo suprantamas kaip didelė dovana jauniesiems.
1978 m. buto atidalijimo byloje marti tvirtino, kad leidimas gyventi uošvių bute buvo lyg dviejų šeimų apsikeitimas dovanomis vestuvių dieną: „Mano mama prie visų svečių vestuvių dieną įteikė mums 1000 rub. gyvenimo pradžiai ir jo tėvas kaip atsakymą į šį žestą pakvietė mus apsigyventi jų bute.“ Dviejų kartų gyvenimas ankštuose sovietiniuose butuose ribojo jaunavedžių privatumą ir iš esmės mažino galimybes kurti individualų savo šeimos gyvenimą. Kita vertus, kelių kartų trumpesnis ar ilgesnis gyvenimas drauge turėjo įtakos kartų bendravimui. Suaugę vaikai jautė pareigą finansiškai padėti senstantiems tėvams: 9-ojo dešimtmečio pabaigoje 30 proc. tėvų gaudavo paramą iš savo sūnų šeimų ir 10 proc. tėvų šeimų priimdavo paramą iš dukrų šeimų.
