Intriguojančią ekspoziciją pristato Suvalkų (Lenkija) apygardos istorijos muziejus, kuriame saugomi Krukuveko apylinkėse aptikti reikšmingi jotvingių kultūros artefatai. Gausus ir įvairus iškasenų rinkinys liudija apie mįslingiausia vadinamos baltų genties, nepalikusius jokių rašto paminklų, buitį ir būtį.
Archeologus aplenkė plėšikai
Jotvingiai – lietuviams artima, nuo seniausių laikų įvairiais mitais ir legendomis apgaubta vakarų baltų gentis. Ilgą laiką apie ją nedaug težinota. Vėlesniuose istoriniuose šaltiniuose minimi jotvingiai arba sūduviai – veikiausiai kalbama apie tą pačią gentį.
Turtingiausias jotvingių kapinynas Krukoveko (Lenkija) kaimo apylinkėse netikėtai atrastas žabojant nelegalią prekybą senovės artefaktais. Nuošalią miško vietovę anksčiau nei archeologai metalo ieškikliais naršę „juodieji archeologai“ po dvejus metus trukusios Suvalkų policijos operacijos buvo sučiupti. Plėšikai neneigė nusiaubę senkapį ir net parodė kasinėjimų vietas.
„Priremti įkalčių jie prisipažino suradę ir išgvelbę daugybę vertingų artefaktų, nelegaliai juos pardavinėję. Nustačius senkapio ribas į darbą kibo profesionalai. Paieškos pranoko drąsiausius archeologų lūkesčius – į Suvalkų muziejaus saugyklas nugulė apie tūkstantis radinių, kurių amžius siekia daugiau kaip 900 metų“, – pristatydamas parodą „Jotvingių eldoradas“ pasakojo lenkų archeologas Jerzy Siemaszko.
Krukoveko (kaimas Palenkės vaivadijos Račkų valsčiuje apie 10 kilometrų nuo Suvalkų) apylinkės priskiriamos jotvingių teritorijai. Nuo XII-XIV amžių iki 1795 metų ji priklausė Lietuvos didžiajai kunigaikštystei. Paskui pagal Lietuvos ir Sovietų Rusijos 1920 metų sutartį perduota Lietuvos valstybei, o vėliau atiteko Lenkijai.
Narsi gentis dingo be pėdsakų?
Istorikai jotvingių gyvenamąjį arealą apibrėžia Mozūrijos ežerynu vakaruose, Nemuno upe, Naugarduku, Slanimu ir Valkavisku – rytuose. Šiaurinė riba driekėsi Šešupės vidurupiu į pietus nuo Nemuno tarp Kauno ir Jurbarko, o pietinė – ties Narevo ir Bugo upėmis. Archeologiniai radiniai rodo, jog praėjusio tūkstantmečio pradžioje jotvingiams būdinga kultūra, regis, persikėlė į dešinįjį Nemuno krantą.
„Laikui bėgant jotvingiai susiliejo su prūsų ir lietuvių gentimis. Spėjama, kad šį baltų etnosą sudarė kelios skirtingai vadinamos kiltys – jotvingiai, dainaviai, sūduviai, poleksėnai. Supraskime, kad taip jas vadino ne patys jotvingiai, o šalia gyvenę kaimynai“, – kalbėjo su lenkų istorikais glaudžiai bendradarbiaujantis Vilniaus universiteto profesorius, archeologas Aleksiejus Luchtanas.
Dėl nuolatinių lenkų, kryžiuočių, rusėnų antpuolių, kolonizacijos jotvingių valdos vis labiau traukėsi. Ieškant duomenų apie juos, surankioti tik pavieniai ganėtinai skurdžios informacijos fragmentai. Piliakalniuose ryškesnių materialinės kultūros pėdsakų nebeliko. Žinoma, jog ši vakarų baltų gentis gyveno pelkių ir miškų apsuptose vietovėse, laidojimo paminklų iš ankstyvųjų viduramžių praktiškai neaptikta.
Sensacingi atradimai Krukoveko miške atskleidė tai, ko Lenkijos ir Lietuvos istorikai anksčiau nežinojo, o galėjo tik numanyti remdamiesi rusėnų ir vokiečių kronikomis, prifarširuotomis ne itin patikimų faktų, datų ir net visokiausių pramanų.
Miško tankmėje – jotvingių lobynas
Vokiečių ordino metraštininkas Petras Dusburgietis rašė, kad prūsai, o veikiausiai ir jotvingiai, mirusius kilmingus gentainius degindavo kartu su ginklais, žirgais, vergais, tarnaitėmis, drabužiais, medžiokliniais šunimis, plėšriaisiais paukščiais, kitais karių luomui reikalingais daiktais. Tačiau jis neužsimena apie vietoves, kuriose vykdavo apeigos, nieko nežinota jotvingių kapų formas ir konstrukcijas.
Krukuveko kapinyną lenkai pavadino „Jotvingių eldoradu“. Ten rasti prabangūs daiktais byloja ne tik apie aukštą mirusiųjų socialinį statusą, bet ir genties ryšius su Vakarų ir Rytų Europa. Jotvingiai vyrams į kapus dėdavo ginklus: kalavijus, ietis, raitelio aprangos ir žirgo ekipuotės detales – pentinus, balno kilpas, žąslus. Bendruose kapuose laidoti ir vyrai, ir moterys, galbūt karių žmonos.
„Ištirta tik nedidelė maždaug 30 hektarų ploto teritorija, bet joje radome stebėtinai daug radinių, iškalbingai liudijančių apie čia XII-XIII amžių sandūroje gyvenusius baltus. Tai jotvingių klestėjimo laikotarpis“, – pažymėjo bene gausiausią išnykusios genties būtį atspindinčių artefaktų rinkinį sukaupusio Suvalkų apygardos istorijos muziejaus direktorius Jerzy Brzozowskis.
Vylėsi atgimti kitame pasaulyje
Klaipėdos pilies šiaurinėje kurtinoje eksponuojama paroda liudija, kad jotvingių moterys Anapilin iš keliaudavo papuoštos bronzos ir žalvario antkaklėmis, perpintomis vario vielomis, apyrankėmis su ornamentais, drakono galvutėmis,segėmis. Joms į kapus dėdavo smulkių įrankių – ylų, geležinių peiliukų, molinių ir akmeninių verpstukų. Varinius žiedus mūvėjo ir vyrai. ir moterys.
Jotvingiai velionius iš tikrųjų degindavo laužuose, jų pelenus su įkapėmis išberdavo ant žemės tam skirtame lauke. Krukuveko kapinynas dunkso vos ne žemės paviršiuje, bet pasklidęs gana plačiai. Plačios, negilios duobės buvo pripiltos laužo degėsių. Jose aptikta ir smulkių molio indų šukių, skiltuvų, galąstuvų, kitokių ankstyvaisiais viduramžiais kasdienėje jotvingių buityje naudotų darbo įrankių.
Daugelis į kapus dedamų ginklų, buities apyvokos daiktų buvo sąmoningai sunaikinama – jotvingiai, kaip ir kiti baltai, tikėjo, kad atgims pomirtiniame pasaulyje ir vėl galės jais naudotis. Apyrankes ir antkakles laidotuvių apeigose irgi sukapodavo. Keramikos atrasta nedaug, bet ji pagaminta itin kruopščiai – puodai apžiesti, puošti raižytomis linijomis ir įspaudais.
„Sudegintų gentainių palaikų jotvingiai į puodus neberdavo, specialių urnų tam nenaudojo. Molio indų šukės greičiausiai primena ritualines puotas arba šermenis. Tyčia sukultuose puoduose galėjo būti maisto mirusiesiems“, – spėja Krukoveko senkapį dvejus metus tyrinėjęs J.Siemaszko.
Dar viena staigmena – žvangučiai
Kapinyne rasta kovos ginklų su akivaizdžiais ritualinio lenkimo ir laužymo pėdsakais. Parodoje „Jotvingių eldoradas“ rodomi ir sveiki kalavijai, J.Semaszko įvardyti kaip „archeologinė sansacija“. Geležinės balnakilpės, žąslais, kamanų apkalai perša mintį, kad kryžiuočių žygius liaupsinęs kronikininkas P.Dusburgietis, ko gero, nemelavo – jotvingiai su kariais laidodavo ir žirgus.
Kernavės archeologinių paminklų kompleksą ir daugybę kitų pilkapynų bei kapinynų tyrinėjęs archeologas A.Luchtanas tvirtino, jog atradimai Krukoveko apylinkėse jį nustebino įkapių gausa ir įvairove: „Jos kažin kuo nesiskiria nuo kitose vietovėse, kuriose gyveno baltų gentys, aptiktų artefaktų. Tačiau atrasta ir unikalių, galbūt tik jotvingiams būdingų daiktų“.
Patys lenkai išskiria Krukuveke aptiktas dideles juosmens diržų sagtis, prie kurių veikiausiai buvo kabinami ginklai, įrankiai, kapšeliai, taip pat ir įvairūs apkalėliai bei žvangučiai. Jotvingai juos siūdavosi prie rūbų, kabindavo ant diržų ir juostų, naudodavo kaip papuošalus kaklo vėriniuose.
„Akustiniai tyrimai parodė, kad tokie jotvingių žvangučiai skleidžia žmogui negirdimus ultragarsus. Bet juos girdi kai kurių rūšių gyvūnai“, – dar vieną jotvingių paliktą mįslę minėjo J.Siemaszko.
Atradimų gali būti ir daugiau
Kodėl jotvingių kultūros paveldas tarsi nuskendusi Atlantida iš istorijos ūkanų išplaukia tik dabar? A.Luchtanas tai sieja su laidojimo ankstyvaisiais viduramžiais tradicijomis ir papročiais: „Mirusiųjų pelenus su įkapėmis jotvingiai pildavo ant žemės arba užkasdavo negiliose duobėse. Kertant medžius, ariant laukus tokie senkapiai ilgainiai buvo apgadinti ar sunaikinti. Krukuveko apylinkese augęs miškas išliko, o tai apsaugojo ir kapinyną“.
Kol kas Lenkijos archeologai išžvalgė tik menką dalį kapinyno daugiau kaip 1000 hektarų ploto Krukuveke miško. Platesniems tyrimas reikia investicijų. Sensacingų atradimų gali būti ir daugiau, jeigu profesionalių tyrinėtojų ir vėl neaplenks įžūlūs kapų plėšikai. Suvalkų apygardos muziejaus darbuotojai tokios galimybės iš esmės neatmeta, bet pesimizmo būgnų nemuša.
„Senkapio vietos neatskleidžiame, istorijos paminklą knaisioję nusikaltėliai jau demaskuoti ir nubausti. Bent jau septynerius metus galime būti ramus – po tokio skandalo „juodieji archeologai“ Krukoveko miškuose greitai nepasirodys“, – Klaipėdos pilies šiaurinėje kurtinoje vykusios diskusijos apie jotvingių kultūrą dalyvius ramino J.Brzozowskis.
Diskusiją moderavęs Mažosios Lietuvos istorijos muziejus direktorius Jonas Genys ne tik žavėjosi lenkų darbais. Jis išreiškė viltį, jog po tokių įspūdingų atodangų ir lietuviai archeologai sujudės – mažiau kliausis vien tik romantiškomis legendomis ir padavimais apie jotvingius, neva išnykusius be jokio pėdsako.
Klaipėdos Pilies muziejaus šiaurinė kurtina. Paroda „Jotvingių eldoradas“ iš Suvalkų apygardos muziejaus rinkinių. Veiks iki gruodžio 17 d.
